Šv juozapas svorio netekimas lexington ky,

A kasdieninė pusė ir viską vainikuojančio bokšte­ pakeitė lėnas Nulle terresans seigneur. Dauguma indigenių lietuvių kalbos žodžių į svetimos kilmės žodžius buvo pakeista jau JEII, t. GieBen Na. Moterų, iš dalies ir angelų Lit. Lučinskienė , 19; Lučinskienė , , yra visiškai teisingas. Dievas yra triasmenis.

Antai L. Ar tai natūraliojo Apreiškimo Dievas, suvoktas pirmykščio žmogaus intuityviai, etinės nuovokos ir poetinio jausmo dėka? Juk pirmosios maldos bus buvusios dainos plg. Pramonoteistinė mokykla atsako teigiamai. Tačiau etnologijos mokslas to šv juozapas svorio netekimas lexington ky negali — tai išeina iš jo kompetencijos ribų, nes priklauso tikėjimo sričiai.

Etnologija gali pasakyti tik tiek, kad AB, pramonoteistinis Dievas, sprendžiant iš surinktos etnografinės medžiagos, apibūdinamas kaip amžinas, visa žinantis, visa galintis, nešantis gėrį, saugantis ir nustatantis dorovės įstatymus. Dar vienas svarbus Jo bruožas — kuriamoji galia. Pigmėjų Jis pabrėžtinai vadinamas Žemės ir Visatos Kūrėju, daugelis genčių laiko Jį ir žmonių Kūrėju, sukūrusiu pirmąją žmonių porą žr. Šmidtas ir jo vadovaujama etnologinė Vienos mokykla, įkvėpti pirmųjų pasiekimų, išvysto intensyvią veiklą.

Pagrindiniais Vienos mokyklos nuopelnais yra laikomi: 1 savarankiško etnologinio tyrimo metodo, paremto sensu stricto, sukūrimas, nes iki šiol etnologija savo originalaus metodo ir neturėjo, naudojosi kitų mokslo šakų metodika; 2 kita stipri jos pusė — sukauptos etnografinės medžiagos patikimumas, nes: a misionieriai, siuntę etnografinę medžiagą, gaudavo tam tikrą metodologinį paruošimą, b misionierius, gyvendamas ilgus metus kartu su tyrinėjama gentimi, turėdavo pranašumą prieš etnografą, kuris medžiagą renka trumpalaikėse ekspedicijose.

Antai yra žinoma kurioziškų atvejų, kai etnografų gerai ištyrinėtose gentyse, kur rasta magiškų tikėjimų, misionieriai sugebėjo aptikti AB sąvoką, tiek savaime suprantamą čiabuviams, kad net nerasta reikalo jos pavadinti. Nepaisant šito, Vienos mokykla sulaukia kritikos — tiek geranoriškos, iš idealistinių pozicijų daugeliu atvejų pagrįstos — apie tai antroje šios knygos šv juozapas svorio netekimas lexington kytiek iš pozityvistinio etnologijos sparno pusės.

Tačiau pripažįstama, kad AB radimas pačiose archajiškiausiose žmonijos priešaušrio kultūrose yra Saulė ir kryžius 51 vienas didžiausių XX a. O kaip yra su mūsų protėvių religijoje Vladimiro V. Toporovo dėka atsektu pramonoteistiniu Dievu? Ar įmanoma, kad dar istoriniais laikais, XV a. Ir tai randama ne kur nors Afrikoje ar Andamanų salose, o Europoje, tautoje, gana civilizuotoje, kad atremtų kryžiuočių militarinį spaudimą ir nesunkiai įsilietų į krikščioniškąją Vakarų kultūrą?

Prisiminkime XVI a. Jos pėdsakų galima įžiūrėti ir pirmajame mus pasiekusiame iš amžių glūdumos autentiškame lietuviškame sakinyje m. Jucevičiaus prieš m. Nemenčinės apylinkėse Kęstutį, kuriam lietuvių kariai davė priesaiką. Aukščiausiąją Būtybę. O kaip matome iš Gedimino laiškų ir kitų pateiktų dokumentų, lietuviškai pasaulėjautai monoteizmas, vienas Dievas nebuvo jokia naujiena.

Tik vėlyvesniu laikotarpiu, jau istoriniais laikais, viena vertus, dėl nomadizmo elementų sustiprėjimo, susijusio su LDK gimimu, ir, antra vertus, dėl, anot V. Toporovasiš dalies pakeistas dinamiškesniu ir funkciškai ryškesniu Perkūnu.

Šio pasikeitimo priežastys galėjo būti ne tik vidinės, išplaukiančios iš savaiminio senosios mūsų religijos vystymosi plg. Tai rodytų, pagal V. Prie Perkūno ir apskritai ugnies kulto aktualizacijos galėjo prisidėti ir svetimos, visų pirma — slaviškos, įtakos — tai liudytų archeologiniai duomenys apie lavonų deginimo papročio plitimą baltų kraštuose jau istoriniais laikais per dvi sąlyčio zonas — vieną vakaruose, Baltijos pajūriu, kitą — iš pietų, per sąlyčio miškas—stepė zoną.

Taigi primirštas, bet niekada neužmirštas. Todėl mitas yra tai, kad Lietuva sunkiai priėmė krikštą. Vidinio stabdžio tam nebuvo — monoteistinė pasaulėjauta tebebuvo gyva. Prie to dar galima būtų pridurti ir gerai žinomą paliudijimą apie prūsų tautą iš XIII a.

Nieko nuostabaus — pirmieji liudytojai buvo taikūs misionieriai, o antrieji — karo kronikininkai. Stabdys buvo išorinės, politinės aplinkybės. Atvirkščiai, krikščionybė Lietuvoje įsigalėjo nepaprastai lengvai — per nevisiškus metų, jei atskaitos tašku imsime kraują, pralietą Žalgirio laukuose kovoje prieš Kristaus mokslo brukimą prievarta, ir kraują, pralietą Kražių bažnyčios šventoriuje, — jau kaip už savąjį tikėjimą Sakykime, Anglijoje šis procesas truko daug ilgiau, nes dar XVI a.

Česlovas Milošas, m. Po pamaldų bažnyčioje moterys bėga aukoti žalčiams, kad jų vyrų neapleistų pajėgumas ir t. Iš kur visa tai? Atrodo labai tikroviška, paimta iš vaikystės įspūdžių. Atvirkščiai, Mikalojaus Katkaus aprašytas baudžiavos laikų Lietu- 54 Menta vos kaimas — ypač krikščioniškai pamaldus.

Ilgais žiemos vakarais visa šeimyna gieda krikščioniškas giesmes ir litanijas, neįprastai mūsų laikams griežtai laikomasi gavėnios ir kitų katalikiškų švenčių papročių, nuotaka visą savaitę prieš vestuves eina išpažinties ir t. Šis liudijimas tuo vertingesnis, kad Mikalojus Katkus buvo įsitikinęs antiklerikalas, uolus senovės lietuvių papročių garbintojas.

Kaip visa tai suprasti? Du liudijimai — du priešingi pasauliai, turintys nedaug ką bendra. Taip atsitiko todėl, kad pirmasis žvilgsnis į Lietuvos kaimą buvo iš dvaro alėjų perspektyvos, o antrasis — pro dūminės pirkios langelį.

Pirmasis sėmėsi medžiagos iš praėjusių šimtmečių romantikų raštų, o ne iš gyvos tikrovės, antrajam ši tikrovė buvo kasdienybė. Šio reiškinio šaknys siekia XVI a. Nemokėdami kalbos, jie nelabai galėjo įsigilinti į lietuvio valstiečio dvasinį pasaulį. Bet iš kur traukta visa šita fantastinė egzotika, visas šitas sudirgintas ir makabriškas dvasių ir vaiduoklių pasaulis, primetamas lietuvių pasaulėjautai prisiminkime A.

Paslaptis paprasta ir daugiausia psichologinio pobūdžio — bėda permetama nuo sergančios galvos ant sveikos. Slavų pasaulis, ypač paribio su baltų kultūra zona, buvo labiau paveiktas senųjų religijų degradacijos proceso, ypač laikais po krikšto. Jau proslaviškojo laikotarpio I tūkstantmetis po Kr. Pirmųjų dviejų personažų tarpusavio santykiai dažnai priešiški — Perunas, atstovaudamas dangui, persekioja savo gyvatės pavidalo priešą, atstovaujantį žemesniam, chtoninio pobūdžio pasauliui. Ryški iranėniška įtaka — atšvaitas santykių tarp Ormuzdo ir Ahrimano šviesa—tamsa, gėris—blogisbūdingų zoroastrizmui.

Iranėniška dualistinė pasaulėžiūra per šv. Joną Krikštytoją, kumraniečius yra padariusi įtaką krikščionybei, konkrečiai — Šv. Jono evangelijai ir Apokalipsei. Dievybė—blogis indoeuropietiškoje pasaulėjautoje atsiranda tik susilietus su Logoso kultūrų pasauliu — ankstyvoji baltų mitologija jos nežino.

Jau čia matome ryškų skirtumą tarp slavų ir baltų mitologijos — aukščiausiame lygmenyje baltų religija negatyvaus personažo neturi. Tiesa, slavų religijoje negatyvus Veleso pobūdis neryškus, pereinantis į ūkinę-gamtinę funkciją.

Saulė ir kryžius 55 Negatyvių dievybių ypač gausu žemesniuose ir chronologiškai vėlesniuose lygmenyse. Lenkų dvasininkai, savo krašte daug pastangų dėję kovai su karnavalinių dažnai orgialinio pobūdžioišties pagoniškų švenčių liekanomis pavyzdžiui, lenkų protėviai — Baltijos slavai turėjo Pripegalą, orgialinio, priapiško tipo dievybę54tų pačių pavojų krikščionybei laukė ir Lietuvoje.

Šį padidėjusį įtarumą stiprino kalbos nemokėjimas ir dažnai antilietuviškas nusiteikimas. Taip A. Šios studijos tikslas nebuvo atskleisti išsamaus senosios mūsų religijos vaizdo — tai ateities dalykas. Norėta tik apčiuopti esminį tašką — tai baltiškasis pramonoteizmas, viendievystė. Savo ruožtu kultūrinė-istorinė etnologijos mokykla gauna stiprią paspirtį iš baltų religijos medžiagos.

šv juozapas svorio netekimas lexington ky

Toks yra statinis senosios mūsų religijos prieš pat krikštą vaizdas: su vienu Dievu, kaip visos sistemos ženklu, ir beprasidedančia? Kaip atrodytų jos chronologinis pjūvis pjūvis laike?

Kol kas viskas yra hipotezių lygmens. Pati pradžia skendi rūke. Folklore ir šaltiniuose sutinkama užuominų apie Žemyną ar, Tacito liudijimu, Dievų Motiną, garbintą aisčių genčių Kronikininkai jau fiksuoja prasidėjusį mūsų senojoje religijoje politeizacijos procesą, kai AB iš dalies jau išstumtas Perkūno, bet dar neužmirštas.

Simono Daukanto raštuose randame gyvą, beveik tautosakinį atgarsį vadinamosios henoteistinės pasaulėjautos, kai AB yra gyvas atmintyje, bet jau vadinamas nebe vienu, o keliais vardais vienu metu.

Labai svarbus ir dar neišspręstas kulto ir dvasininkų buvimas mūsų senojoje religijoje. Ateičiai paliekant klausimą, ar kultas buvo iš esmės būtinas senajai baltų religijai, ar ne, galima sutikti su prielaida, kad jis buvo įvestas kunigaikščių atliktos religinės reformos būdu. Tai liudija Šventaragio ciklo legendos ir kronikų intarpai, iš kurių galime atsekti I tūkst.

Prūsų religijoje panašus, tik ankstesnis atitikmuo būtų Vaidevučio ir Prutenio įvesta religinė reforma. Tai būtų stiprėjančių nomadistinių klajokliškų įtakų, kurių apogėjus — LDK susikūrimas, liudijimas. Krikščionybės pradžia sutampa su senosios baltų religijos dekadanso ir degradacijos laikotarpiu, kai atsiranda ir suklesti žemesniųjų lygmenų dievybės.

XVI a. Dar nesustiprėjusią krikščionybę veikia jau praradusios vidinį turinį ir todėl degradavusios senosios religijos liekanos, o iš kitos pusės — protestantizmas. Religijos istorijoje protestantizmas yra ryškus ir negatyvus formos persvaros prieš turinį pavyzdys tai patvirtina protestantizmo suskilimas į daugybę atmainų. Prisiminkime Martyno Mažvydo nusiskundimus savo parapijonimis, slapčia besilankančiais Didžiosios Lietuvos katalikiškose šventėse.

Tai religinių nesutarimų, moralinės erozijos, karų ir maro metas, sutampantis su LDK griuvimu. Iš krizės išeinama nuostabiai lengvai — protestantizmas atsitraukia neradęs dirvos, o netrukus atsiranda ir pirmasis šventasis, karalaitis Kazimieras, kurio obalsis — geriau mirti nei susitepti — atliepia Ethoso kultūros dvasią.

Šios krizės įveikime nesunku įžvelgti tą ryškų vaidmenį, kurį atliko sveikasis senosios mūsų religijos pradas. Grįždami prie klausimo, kokia yra senosios mūsų religijos esmė, galime teigti, kad pagrindiniu ir lemiančiu baltų religijos struktūriniu ženklu, nepaisant visų paskesnių, lieka Aukščiausioji Būtybė, natūraliojo Apreiškimo Dievas, nepastebimai ir be vidinio pasipriešinimo peraugantis į krikščioniškosios pasaulėjautos Dievą.

Esminis senosios mūsų religijos bruožas ir bus jos pramonoteizmas. Religijotyroje tai yra reiškinys stebėti tokį vientisą, istorinių šaltinių paliudytą vyksmą. Taigi turime ne tik vienintelę gyvą iš archajiškiausių ide. Tokią teturi pirmapradžių kultūrų Urkulture tautos. Skirtumas toks, kad mokame gyventi ir XX a.

Baltai niekada nebuvo užmiršę vieno Die- Saulė ir kryžius 57 vo. Ar daug indoeuropiečių tautų galėtų taip pasakyti? Todėl gilesnis senosios mūsų religijos pažinimas ir turėtų šv juozapas svorio netekimas lexington ky pagrindas to, ką galima būtų pavadinti lietuviška krikščionybe. Išvados 1. Vadovaujantis pozityvistinės krypties etnologinių mokyklų metodika, toks modelis nėra sukurtas. Antra dalis Būta ar nebūta kulto baltų religijoje?

Kaip būdavo aukojamos aukos? Kaip senovės baltai įsivaizdavo pomirtinį gyvenimą? Aptarus teorines baltų religijos nuostatas, šie klausimai iškyla savaime.

Skaitytojas yra ypač jautrus tokiems mūsų praeities įvaizdžiams kaip krivių krivaitis, vaidilutės, amžinoji ugnis ir t. Atsakyti į šiuos klausimus nebuvo šios studijos tikslas. Norėta labiau suvokti esmės, struktūros dalykus, nuo kurių tik ir galima pradėti spręsti minėtus klau- 58 Menta simus. Manytume, kad bet kokie kategoriški teiginiai yra per ankstyvi. Tai nėra sunku: tokie darbai būtų daugiau apžvalginio pobūdžio, tik paremti visa baltiškąja medžiaga — nuo Oderio iki Volgos ir Okos santakos, o ne apriboti dabartinės Lietuvos administracinių sienų.

Vieną kartą būtina atskirti tai, kas realu ir konkretu, nuo romantinės painiavos ir tiesiog uždrausti naudotis kuo kitu nei pirminiais šaltiniais ar bent kultūringai išleistomis jų faksimilėmis. Mes ne prieš romantinį, sudvasintą požiūrį — gilinimasis į religijos dalykus būtent šito ir reikalauja. Mes tik prieš mūsų protėvių pasaulėjautos suvulgarinimą, pridengtą lėkštu, daugiausia prašalaičių įteigtu, pseudoromantizmu.

Dažnas samprotavimas apie baltų religijos dalykus neparodo nieko daugiau, tik paties autoriaus religinės kultūros skurdą — neužgaunant jo paties asmeninių pažiūrų į Dievą, į ką turi teisę tiek akademikas, tiek eilinis žmogus. Šventąjį Raštą, o Lietuvoje ir katekizmą ne tik vaikystėjeturėtų būti perskaitęs kiekvienas kultūringas žmogus. Kultas Baltų religijai atkurti trūksta ne tik gilesnio esmės suvokimo, bet ir empirinio pagrindo.

Ką būtų galima pasakyti apie kulto buvimą ar nebuvimą dabar, esamu laiku? Bendrosios sistemų teorijos požiūriu, — o į religiją irgi galima žiūrėti kaip į aukšto organizacijos laipsnio sistemą, — bet koks empirinis faktas visų pirma tikrinamas genetiniu požiūriu — būdingas jis tai sistemai iš vidaus ar yra atneštinis, iš šalies.

Šitaip žiūrint, į kulto buvimo pas baltus klausimą reikėtų atsakyti neigiamai. Tai rodytų lyginamoji religijotyra, pavyzdžiui, pramonoteistinėse Afrikos religijose AB neturi kulto. Tačiau nėra negalima, kad būta kokių nors kulto Saulė ir kryžius 59 pradmenų arba ateityje bus jų deguonį deginantys riebalai. Tokiu atveju juos tektų laikyti atneštiniais, atėjusiais per vakarinę Baltijos pajūrio arba pietrytinę miškas—stepė baltų pasaulio sąlyčio zonas būtent šitaip atėjo pas baltus lavonų deginimo paprotys.

Gerai sustyguota sistema sugeba integruoti, sujungti labai skirtingas įtakas, neiškreipdama savo esmės, nepažeisdama vidinės darnos. Visa bėda — ką laikyti esminiu, būdingu. Taigi, nebuvo jie, tikrai sakant, nė stabmeldžiai, kaip tas žodis paprastai suprantamas Romos ar graikų kulto pavyzdžiu. Dundulienė ir archeologė M.

Gimbutienė pastaroji bent neneigia religijotyrą esant jos laisvalaikio užsiėmimu — hobiu. Dundulienė palaikė beveik lietuvių savigarbos įžeidimu. Tada jie duoda priešingų vaisių. Tauta, save sudievindama, pati save ir nubaudžia. Ir, atvirkščiai, tauta Dievo tarnyboje nelieka nuskriausta. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kulto šalininkai turi tam tikrą atramos tašką — tai radiniai Riugeno saloje Baltijos jūrojepanašūs į šventyklos liekanas ir kai kurių autorių priskiriami baltams, Tušemlios piliakalnyje netoli SmolenskoŠventojoje — R.

Rimantienės radinys medinis rąstas su žmogaus galvos kontūrais. Tačiau įsidėmėtina, kad šitie radiniai yra sąlyčio zonose prie jų priskirtinos ir Dniepro pakrantės, svorio metimo iššūkis tumblr slavų gentys kilo aukštyn, perkirsdamos vientisą baltų ovalą į dvi dalis — rytinius ir vakarinius baltustaigi abejotini.

Tad patikimesnė šv juozapas svorio netekimas lexington ky prielaida, kad baltų religija nebus turėjusi kulto. Vėlgi pabrėžiame — nėra negalima, kad ateityje radinių bus, tačiau ar pakankamai, kad pakeistų bendrą vektorių? Tai ką, vadinasi, nebūta nei vaidilučių, nei amžinosios ugnies?

Labai gaila, bet žiūrėti aukščiau Tačiau nenusiminkime — baltų religijoje yra dalykų, 60 Menta vertesnių už nusižiūrėjimus į senovės Romos vestales, ir nėra negalima, ir netgi labai galima, kad, įsigilinę į Rasos sanskr. Atrasime tą pačią skaistos, kaip esminės savasties visuotinėje įcentrinėje darnoje, idėją. Auka Panašiai yra ir su aukojimu. Jie keldavo vaišes viešespanašias į krikščionių Kalėdas, Velykas ir kitas didžiąsias šventes.

Tik jų vaišės buvo sudėtinės, stiprinusios gerus kaimynų santykius.

Litua : lituanistika, publicistika, beletristika [2 ed.] - madavaikams.lt

Dievams, jų dvasioms, atitekdavo malda, maisto likučiai. Iš tiesų, jei nebūta kulto, tai ir aukojimas, padėka Dievui, Viešpačiui sanskr.

šv juozapas svorio netekimas lexington ky

Tame pat veikale gana įtikinamai paneigiamas žmonių aukojimas dievams, kuriuo metraštininkai, sekdami Duisburgu, kaltino prūsus, ir apginama lietuvių šeimos vienpatystė. Tas pat ir apie laidoseną, tą nepaprastai svarbų ir itin apčiuopiamą mūsų pasaulėjautos paliudijimą. Kaip žinome, baltų gyventoje teritorijoje aptinkami, apskritai imant, du laidojimo būdai — deginimas ir laidojimas žemėje.

Klausimas yra painus, nes šie du būdai sudėtingai kaitaliojasi, ir ne tik istorijoje — tuose pačiuose kapinynuose kartais aptinkama ir laidojimas, ir deginimas. Įdomu, kad netgi raitelis ir jo žirgas kartais laidojami skirtingai.

Vėl pasiremkime lyginamąja religijotyra. Rasime, kad laidosena deginant būdinga nomadų, klajoklių kultūroms. Ir, atvirkščiai, matricentriškosios, žemės — motinos krypties tautos labiau linkusios palaikus atiduoti žemei; tiesa, pats paprotys labai įvairuoja.

Tad reikėtų laidojimą, atiduodant palaikus žemei, laikyti būdingu baltams, pagrindiniu, o deginimą — atneštiniu papročiu. Tačiau palaikai Lietuvoje buvo deginami ištisą tūkstantmetį V—XV a. Ką gi, Saulė ir kryžius 61 tai baltiškojo nomadizmo, kaip dvasinės krypties, baltiškojo vyro epocha — atbudimas. Tačiau kažkur baltiškų žemių glūdumoje archeologai turėtų rasti vietų, kur laidojimo žemėn paprotys nebuvo nutrūkęs — tik tada pasitvirtintų ana prielaida.

Šitokiais bendrais samprotavimais tenka pasitenkinti apžvelgiant baltų religijos aktualijas. Gilesnei analizei tyrimams, gilinimuisi ir pagrindimams, kaip jau minėta, labai trūksta apžvalginio pobūdžio darbų. Grįžkime prie pramonoteizmo paslapčių. Kodėl išbluko pramonoteistinė Vieno Dievo samprata? Kaip pramonoteizmas virto politeizmu? Tai buvo tikra dievoieškos katastrofa, simbolizavusi Visybės, harmonijos, vienintelės priežasties visa yra viena nuojautos suirimą.

Teologijoje, ypač krikščioniškoje, visuomet pabrėžiamas Absoliuto pilnatvės giliai asmeninis pobūdis, t. Dievas kaip Asmuo. Panašios rūšies darbų iki šiol buvo skelbiama labai maža. Pratarmė baigiama viltingais žodžiais: Reikia tikėtis, kad ateityje 8 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 9 bus išleista ir daugiau tos rūšies leidinių, pateikiančių naujus tyrinėjimo duomenis iš įvairių lietuvių kalbos mokslo sričių.

Dabar leidžiamas LXXVI tomas, kurio turinys visais atžvilgiais bus kitoks, atskleidžiantis, Naglio Kardelio žodžiais tariant, lietuvių kalbos sparnų, keliančių mus į aukštybes, lengvumą ir nepamirštantis įvairiomis kalbomis šv juozapas svorio netekimas lexington ky kitų tomo straipsnių lengvumo ir svarbos. Ir žemė.

Virš mūsų daugiaaukščiai milžinai, Jų žvilgsnių tuštuma iš mūsų. Vėl krenta šlapdriba pilkais vardais Į kiemo šulinio paunksnę. Atodrėkį palaimins pabaiga Visų laikų, visų tarybų, Taip drumstą vandenį trečia karta Dar moka perkeisti į vyną. Virš spirituotos upės tik garai Ir krykiančios kreivai žuvėdros, Kiek žodžių metams susigrąžinai? Kiek užrašei tikrų? Nė vieno. Pasak poeto, eilėraštis nėra skirtas tik kalbai, bet susijęs su žodžiu, su ribotom žmogaus galimybėm tą žodį paversti išskirtine nuosavybe.

Linkėtume žurnalo autoriams minties grakštumo, mokslinio įžvalgumo, žodžio laisvės ir gebėjimo daugelį žodžių paversti moksline savastimi. Ne tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau nei kitų kalbų, kurias savo gyvenime išmokstame vėliau, sparnai. Gimtosios kalbos sparnai lengvesni, nes jų nereikia užsidėti ant rankų kaip Ikarui jie mums duoti pačios prigimties ir auga mums iš pečių, o pakilus aukštai nesutirpsta lyg vaškas.

Tai prigimtinis mūsų turtas sparnai, keliantys mus iki dvasios aukštybių ir nešantys tolimiausių prasmės horizontų link.

Deja, mes dažniausiai pamirštame, kad turime šiuos nuostabius dvasios sparnus, ir per gyvenimo lauką velkame gimtąją kalbą lyg sunkų akmenį. Ne tik paprasti mirtingieji, prislėgti kasdienės buities naštos, bet ir mokslingi kalbos bei rašto žmonės tie, kurie privalėtų skraidyti kalbos sparnais, dažniausiai svarsto apie kalbą pernelyg buitiškai ir instrumentiškai, teigdami, kad kalba tai paprasčiausia komunikacijos priemonė, nes būtent tokia esanti pagrindinė jos funkcija.

Koks nykus ir seklus yra toks kalbos prigimties įsivaizdavimas, nesunku suvokti atkreipus dėmesį į tai, kad žodis komunikacija, kilęs iš lotyniško daiktavardžio communicatio dalijimasis, bendravimas, perdavimas, perteikimas, atskleidžia, jog komunikacija tėra formalus dalijimasis tuo, kuo mes nesame vieni kitiems įsipareigoję: tai tartum dalijimasis kažin kuo, kas gali būti naudinga, bet šiuo dalyku dalijamasi vien formaliai, be dvasinio ryšio ir įsipareigojimo, kurio vien šiaip komunikuodami dažniausiai nejaučiame.

Beje, pripažinti ar pernelyg akcentuoti tik pažintinę, kognityvinę, kalbos funkciją taip pat būtų pernelyg maža: kalbos reikšmę apribodami vien pažinimo sritimi mes 1 Šis straipsnis buvo skelbtas žurnale Metai, o jo fragmentai skaityti per Spaudos pusryčius m. Acta Linguistica Lithuanica redakcinės kolegijos nuomone, šį tekstą dera paskelbti ir kalbotyros žurnale. Svarstydami apie kalbą ontologiniu požiūriu, pabrėždami jos įsišaknijimą būtyje, mes kalbame jau ne šiaip apie komunikaciją vien grynosios informacijos perteikimu grįstą bendravimą, o apie komuniją tikrąją ir pilnatvišką bendrystę, žmonių bendrystę tokiu lygmeniu, kuris mus įpareigoja visa mūsų esybės ir dvasinės savasties apimtimi.

Tai yra ta tikroji gimtosios kalbos stichijoje patiriama dvasinė bendrystė, apie kurią tyliais išmintingais žodžiais, be įmantrių teorinių sąvokų, byloja senosios lietuvių literatūros autoriai ir šiuolaikiniai lietuvių poetai bei prozininkai. Bet galvoje turiu ne tik rašytojus kiekvieno lietuvio širdyje tas kalbos, kaip visų mūsų komunijos kalboje ir mus visus suartinančio prasmių bendrystės lauko, suvokimas yra labai gyvas, labai artimas.

Garbus mūsų filosofas Antanas Maceina yra minėjęs, kad kiekviena kalba atveria unikalų požiūrį į pasaulį, savitą pasaulio matymo kampą ši mintis pirmąkart buvo išsakyta vokiečių kalbos filosofo, iškilaus mąstytojo Wilhelmo von Humboldto ir vėliau žiurkėno svorio kritimas A.

Maceinos, pradėjusio profesionaliosios lietuvių kalbos filosofijos tradiciją. Būtent A. Maceina savo darbais, skirtais lietuvių kalbos filosofijai, parodė, kaip originaliai ir giliai įmanoma mąstyti apie lietuvių kalbą filosofiniu požiūriu, išryškinant lietuvių kalbos atveriamo pasaulio matymo kampo savitumą. Bet šįkart norėčiau pasvarstyti apie kitą, nors su filosofija ne mažiau susijusį dalyką apie gimtosios kalbos parodomą mūsų artimumą ir tolimumą nekalbinei, anapus kalbos esančiai, tikrovei, taip pat apie kai kurias kitas, ypač skaudžiai aktualias, problemas, susijusias su gimtosios kalbos likimu.

Pradėsiu nuo pastabos, kad kalba tai prigimtinis natūralus, gamtinis ir kultūrinis organizmas tuo pat metu. Kalbos sąsaja su prigimtimi akivaizdžiai matyti kiekvieną kartą, kai tariame visiems mums be galo mielą ir brangų lietuvišką žodžių junginį gimtoji kalba. Įgimtumas yra esminis gimtosios kalbos bruožas. Juolab kad kalba kartu yra ir universaliausia visų kultūrinių prasmių egzistavimo terpė. Gimtosios kalbos unikalumas ir, sakytume, išskirtinis ontologinis jos bruožas, gyvybiškai svarbus kiekvieno žmogaus egzistencijai, yra tas, kad gimtoji kalba ja kalbančiojo patirtyje sujungia prigimtinę ir kultūrinę plotmes sujungia taip, kaip to nepajėgtų padaryti jokia negimtoji kalba, ateinanti į mūsų pasaulį tik iš grynosios kultūros ir tik per kultūrą.

Tačiau kartu svarbu įsisąmoninti, kad ne tik visa tai, ką tradiciškai siejame su kultūra, kultūrine steigtimi bei kultūrine pastanga, bet ir pačius prigimties dalykus privalome laikyti ne tiek savaime suprantamomis egzistencijos duotimis, kiek užduotimis tuo, ką, būdami gavę iš gamtos ir turėdami iš prigimties, turime toliau kultivuoti ir išskleisti asmeninėmis savo pačių pastangomis, 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 13 Lengvi lietuvių kalbos sparnai išmone ir atkakliu darbu, idant lietuviškosios prigimties daigai mūsų gyvenimuose išsiskleistų įstabiais lietuvių kultūros žiedais.

Gimtosios kalbos prigimtiškumas lemia ir tai, kad ji vienintelė yra pajėgi mums atverti absoliučiai autentišką kalbiškai medijuotos patirties tikrumą ir kiekvieno iš mūsų asmeninės egzistencinės laikysenos natūralumą. Būtent gimtoji kalba, būdama universaliausia visų kultūrinių prasmių gimimo bei egzistavimo terpė, vienintelė įstengia mums suteikti galutinį žmogiškosios egzistencijos ir šv juozapas svorio netekimas lexington ky tikrovės interpretavimo kontekstą, kurio jau neįmanoma ir nebūtina toliau plėsti jokiomis priemonėmis.

Teikdama mums šį galutinį visos tikrovės ir mūsų pačių būties interpretavimo kontekstą, kartu su mūsų egzistencinės laikysenos natūralumu gimtoji kalba mums suteikia ir būtiškosios pilnatvės jausmą tokį jausmą, kurio nepajėgtų dovanoti joks kitas dalykas pasaulyje. Būtent šią nepakartojamo jausmo lydimą pilnatvės būseną galime laikyti esminiu išsipildžiusios autentiškos būties bruožu. Svarstydami apie kalbos ontologiją mintyje turime filosofinę kalbos sąsają su būtimi, bet būties neturėtume suvokti kaip buities, kurios našta mus lenkia prie žemės, arba kaip vien fizinio egzistavimo ar šiaip kokio nors banalaus, vegetavimą primenančio žmogiškojo gyvavimo: tikrąją, visais atžvilgiais pilnatvišką, išsipildžiusią ar vedančią išsipildymo link būtį turėtume mąstyti kaip tokį žmogaus buvimo pasaulyje būdą, kuris atvertų galutinės prasmės horizontą tokį horizontą, kurį pasiekus jau nereikėtų kito, dar tolimesnio, horizonto ir kito, dar platesnio, konteksto, paaiškinančio siauresnijį.

Kalba visų pirma gimtoji kalba mums kaip tik ir atveria tokią mūsų būties ir savimonės perspektyvą, kuri mus įprasmina iki galo, pilnatviškai, realizuodama mūsų dvasinio tobulėjimo galimybes iki galutinės teleologinės mūsų ribos, būtent todėl išsipildymo akimirką šv juozapas svorio netekimas lexington ky ir pajaučiame, kad platesnio konteksto mums jau nebereikia.

Tokį jausmą mes sally bb svorio netekimas laimės patirtimi, pilnatve. Nors, viena vertus, kalbos kontekstas yra visas pasaulis, kurį natūraliai suvokiame kaip platesnį už kalbą ir tartum aprėpiantį ją iš išorės, vis dėlto, pažvelgę kiek kitaip, galime įsitikinti, jog tam tikru atžvilgiu pati kalba ypač gimtoji yra viso likusio pasaulio kontekstas.

Kalbos ribos kartais būna platesnės už pasaulio ribas, todėl ji pajėgi įprasminti ne tik mūsų egzistenciją, bet ir visą pasaulį. Gimtoji kalba tai galutinė mūsų prasmės horizonto riba. Mąstydami apie kalbos ir pasaulio ryšį turime anime svorio metimo programa į kalbai būdingą prigimties natūros ir kultūros dialektiką, atskleidžiančią, kad gimtąją kalbą, kurią turime iš prigimties, natūraliai, mes esame pajėgūs toliau kurti sąmoningomis kultūrinėmis savosios dvasios pastangomis ir pasitelkti ją kaip galingą ginklą, kuriuo savąją būtį giname nuo beprasmybės invazijų.

Bet ar tikrai gimtoji kalba gali tapti mūsų ginklu? Pamėginkime kiek išsamiau panagrinėti šį klausimą, prisimindami ankstesnę mūsų užuominą apie tai, kad būtent gimtoji Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 13 14 NAGLIS KARDELIS kalba mums suteikia galimybę labiausiai priartėti prie pasaulio ir, jei reikia, labiausiai nuo jo nutolti; artimiausiai susidraugauti su pasauliu ir, jei tai tampa neišvengiama, labiausiai jo atžvilgiu susvetimėti. Kalba mus pajėgia artinti prie pasaulio, kai jis mums rodosi mielas ir todėl mes trokštame prie jo kiek įmanoma labiau priartėti.

Kita vertus, kalba įstengia mus atitolinti nuo pasaulio saugiu atstumu, kai jis, apsireiškęs brutaliais pavidalais, mums staiga pasidaro nemielas. Nuo pasaulio baisumų mus apsaugo poezija poetinio žodžio stichija, išbandymų akimirką priglaudžianti mus lyg nauji jaukūs namai, tampantys mums nauju pasauliu ir nauja tikrove. Ypač gimtoji kalba suteikia mums galimybę vaikščioti labai įvairiu atstumu nuo pasaulio. Antai ji leidžia priartėti prie nekalbinės tikrovės daiktų tikrovės arčiau nei bet kuri kita kalba, nes, tardami gimtosios kalbos žodžius, prie kurių nuo pat vaikystės esame pripratę taip, lyg jie būtų atskiri to paties tikroviško pasaulio daiktai, visiškai sutampantys su jų įvardijamais nekalbinės tikrovės daiktais, mes savo mintyse matome jau ne tariamus žodžius, o pačius daiktus.

Galėtume pasakyti radikaliau: tardami gimtosios kalbos žodžius mes iš tiesų ištariame ne juos, o pačius jais įvardijamus daiktus. Sakytume, gimtoji kalba mums suteikia galimybę byloti ne žodžiais, o pačiais daiktais juk antai tardami žodį medis, prie kurio nuo vaikystės esame pripratę taip, kad jo paties jau nepastebime ir dėl to instinktyviai sutapatiname su pačiu šv juozapas svorio netekimas lexington ky įvardijamu gyvu daiktu medžiu, mes savo mintyse ar vaizduotėje iš karto ir matome medį, o ne žodį medis.

Tardami bet kurį gimtosios kalbos vardažodį mes savo vaizduotėje iš karto regime anapus jo esantį ir jo įvardijamą daiktą. Gimtąja kalba ištarti žodžiai mums atveria autentiškiausią nežmogiškos tikrovės suvokimą, koks tik apskritai įmanomas žmogui. Kalbant bet kuria kita ne gimtąja kalba, atstumas iki nežmogiškų daiktų ir viso iš jų sudaryto nežmogiškojo pasaulio visada išlieka didesnis. Tardami svetimos kalbos žodžius mes nepajėgiame priartėti prie nežmogiškojo pasaulio tiek, kiek norėtume.

Kita vertus, galime mąstyti apie kalbą kaip apie poetinės kūrybos terpę. Panašiai kaip apskritai jokia poezija neįmanoma be kalbos, taip ir iš tiesų autentiška poezija neįmanoma be gimtosios kalbos. Poetai dažnai kuria ne tik gimtąja kalba, bet ir įvairiomis svetimomis kalbomis, tačiau giliausios poetinės įžvalgos, giliausi jausminiai niuansai atsiveria tiktai tariant gimtosios kalbos žodžius.

Poezijos pasaulis tikrai labai savitas ir nepanašus į jokį kitą Josifas Brodskis ir Tomas Venclova yra ne kartą įžvalgiai pastebėję, kad kalbos ir poezijos pasauliai yra absoliučiai autonomiški ar net autarkiški. Žodžiai pajėgūs kurti alternatyvią tikrovę, ir ši gali tapti atsvara tikrajam pasauliui, kuris vienu ar kitu gyvenimo momentu, ypač užklupus sunkiems išbandymams, dažnai pasirodo nemielas, neprasmingas, brutalus, atstumiantis.

Jei pasaulis mus papiktina, mes turime galimybę pasitraukti į kitą, alternatyvų, kurį mums dovanoja poezija. Bet kuria kita ne gimtąja kalba kuriama poezija, stokodama autentikos, būdingos poezijai, parašytai pačios prigimties dovanota kalba, jau nėra pajėgi sukurti tokios radikalios ir tokios ontologiškai autonomiškos alternatyvos esamam pasauliui, todėl ir neįstengia mūsų atitolinti nuo brutaliais pavidalais atsivėrusio pasaulio tiek, kiek norėtume.

Labai svarbu suvokti kalbą kaip gyvą, nuolat augantį organizmą. Kad geriau suprastume sąsają tarp kalbos prigimtiškumo ir kalbai būdingų augimo galių, dera atkreipti dėmesį į tai, kad pati prigimtis senovės graikų buvo suvokiama ne statiškai ir ne daiktiškai, kaip kažin kokia jos raidoje sustabdyta ir visiems laikams užbaigta duotis, o procesualiai tuo pat metu ir kaip augimo procesas, ir kaip augimo rezultatas, nuolat atsinaujinantis paties augimo proceso metu.

Atkreipsime dėmesį į tai, kad graikiškas daiktavardis phusis prigimtis; gamta yra padarytas iš šaknies phu- iš kurios padarytas ir graikiškas veiksmažodis phuō auginti bei pasyvinė jo forma phuomai būti auginamam; augti. Beje, tą pačią indoeuropietišką šaknį atpažįstame ir lietuviškame veiksmažodyje būti bei daiktavardyje būtis tai itin svarbi aplinkybė, kurią privalome turėti galvoje svarstydami apie kalbos ontologiją, būtiškuosius kalbos pamatus.

Tad pačios kalbos išmintis mums liudija, kad augimo semantika yra labai svarbi mąstant apie bet kokią taip pat ir kalbos prigimtį. Kalba tai gyvas organizmas, tveriantis tūkstančius metų, o kiekvienas žodis įspūdinga gyvoji fosilija, turinti ne šiaip kelių tūkstantmečių istoriją, o kelių tūkstantmečių senumo nepertraukiamą gyvos raidos istoriją.

Nors pačios lietuvių kalbos dar nebuvo tais laikais, kai atsirado indoeuropietiškos šaknys, jos yra puikiai išsaugotos sakytume, kažin kokios kalbinės paleontologijos būdu užsikonservavusios lietuviškuose žodžiuose. Itin archajiškus gimtosios kalbos žodžius turime suvokti ne tik kaip tam tikrus jau baigusius augti kalbinės prigimties organizmus, liudijančius tam tikrą minties ir jos kalbinio įforminimo rezultatą juo labiau ne tik kaip atšalusią ir į kietą akmenį sustingusią kadaise lyg magma karštos bei takios kalbinės ar mažakraujystė gali prarasti svorį uolieną, bet ir kaip toliau augančius ir visų mūsų toliau auginamus.

Gimtosios kalbos žodžiai, iki šiol tebeaugantys ir mūsų auginami kaip savitos kalbinės prigimties organizmai, pačia vis dar plazdančia savo gyvastimi mus įpareigoja juos ginti ir saugoti. Visi drauge jie iškyla prieš mus vienu gyvu kalbiniu kūnu kaip įsakmus raginimas toliau plėtoti gimtąją kalbą, nes ji nėra nei mirusi, nei mūsų protėvių visiems laikams užbaigta ji nuolat auga ir vystosi, kerodama galingu lietuviškos dvasios ąžuolu.

Kalbai būdinga sudėtinga statikos ir dinamikos dialektika. Jei apie kalbą mąstome jos sistemos, sinchroniškai fiksuoto jos pjūvio požiūriu, be abejo, esame priversti ją suvokti kaip statišką, tačiau privalome nepamiršti, kad tokia Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 15 16 NAGLIS KARDELIS momentinė kalbos raidos fiksacija, verčianti žvelgti ne į gyvą augančio kalbos ąžuolo kamieną, o į vieną ar kitą jo nupjauto kamieno be abejo, nupjauto ne tikrovėje, o kalbos teoretiko mintyse skerspjūvį, fiksuojantį tik kurį nors vieną sinchroninį kalbos sistemos pjūvį, savo esme yra grynai instrumentinis veiksmas, palengvinantis teorinį tikroviškų kalbos procesų suvokimą, bet savaime turintis mažai ką bendra su pačia kalbos tikrove.

Kalba, mąstoma kaip statiška sinchroninė sistema, yra veikiau abstrakti teorinė idealizacija nei tai, kas iš tiesų egzistuoja pačioje tikrovėje, nes, kaip jau minėjome, savo prigimtine esme kalba yra veikiau dinamiška nei statiška. Be to, apie kalbą, ypač gimtąją, būtina mąstyti ne tik iš kalbos, kaip teorinės analizės objekto, bet ir iš kalbos subjekto požiūrio taško.

Viena vertus, šv juozapas svorio netekimas lexington ky auga tarsi savaime tam tikru atžvilgiu ne mes auginame kalbą, bet ji augina mus, ir ne tiek mes kalbame kalba, kiek ji kalba mumis kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Kita vertus, pažvelgus kiek kitaip, būtina pripažinti, jog tam tikru požiūriu kiekvienas iš mūsų esame gimtosios kalbos kūrėjai ir augintojai, neturintys teisės nusišalinti nuo šio sunkaus, bet labai prakilnaus darbo. Tad kalba, nors ir auganti tarsi pati savaime, vis dėlto turi savo augintoją ne kurį nors vieną paskirą žmogų, o visą tautą, kaip kolektyvinį kalbos auginimo subjektą, nors tai ir nepaneigia išvados, kad prie gimtosios kalbos auginimo darbo galime ir privalome prisidėti kiekvienas juk galų gale visi mes, kaip paskiri atsakingi asmenys, esame savo gimtosios kalbos augintojai.

Mes esame atsakingi už žodžius, dizaino svorio netekimas šaknims yra mažiausiai šeši ar septyni tūkstančiai metų tai tik apytikris jų amžiaus įvertinimas, nes indoeuropeistika pajėgi rekonstruoti maždaug tokį laiko horizontą. Antai žvelgdami į žvaigždėtą dangų mes matome šviesą, kuri savo žvaigždę paliko prieš kelis tūkstančius metų, jei nuotolis iki tos žvaigždės yra keli tūkstančiai šviesmečių.

Mes stebimės svetimuose kraštuose išvydę kerojančius milžiniškus medžius sekvojas, kriptomerijas ir gająsias pušis, kurioms jau keli tūkstančiai metų, ir niekaip negalime patikėti, kad jos, nepaisant tokio neįtikėtino amžiaus, yra vis dar gyvos ir vis dar augančios, bet sunkiai suvokiame ar tiesiog trumparegiškai nepastebime, kad lietuvių kalbos žodžiai yra tokie pat seni ir tokie pat gyvi ir kad jie yra visų mūsų dvasinė savastis, kurią dabar jau mes patys privalome auginti ateičiai, ateities kartoms.

Ir būtent jie tūkstantmečiai gimtosios kalbos žodžiai suteikia mums tą gyvastingą prigimties alsavimą, kuriuo alsavo ir tolimieji mūsų protėviai. Gimtosios kalbos žodžiai yra būtiški, jie suteikia mums galutinį prasmės horizontą tokį, kuriam dar platesnio horizonto jau nereikia, ir plačiausią tikrovės interpretavimo kontekstą tokį, kuriam nereikia dar platesnio jį patį aiškinančio konteksto. Kalba nubrėžia mūsų autentiškos būties ribas ir apibrėžia savastingą mūsų būties kontūrą.

Uploaded by

Būdama visos kalbinės bendruomenės nuosavybė, 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 17 Lengvi lietuvių kalbos sparnai ji kartu yra ir didžiausias asmeninis kiekvieno iš mūsų turtas.

Ši kalbai būdinga bendruomeniškumo ir asmeniškumo dialektika taip pat yra labai svarbi: juk kalba ne tik išreiškia abstrakčias mintis, kurias įmanoma aiškiai suvokti protu ir tiksliai perduoti komunikuoti kitiems kalbinės bendruomenės nariams, ir ne tik konkrečiais žodžiais nurodo įprastus fizinius referentus, kuriuos galima patirti juslėmis, bet ir išreiškia subtiliausius jausmų atspalvius, kurių mes jau nepajėgiame vienas kitam perteikti jokiais šv juozapas svorio netekimas lexington ky nekalbiniais būdais.

Be abejo, mes nesame pajėgūs tiesiogiai jausti kito žmogaus jausmų arba, pasakant dar tiksliau, nors ir ne visiškai taisyklingai, netarpiškai jausti kito žmogaus jausmais galime tik iš šono stebėti jį jaučiantį, o pats kito žmogaus jausmas mums pasilieka tiesiogiai nepatiriamas. Vis dėlto žmogus, kalbėdamas kalba, ypač gimtąja, tuos jausmus mums komunikuoja ir ne tik šiaip komunikuoja, bet ir, sakytume, dalijasi jais su mumis slaptingos jausmų komunijos būdu, bent iš dalies perteikdamas ir savo skausmą bei džiaugsmą, savo patiriamą prasmės stygių bei prasmės pilnatvę.

Tad kalba yra ne tik susikalbėjimo įprastos informacinės komunikacijosbet ir susijautimo, sakytume, jausmų bendrystės, jausmų komunijos priemonė. Tai be galo svarbi kalbos funkcija, ir šiuo atžvilgiu kalba yra unikalus fenomenas visoje tikrovėje: paradoksalų gimtosios kalbos unikalumą lemia tai, kad ji, būdama bendruomeniška, visos kalbinės bendruomenės nuosavybė ir bendras jos turtas, kartu yra ir brangiausias asmeninis kiekvieno iš mūsų turtas.

Matyt, nesuklysiu pasakęs, kad lietuvių kalba tai ir didžiausias bendras visos lietuvių tautos turtas, ir didžiausias asmeninis kiekvieno paskiro lietuvio turtas. Dvasios plotmėje kalbos galimybės begalinės. Kiekvienoje kalboje yra daugybė žodžių, tie žodžiai turi daugybę reikšmių ir begalę dar subtilesnių reikšmės atspalvių, kurie savo ruožtu gali būti labai skirtingai suvokiami skirtingų ta pačia gimtąja kalba kalbančių žmonių ir juo labiau visas kitas kalbas vartojančių bendruomenių narių, bandančių kalbėti svetimomis kalbomis bei suvokti savitą jų etosą.

Įvairios kultūrinės sąsajos bei semantinės asociacijos steigia nepaprastai įvairų kalbos pasaulį būdamas toks įvairus, jis gali kuo puikiausiai perteikti mūsų sielos kontūrą, išreikšdamas mūsų giliausiąją esmę bei autentišką mūsų savastį.

Kartu šis kalbos pasaulis leidžia mums savo mintis bei jausmus komunikuoti kitiems žmonėms ar net dalytis su jais bendrąja prasme ir drauge patiriama būties prasmingo buvimo kartu pilnatve: kalbėdami kalba, ypač gimtąja, tampame slėpiningos bendrystės prasmėje ir bendrystės pilnatvėje prasmės komunijos ir pilnatvės komunijos dalyviais.

Svarstydami apie kalbos filosofiją neturėtume manyti, jog panašūs teoriniai klausimai turėtų rūpėti tik filosofams ir kalbininkams. Pagaliau ir atsakomybės ne tik už paskirų asmenų gerovę, bet ir už visos tautos egzistencinės prasmės orientyrų steigtį bei išsaugojimą našta.

Nuolat girdėdami, kad lietuvių kalba yra baudžiauninkų kalba, mužikų kalba, arba kad joje nesama terminų, kuriais galėtų būti reiškiamos sudėtingos mokslinės sąvokos; vis verčiami klausytis mokslininkams humanitarams skirtų nurodymų svetimomis kalbomis rašyti rimtus mokslinius tekstus kurti, arba, valdininkų žargonu tariant, gaminti lyg kokiame mokslo kalbos fabrike vadinamąją prestižinę mokslinę produkciją, skirtą publikuoti užsienyje leidžiamuose prestižiniuose žurnaluose, mes, Lietuvos humanitarai, šv juozapas svorio netekimas lexington ky teisės tylėti, nes tai drąsiai pripažinkime tautos atžvilgiu išdavikiška ir net nusikaltėliška mokslo biurokratų, kuriems apskritai nederėtų suteikti teisės auklėti ir mokyti mokslininkų, pozicija.

Apie tai kalbant verta priminti, kad gelminė humanitarinių mokslų prigimtis bei prigimtinė esmė yra susijusi su prasmėmis jų gimdymu, suvokimu, interpretavimu ir dalijimusi jomis. Ir tai yra pagrindinė takoskyra, skirianti humanitariką nuo gamtos mokslų, kurie, remdamiesi empiriniais faktais, padaro, kad mūsų egzistavimas šioje žemėje būtų fiziškai įmanomas, o štai humanitariniai mokslai privalėtų laiduoti, kad mūsų egzistavimas būtų ne tik fiziškai įmanomas, bet dar ir prasmingas.

Tad humanitarika kalba apie visiškai kitus dalykus apie būties prasmės horizonto atradimą, steigtį, išsaugojimą ir to atradimo bei išsaugojimo galimybės sąlygas. Humanitarika operuoja prasmėmis, o ne nuogais faktais.

Tiesa, ir humanitariniuose moksluose neretai turime reikalą su faktais, bet jie niekada netampa ar bent jau neturėtų tapti savitiksliu dalyku, išlikdami svarbūs tik tiek, kiek prisideda prie prasmės paieškų. Nuogo empirinio fakto statusas humanitarikoje visiškai kitas nei gamtos moksluose, kuriems rūpi sužinoti tikslias konstantų vertes, konkrečius fizinių, cheminių bei kitokių gamtinių būsenų parametrus ir apskritai daugybę įvairiausių empirinių faktų, itin svarbių technologijoms kurti, o technologijos, kaip visi puikiai žinome, teikia apčiuopiamą praktinę naudą.

Humanitarikoje faktai tėra antrinės svarbos dalykas jokios praktinės naudos jie neteikia, jų neįmanoma panaudoti technologijoms kurti, be to, patys savaime, iki bandymų juos interpretuoti, šie faktai nieko nesako apie prasmę, o juk būtent ji ir rūpi ar privalėtų rūpėti humanitariniams mokslams. Mat nėra taip svarbu, kada kuris nors rašytojas gimė ir kada mirė, arba kada rašė vieną ar kitą kūrinį esminis dalykas yra autoriaus kūryboje atsiveriančios prasmės, kurios tam tikrais mūsų gyvenimo momentais dėl įvairių asmeninių priežasčių bet kuriam iš mūsų gali netikėtai atsiverti kaip egzistenciškai be galo svarbios ir vėliau aidėti sieloje praėjus dešimtims metų po kūrinio perskaitymo.

šv juozapas svorio netekimas lexington ky

Ir tos prasmės negali būti pagaunamos niekaip kitaip tik gimtąja kalba. Rašant 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 19 Lengvi lietuvių kalbos sparnai ne tik pačius grožinius tekstus, bet ir mokslo veikalus apie gimtąja kalba sukurtus literatūros kūrinius, kitomis negimtosiomis kalbomis jau neįmanoma adekvačiai, neprarandant esminių reikšmės bei prasmės niuansų, perteikti tų mokslinių įžvalgų, kuriomis siekiama rekonstruoti analizuojamų tekstų prasmės horizontą.

Jokia svetima kalba neįmanoma parašyti iš tiesų gero mokslinio teksto nei apie gimtąja kalba sukurtą grožinę literatūrą, nei apie autentišką, iš patirties gelmių kylančią filosofiją šv juozapas svorio netekimas lexington ky labiau originaliai filosofiškai mąstyti.

Grįžtant šv juozapas svorio netekimas lexington ky minties apie kalbai būdingą prigimties natūros ir kultūros dialektiką, verta prisiminti kalbinių gebėjimų įgimtumo hipotezę: pasak šios hipotezės, kiekvienas naujagimis tarsi savaime pasigriebia savo tėvų gimtąją kalbą ir įsidiegia ją savyje. Mes čia matome akivaizdžią prigimties ir kultūros sąsają: tai, kas mums iš pat pradžių buvo duota ne kultūriškai, o beveik biologiškai, sakytume, suteikta pačios biologinės žmogaus prigimties, vėliau sąmoningoje gyvenimo fazėje privalo būti užbaigta aktyviomis kultūrinėmis pastangomis, veržliu kultūros kultivavimu.

Turiu mintyje gimtąją kalbą kaip prigimtinę duotį, kuri, mums anksčiau ar vėliau tapus sąmoningais žmonėmis, privalo virsti kultūrine užduotimi. Todėl visų mūsų, humanitarų, labai svarbi užduotis, sakyčiau, visų mūsų tiesioginės atsakomybės ir net mūsų savigarbos dalykas yra aiškinti politikams bei mokslo biurokratams, kad rašyti humanitarikos sričių mokslo veikalus yra kas kita nei gamtamokslinius tekstus.

Faktai gamtos moksluose yra ne tik gerokai svarbesni nei humanitarikoje jie visų pirma yra beasmeniai, niekaip nežymėti konkrečios vietos, kurioje gyvena viena ar kita tauta, tautinės tapatybės ir su ja susijusių prasmės laukų atžvilgiu, todėl yra kosmopolitiškai universalūs, o humanitarų interpretuojamoms kultūrinėms prasmėms net ir universaliai kosmopolitiškai reikšmingoms visada svarbi pati vieta, kurioje jos steigiamos, ir būtent šiuo atžvilgiu visos prasmės yra numesti svorio greitai arbata lokalios.

Visos kultūrinės prasmės, net ir tos, kurios vėliau tampa universaliai reikšmingos, užgimsta ir iš pradžių gyvuoja būtent kaip lokalios prasmės, tam tikru metu įsteigtos konkrečių kultūrinių bendruomenių, gyvenančių konkrečiose geografinėse vietose. Tik gimtoji kalba yra pakankamai jautri kultūriškai steigtos prasmės lokalumui, gebėdama perteikti tai, ką pavadintume savita vietos išmintimi.

Tai suvokus tampa aišku, kad parašyti gerą fizikos, chemijos ar molekulinės biologijos veikalą yra visiškai kita ir kitokia kito pobūdžio, kitos prigimties ir kitos kultūrinės paskirties užduotis nei parašyti gerą mokslinį tekstą apie bet kurį humanitarikos objektą. Ši išvada rodosi akivaizdi jau vien atsižvelgiant į aplinkybę, kad kai kurios subtilesnės tyrėjo humanitaro įžvelgtos prasmės ypač tos, kurios yra suaugusios su pačia jų steigties vieta ir perteikia vietos išmintį niekaip ir niekada negalės būti tinkamai perteiktos jokiomis svetimomis kalbomis.

Aklas tarptautiškumo, brutaliai peršamo be jokio organiškesnio strateginio numatymo, kaip turėtų būti vykdoma viena ar kita mokslinė programa, vaikymasis rizikuoja virsti tragiškais rezultatais nacionalinei kultūrai.

Prarandamos prasmės, ir mokslininkai, rašydami tekstus kitomis kalbomis, neparašo jų savąja. Ir kaip, tarkime, po šimto ar dviejų šimtų metų mūsų ainiai vertins mūsų indėlį į Lietuvos kultūrą?

Pavyzdžiui, mes dabar galime su pasididžiavimu žvelgti į XVI a. Mes galime žavėtis šią literatūrą kūrusiais autoriais ir juos kelti sau pavyzdžiu.

O ką mūsų ainiai pasakys mums patiems, išvydę daugybę mokslinės humanitarikos tekstų, pagal to meto madą parašytų užsienio kalbomis, bet suformuluotų primityvoka kalba, tarsi be įkvėpimo ir su aiškiai pastebimais trūkiais ar net skylėmis prasmės audinyje?

Turėdami mus mintyje jie, be abejo, paklaus: o kur yra jų kitaip tariant, mūsų lietuviški tekstai? Kur jų indėlis į pasaulio kultūrą? Toli gražu nėra taip, kaip kadaise manė sovietai kad tautinė kalba atveria tik tam tikrus formalius, turinio požiūriu neesminius dalykus. Anais laikais būdavo nuolat įkyriai kartojama: tarybinė kultūra yra internacionalinė savo turiniu ir tautinė savo forma. Tačiau taip tikrai nėra: juk kiekviena kalba atveria tokius prasmių horizontus, kokių jokia kita kalba nėra pajėgi atverti.

Kiekviena kalba tai tarsi takelis, leidžiantis užkopti į prasmės kalną. Šis kalnas turi daug viršukalnių, ir kiekvieną iš jų įmanoma pasiekti tik kopiant vienu vieninteliu kurios nors kalbos takeliu. Vienas iš tokių takelių, vedančių į tarsi jam vienam skirtą prasmės kalno viršukalnę, yra būtent lietuvių kalbos takelis į minėtą viršukalnę įmanoma pakilti tiktai šios vienintelės kalbos taku.

Galima pasakyti ir kiek kitaip: yra tam tikrų mokslinių, filosofinių ir net paprasčiausių kasdienių turinių, kurie nei pamąstyti, nei pasakyti negalės būti kitaip nei lietuviškai. Ir iš tiesų kopiant vieninteliu lietuvių kalbos takeliu įmanoma atrasti bei kitiems atverti tokių savitų filosofinių įžvalgų, kurių tikrai neįmanoma aptikti į minėtą prasmės kalną žengiant kitų kalbų takais.

Gimtoji lietuvių kalba mums leidžia išvysti tokius prasmės horizontus, kurių neįstengtume pamatyti žvelgdami kitų kalbų akimis. Todėl mums visiems tenka labai didelė atsakomybė už savo gimtąją kalbą. Ne tik mokytojams, kurie visada iškildavo kaip sąmoningumo pavyzdžiai kitiems humanitarams, bet ir visai akademinei bendruomenei. Ir, be abejo, kalbos politikams: juk mes kalbame ne šiaip apie savo valstybės sėkmės ar 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 21 Lengvi lietuvių kalbos sparnai nesėkmės istoriją mes kalbame apie mūsų tautos išlikimą, mūsų tautos gyvasties tęstinumą.

Kalbėti gimtąja lietuvių kalba, ją visais būdais auginti ir puoselėti didi garbė ir kartu labai didelis įpareigojimas. O gimtąją kalbą augindami, puoselėdami ir saugodami visada atminkime, kad tai darome ne veltui: juk ontologinė lietuvių kalbos paskirtis būti gelminiu būties ir būtiškosios gyvasties šaltiniu kiekvieno iš mūsų sielai. Jei išsaugosime lietuvių kalbą, išliks ir pati lietuvių tauta. Gimtosios kalbos sparnai, pagal gimties ir prigimties dėsnį augantys mums iš pečių, yra lengvi ir jie kelia mūsų dvasią iki pat dvasios aukštybių.

Tad kiekvieną kartą, kai pasirodys, kad atsakomybė už gimtosios kalbos išsaugojimą prislegia mūsų pečius kaip nepakeliamai sunki našta, prisiminkime lietuvių kalbos sparnų, keliančių mus į aukštybes, lengvumą. Įteikta m. CE in context of witness of other ancient geographers. Their revised etymological analyses lead to the conclusion that at least three of them are of Germanic origin, but probably calques on their probable Baltic counterparts.

Šių hidronimų etimologinė analizė parodė, kad bent trys iš jų yra germaniškos kilmės, tačiau, tikėtina, baltiškų atitikmenų kalkės. Ptolemy, c. In the 4 th cent. CE Marcian of Heraclea Pontica repeated the sequence of these rivers, but with certain modifications of their names: [2. Oὗτoι δὲ oἱ ποταμοὶ εἰς τὸν Oὐενδικὸν κὸλπον ἐξίασιν, ὅστις ἀπὸ τοῦ Oὐϊστούλα ποταμοῦ ἄρχεται παρήκων ἐπὶ πλεῖστον. Post Vistulae fluvii ostia sequuntur Chroni fluvii ostia; post Chronum fluvium deinceps sunt Rhudonis fluvii ostia.

Hi fluvii exeunt in sinum Vendicum, qui a Vistula flumine incipit, in immensum extensus. Rhudonem fluvium subsequuntur Turuntae fluvii ostia; Turuntam fluvium excipit Chesynus fluvius, eiusque ostia.

Edition and Latin translation by Müller In the end of the 4 th century CE Ammianus Marcellinus [ ] recorded the form Chronius of Ptolemy s hydronym Χρόνος: [38] Ergo in ipso huius compagis exordio, ubi Riphaei deficiunt montes, habitant Arimphaei, iusti homines placiditateque cogniti, quos amnes Chronius et Visula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt šv juozapas svorio netekimas lexington ky nec mores.

Near them are the Massagetae, Halani, and Sargetae, as well as several other obscure peoples whose names and customs are unknown to us. Cambridge Mass. CE: [4. After passing the Riphæan mountains we have now to follow the shores of the Northern Ocean on the left, until we arrive at Gades. In this direction a great number of islands are said to exist that have no name; among which there is one which lies opposite to Scythia, mentioned under the name of Raunonia, and said to be at a distance of the day s sail from the mainland; and upon which, according to Timæus, amber is thrown up by the waves in the spring season.

As to the remaining parts of these shores, they are only known from reports of doubtful authority. With reference to the Septentrional or Northern Ocean; Hecatæus calls it, after we have passed the mouth of the river Parapanisus, where it washes the Scythian shores, the Amalchian sea, the word Amalchian signifying in the language of these races, frozen.

šv juozapas svorio netekimas lexington ky

Philemon again says that it is called Morimarusa or the Šv juozapas svorio netekimas lexington ky Sea by the Cimbri, as far as the Promontory of Rubeas, beyond which it has the name of the Cronian Sea. Xenophon of Lampsacus tells us that at a distance of three days sail from the shores of Scythia, there is an island of immense size called Baltia, which by Pytheas is called Basilia. There are writers also who make mention of some other islands, Scandia namely, Dumna, Bergos, and, greater than all, Nerigos, from which persons embark for Thule.

At one day s sail from Thule is the frozen ocean, which by some is called the Cronian Sea. Pliny the Elder: Naturalis Historia, ed. Taylor and Francis, Dionysius Periegetes, 2nd or 3 rd? CE repeated Pliny s information about the Cronian Sea in the north, which had to be frozen or dead: 27 Πάντη δ ἀκαμάτου ῥόος Ὠκεανοῖο 28 εἷς μὲν ἐών, πολλῇσι δ ἐπωνυμίῃσιν ἀρερώς.

Dionysius Periēgētes: Graece et Latine cum vetustis commentariis et interpretationibus, ed. Gottfried Bernhardy.

Leipzig: WeidmannBut on all sides flows the might of tireless Ocean, 28 and being one, yet endowed with many names. CE: Oceanum septemtrionalem ex ea parte, qua a Propanisso amne Scythia adluitur, Hecataeus Amalcium appellat, quod gentis illius lingua significat congelatum. Philemon a Cimbris ad promunturium Rubeas Morimarusam dicit vocari, hoc est mortuum mare: ultra Rubeas quicquid est Cronium nominat. Gaius Julius Solinus: De mirabilibus mundi The North Ocean on that part where Paropamisus a Ryuer of Scythia washeth into it, is named of Hecataeus Amalchium: which in y e language of that nation, signifieth the Frozen sea.

Phylaemon saith, that from the Cimbrians to the Promontorie Rubeas, it is called Morimarusa, which is as much to saie, as the dead Sea.

Whatsoeuer is beyonde Rubeas is called Cronium. Translated by Arthur Golding 16 th cent. If Germanic remains as the most promising candidate, it is natural to ask, if there is yet another argument supporting the Germanic affiliation of these river-names.

Brugmann; Pokorny ; Lehmann ; Kroonen Χρόνος [Ptolemy 3. There are at least three possible Germanic etymologies: a Müllenhoff tried to explain the hydronym with the help of Old Norse hrynja stürzen, fallen, strömen, Icelandic hrynja id.

Together with Icelandic hrönn wave and Old English hræn ~ hærn f.

šv juozapas svorio netekimas lexington ky

Related may be Middle High German 15 th cent. The sea name is probably motivated by the theonym Κρόνος. On the other hand, in the 1 st and 2 nd cent. Gothic razn house, ga-razna neighbor ~ Old Norse granni id vs. Old Norse rann, Old English ræn ~ ærn n.

  1. Ką tai turėtų reikšti?
  2. Baltų ir slavų prokalbė: ką manė Meillet, arba ką Meillet spėjo?!
  3. А ты что же -- полагаешь, что мне удастся тебя отговорить.
  4. Viduramziu Zodynas by Sudare Peter Dinzelbacher | PDF
  5. Acta Linguistica Lithuanica - PDF Kostenfreier Download
  6. Джезерак, как обычно, явился основным источником информации.
  7. partitioner/madavaikams.lt at master · jakerylandwilliams/partitioner · GitHub

Summing up, although this solution is very attractive from the point of view of semantics, it should be abandoned for phonetic reasons. Later were added cognates in other languages too: Albanian krua ~ krue m. Concerning the semantic development, cf. The Albanian reflex k- before -r- is regular.

Udolph adds the German oronym Rhön 2. Thanks to this correspondence it is possible to determine the dialect affiliation of the Germanic dialect of the hydronym it was probably the same Germanic dialect which bequeathed the earliest Germanic borrowings in the Balto-Fennic languages.

It remains to discuss the semantic motivation of this hydronym. Rocks or big stones are not typical of mouths and lower streams of rivers of East Balticum. That is why gravel seems to be a more promising semantic motive. With regard to their fresh or brackish water the lagoons have been frozen more or less regularly, in contrary to the open and more salty sea.

The frozen sea was probably understood as the dead sea by visitors from the Mediterranean. The term originally reserved for one of these lagoons was later maybe transmitted to straits connecting the lagoons with the Baltic Sea, resembling the estuaries of rivers seen from the sea, or for rivers emptying into these lagoons.

In reality, the latitude of its mouth is not too different from the mouth of the Vistula River Ptolemy determined both to 56 The etymology of this hydronym is not unambiguous. Gerullis, summarizing old records, namely PrigoraPregorbesides the dissimilated forms Pregoll, PregelPregillsought explanation in Lithuanian pra garas grundloser Weg, Abgrund, Hölle also Vielfrass.

It is related to pragorė Abgrund, unermessliche Tiefe and both have been derived from the 2 The mountain range Rhön is located in the borderland of the states of Bavaria, Hesse and Thuringia. Its highest top, Wasserkuppe, is m high. Austrogoti vs. Ostrogothi Schönfeld The biggest dune of the Curonian Spit, called Vecekrug, is higher, m.

Such a semantic motivation is naturally acceptable for a river-name, if the river flows in a canyon or at least a deep valley.

Lithuanian žíež-ara griesgrämige, mürrische Person; Hexe, from žiežti brummen, murren, böse sein see Fraenkel : The root proper should be related to Lithuanian sprage ti von Hitze oder Kälte knarrend platzen, bersten, zischen, glitzern, sprógti bersten, zerplatzen, svorio kritimas po akių raukšlėmis, aufspringen, in die Luft fliegen, explodieren etc.

Weinheim H artlaub, Der Stein d. Weisen, Mn. Frick, Einf. S chneider, Lexikon vėliau aptinkami ir brandžiųjų vėlyv. VA da­ alchemist. Symbole, Weinheim - lykinėje literatūroje. Kaip ars nova, praktikos ir H. B untz, Dt. Traktate d. Europos A randasi iš Ploss, Alchimia, Mn. O brist, helėnistinės-aleksandriškosios Arecepcijos ara­ Les dėbuts de Fimagerie alchimiąue, P. XII a. Patristika -»patrologija išvystė šįjau An­ Pseudo Razijaus De saiibus et aluminibus. Iš­ alegorija dažnai naudojasi sapno priedanga.

Ji itin aiškinamos atskiros sąvokos daiktai, asmenys, suklestėjo taut. Religinėje lit. Paulius ir t. Kaip -»moralitdė vaidinimas šis žanras principą, jis Dievo sukeltus ST įvykius gr. Din tus typos, o lot. Antitypos išganymo darbais. Ehl Šv. Rašto prasmių, kurios visos drauge sudaro Lit. A platesniąją prasme. Būta ir teol. A taiky­ mo ne bibliniams objektams, pavyzdžiui, gyvū­ Aleksandrinas, XIV a. Kiek Agalėjo ir gali būti nusakantis pranc.

O hly, Vom geistigen Sinn d. Astrofų esamajau XII a. Vėliau A išstumia -» M eier, Uberlegungen z. Studien 10 O hly, Schriften z. FIaug Hg. Funktionen d. Allegorie, St. B rinkmann, Ma. Flermeneutik, Da. Schmidtke, Studien zur dingallegor. G lier, Allegorien, in: V. M uller Hgg. Stoffe d. W šv juozapas svorio netekimas lexington ky, Allegory. The Dynamics of an Ancient tų, tapo klasikiniu rimtojo žanro vers heroiąue and Med. Techniąue, C. Rus- metru. Ehl sel Ed. The Craft of Allegory in Med.

Aleksandro D. Nuo alegorezės Askiriasi tuo, kad šiuo pasaulinėje lit. Jau senovėje Aleksandras buvo laiko­ keltine prasme aiškinamasjau esamas tekstas.

A - rožės, t. VA jis buvo laikomas 29 žmogaus puikybės ir tuštybės pavyzdžiu. Ecenbacho perdirbo 28 eilučių Val­ Pradžią lit. Joje perteikiamos romano tra­ rodoma kurtuaz. Seiffitas iš austrų-bavarų kalbinio arealo nuotykių istorijos.

Po po Kr. Historia depreliis, pla­ parašytas XIV a. Be to, VAbūta ir etalonin­ kūrinys. Alberiko iš si gana nuosekliai. Gydytojas iš Miuncheno Han­ Bezansono šen. Jokūbas šio romano išlikusios tik pirmosios eilutės. Aleksandras Paris pra- veikalas maždaug t. Anglijoje Tomas Kentietis sukūrė aleksandrinas!

Trečiojoje da- Alisaunder - eil. Vėliau, remian­ rimu. Wys lionė į žemiškąjį rojų. C ary, Šv juozapas svorio netekimas lexington ky med. Alexander, C. B rum- mack, Die Darstellung d. Orients in den dt. Alexander- Šatiljono Alexandreis lot. B untz, Die dt. Alexan- čių. Parašytas pagal Vergilijų, šis kūrinys tapo der-Dichtung d. Aleksandras čia vaiz­ duojamas kaip valdovo dorybių įsikūnijimas, ja­ Aleliuja hebr. Į vok. A atliekama responsoriumu, t. Tik gedulo ir atgailos metu Kurtuaz.

VIII-X a. Plataus nustatyti buvus apie 75 pagr. Schl 21 eilučių. Rudolfas rėmėsi Historia depre­ Lit. Pavyzdingas Aleksan­ dien I. Ab dro gyvenimas ir riteriški žygiai vaizduojami itKassel Jammers, Das Alleluja in der valdovo -» veidrodžių literatūroje. Ulrichas iš gregorian. Messe, Mr. Alemannen,Alaman- požiūriu priešingu ženklu - žinota jau Antikos nen,alle Mannen - visi vyrai, plg.

Aust­ balsiųsąskambį gretimuose žodžiuose, dažnai leng­ rijos terit. Haus undHof Manu undMaus. A turi atskirą, palyginti savarankišką her­ tive revival, retorika. Hof cogystę. Reichenau vien. Muller Hg. Alemannen, Da. Christlein, Die Alemannen, St. Anglijoje ir Škotijoje ten išlikusį ir Alemanų kalba. Alemanų tarmės menkai skiria­ XVI a. Apie š. Green Knight Iš šen. Galeno vien. Galiii, maldų ir tikėji­ veikiausiai per vid.

Anglijos grafysčių Vorčes- mo išpažinimo vert. Labai lais­ pelos, Aristotelio vert. Reichenau k. Trudperto vien. Miunsterio slėnyje radosi lit. Akūriniams siau­ lit. A rašė poetai Hartmanas iš Aujė, Gotfrydas resniąja prasme, t. Bg lankstesnė raidžių rimo eilutė nei šen. Artūru susijusių temų pomėgis, menkas šventas A naudojamas kunigų ir karalių įšventi­ domėjimasis meilės tema. A dažnai vaikosi ne­ nimui -» patepimaskulto reikmėms; Apriski­ įprastų ir techn. Gai Piers Plowman. Atsiradimas grįstinas ne tiek taut.

Aliteracija lot. Ber aukšt. A - tik su estetiniu Lit. Oakden, Alliterative Poetry in ME. Ebner, Das freie Eigen, Klagenfurt Lanvton Hg. Alpinių ganyklų ūkis piemenystė Almenda vid. Naud­ viduriniosios vokiečių aukštaičių k.

Hof menos - be išimčių natūrinės, skirtos privačiam į Alternacija lot. Asmeninė Ateisė syklingos kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kai­ laikui bėgant virto daiktine teise, susijusia su namų tos principas jambas - kylanti A, trochėjas - arba žemės valda; nauji atvykėliai dažn.

Įvairiomis formomis Areiškiasi va įsitvirtina tautinėmis k. VAbaigiantis metrikoje. Vog neteisėtas pretenzijas įją dažnai reiškė nuskurdę žemesnieji didikai arba žemių valdovai. Schu Alternatyvus tekstas, vietoj aparate pateikiamų Lit. Timm, Die Waldnutzung im Spiegei d. Weistumer, atskirų teksto vietų variantų sudarytojo papildo­ Lutge, Gesch. Agrarverfassung vom mai įdėtas ištisas tekstas. Taip daroma tada, kai friihen MA bis zum Schroeder- sudėtinga teksto tradicija ir stengiamasi parodyti Schwarz, Die landi.

Bader, Studien zur Rechtsgesch. Dorfes, Ko. MGH SS 1,22 ir t. Balthildis MGH Mer. Ke­ tarminių skirtybių Henriko iš Veldeke dainos, žr. Pažeisdami XIII a. Vog Ataikė daugybė autorių; dėl tojam ir prigijo toks vardas.

Bru Altorius iš lot. Vienoje vietoje nuolatos G. Kornrumpf ir kt.

Document Information

Cormeau Hg. Nors A ma šeimos paveldą tuo Askiriasi nuo bendrojo, pašvęstas dieviškajam asmeniui arba kuriam nors leninio ar pirktinio turto ; taip pat ir laisvą turtą, šventajam, simbolikoje jis siejamas su Kristumi.

Aatlieka es­ Per kar. Vidurio Vok. Apavertimas lėnu vyksta uždedant antstatas retabulassudarytas iš laikančio rėmo, lenines prievoles; lėno pavertimas A- per alodi- tabernakulio, varstomų sparnų sekmadieninė ir fikaciją.

Anglijoje Anelieka nuo ; V. A kasdieninė pusė ir viską vainikuojančio bokšte­ pakeitė lėnas Nulle terresans seigneur. Din sistema. Schu Lit. R ieger, Die Altarsetzung der dt. Braun, Der chr. Altar, Mn. Gougaud, dirbtuvės. Tikroji A specializacija prasidėja tik Dėvotions et pratiąues ascėtiques du MA, Maredsous Hasse, Der Flugelaltar, Dresden Schindler, Der Schnitzaltar, Rb.

Tai sudarė sąlygas geresnėms buvo daromas iš miežių, taip pat iš kviečių ir medžiagoms įsigyti, ryšiams su tolimomis rinko­ avižų, brandž. VA- ir iš apynių. Adaryklas turė­ mis palaikyti ir teikė galimybių palaukti atsiskai­ jo ir VA žemvaldžių dvarai, ir vien.

Šiuo požiūriu amatininkai turėjo pasitikėti VAkaimuose dažn. Miestuose, panašiai kaip duo­ kėdavo rankpinigius už būsimą realizaciją, taip na -» kepėjasA buvo gaminamas pačiose da­ galiausiai tapdami gamybos organizatoriais ir ryklose.

Be to, radosi gana pelningas aludarių vers­ padarydami amatininkus nuo savęs ūkiškai pri­ las, kurį miestai itin griežtai kontroliavo. Abuvo klausomais. Prakutę amatininkai užsiėmė Š. VAA eksportavo; ir viet. Din pavojus nusmukti iki samdomų darbininkų. Kita Lit. Klauenberg, Getranke u. Trinken in d. Zeit, vertus, jie turėjo galimybę dirbti už vienetinį at­ Go. Schneiders, Bierhandel u. Bierpolitik d. Stadte im Hun- lyginimą, gamindami iš užsakovo turtingo A temantn, Bierproduktion u.

Bierverbrauch in Dtld. Stefke, Ein Verlagssysteni. Exportgewerbe d. Nepaisant to, miestų A, jau gerokai spe­ Jbb. Gesellschaft f. Amadis yra XVI a. Ti-H nų ciklo, kurį galima priskirti liaudies knygoms, Lit. Sprandel, Gewerbe und Handelin: pagrindinis herojus. Pirmasis išlikęs variantas yra H. Aubin ir kt. Wirtschafts- und sukurtas isp. Thrupp, Das ma.

Gewer- be, in: Europ. Borchardt, ci Rodriguezo arba Ordonezo de Montalvo 5 St. A savo Amatininkų poezija -» meisterzangas, miesto motyvais artima kūriniams Artūro tema ir iš literatūra dalies romantiškai aukština VA riterystės idealus Ambona iš gr. VA Pagr. Jans mo pultu ir dvejais aukštyn vedančiais laipteliais, Lit. Thomas, The Romance of Amadis, Lo. Morkaus katedra W.

Mulertt, Studien z. Amadisro- Venecijoje. Tarp medžiagų dominuoja akmuo, A mans, He. Sofi­ jos soboras. Rih Amatai, verslo sist. Ša­ Ambraziejiškoji himnų strofa. Pagal šv. Am­ lutinės Aveiklos kaime būtajau labai seniai pvz. Užuominų apie braziejus naudojo savo dažn. Schl ir kitur, pvz. Weltbild dės Tajana, iš pr. Karnein, De net P. Nuo IX a. Milano vysk. Ambraziejaus t -»ambrazie­ Amour courtois pranc. Veikiausiai pagal si- voką įmoksi.

Ajis nusakė -»trubadūrų išskleistą tapo pastovia kanon. V-VII a. Schl konceptas, kurios branduolys yra idėja, kad meilė Lit. Baroffio, Ambrosiani- sche Liturgie, in: Gesch. Kirchenmusik, I, Kas- tobulėti. Šiandien A t. Minne sąvoka dažnai taikoma nusakyti įv.

Ehl mąja meilės galia. Riebalų deginimo galios zona, Z. Sociologie d. Schnell, Causa amoris, Bem Tarp siūlomų priemonių: similitudo, ekskursas digressioLit.

Kna kurias XII a. Rašto prasmė besčiavimąsi, nuogo kūno glamonėjimąbet - ir Anagrama gr. Išradėju laikomas dėl, kad ši neturi nepageidautinų padarinių; ji laiko­ Likofronas iš Chalkidės III a. VAAnaudo­ 34 tos simboliniams aiškinimams į Piloto klausimą moyen age, Tumhout Hay, Šv juozapas svorio netekimas lexington ky and His- torians, Lo. Griežta A forma yra -»palindro­ Analfabetizmas gr. Krii ir rašyti. VApaprastai išreiškiamas sąvoka illite- Uit:.

Halle PG Patrologiae cursus completus. Series Graeca. Migne, Paris PL Patrologiae cursus completus.

Wheatley, Of anagrammas, a monograph trea- ratus nepažįstąs raidžių. Nuo jo privalu atskirti ting of their history from the earliest ages to the present iki XII a. Iš pr. Abuvo įprastas lusgramatinis stilistinis terminas netaisyklingai dalykas tarp pasauliečių net pačiuose aukščiau­ sakinio konstrukcijai nusakyti. Gramatikos požiū­ siuose visuom.

VAir NA pr. Schw mesniųjų miestiečių sluoksnių požymiu. O aukš­ Analai lot. Ginčytinas dalykas kiekvienų metų ist. Dauguma XIII a. A ja prasme analfabetai. Galbūt ir dėl AVAlit. Paskirais tokios populiarios iliustracijos. Wit atvejais jie buvo tęsiami iki pat VApab. Kurti jie Lit: H. Grundmann, Litteratus - illiteratus, in: Archiv f. Engelsing, Analphabe- tentum u. Lektūre, St. Schmidt, Vom Lesen u. Schrobler, T. Paprastai atskirų A autoriai Franz, Studien z.

Soziologie d. Spruchdich- būdavo anonimai, dirbdavę vienas po kito, fiksuo­ ters in Dtld. Jonės, Konnte Oswald dami kiekvienas savo meto įvykius, tačiau papil­ von Wolkenstein lesen u.

Vortrage d. Praneštinų De Haan Hgg. VA ir kai kurie veikiau kroni­ minė funkcija yra ta, kad šitaip atsirandančiais A kiniai veikalai vadinami A vad. Nors A tus Antikos rašytojus, pateikia neapykantos itin reikšminga kalbos mokslui, vis dėltoja pagrįs­ kupiną Henriko IV valdymo pav. Din lėvaizdžiui pvz. Kūrė­ Lit: W. Wattenbach ir kt. VA justi aevi, R.

Brewer, Analogy: a basic bibliogra- pasipriešinimu. Renesanso laikais A atsiduria phy, A. Išgarsėjo 17 didelių Ticiano medžio rai­ nes pajamas; nuo Inocento III privalomi naujai žinių, iliustruojančių šiuolaikinės A pradininko paskirtiems ir patvirtintiems vysk. Haa vėliau imti taikyti plačiau. Konstancos ir Bazelio Lit.

Cetto, Die anatom. Sektion in bildl. Darstel- bergždžiai. Din lung, Bas. Baader, Zur Anatomie in Paris im Lit. Scha- dewaldt, D. A tapatinama su Excommunicatio maior. Pasak Pseu- Her do Dionizo, jie suskirstyti į devynis chorus pvz. Arias, La peną canonica en la Iglesia primitiva, arkangelai, galybės, viešpatystės