Teramino molio svorio kritimas. Išsipūtęs apgamo gaktos
Nemeikščiai, Rudens himnas Fliege fort! Tradicinės, "šeimos" ar individualaus tipo įmonės, specializuojasi parduodant tam tikros rūšies prekes. Nemeikščiai, 51 Grįžimas Priėjus jau visai arti, Kai mano kūną senos vyšnios liečia Ir apima pečius minkštomis rankomis naktis niūri, Apleisto namo gelmėse pro langą šviečia Krauju ir prakaitu aptekęs žiburys, Dejuodamas: - Gaivink mane! Nyku ir tuščia - lyg prieš šventę
Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus. Dabar esu aš dar labiau išalkęs; Laukai pavasariu jau dvelkia, Bet tu nesikeli Ir aš dainuot imu. Nemeikščiai, Aklasis pasakoja apie namus Tu klausi, ką radau parėjęs Nors nenorėjai palydėt.
Išsipūtęs apgamo gaktos
Mane namo už rankos vedė vėjas Ir senas paukštis liepė neliūdėt. Radau ten motinos sekmadienių maldas ir tavo Žingsnius vienatvėj kambarių tuščių. Vidudienį klausiau artėjančio lietaus oktavos Po liepom su apakusiu paukščiu. Po to atsiguliau ant priemenės grindų; jos plakė, Plazdėjo lyg krūtinėje gyva širdis. Tai nuostabi kalba, nes ją, apkurtęs ir apakęs, Krauju ir gyslomis girdi. Nemeikščiai, Galėčiau aš nuvest tave Galėčiau aš nuvest tave ir kūdikio ranka parodyt, Kaip maldai ištiesta ranka silpna, Laimingą medį, amžiną kaip žodį, Palaidotą su vasaros diena, Ir dovanoti tau jį mirusį, Net atgaivint, prašydamas paošti tau, Kaip suposi viršūnėj mūsų akys tyros, Kaip teramino molio svorio kritimas su tavimi rudens gelmėn kritau.
Galėčiau aš nuvest bet negirdi tu mano šauksmoIr stebuklingom vaiko rankom paliesta daina Skambėtų vėl, raudodama iš džiaugsmo, Kad mūsų nakčiai liks vaikystės saulė amžina. Nemeikščiai, JO Katė Kadaise, dienų iškankintas, taip tyliai Pareidavau, gaubiamas sodo nakties, Ties slenksčiu, kur vaikystė šešėlyje gimė, Pasitikdavo senstanti namo katė, Ir, ištiesęs dulkėtą, išvargusią ranką, Pasilenkdavau glostyti niurnančios jos; Neišgertas vanduo sudejuodavo sunkiai, Nepavirtęs vynu šuliny prie vejos.
Kambary, man prie apdengto stalo sukniubus, Klausdama ji žiūrėdavo rūsčiai veidan, Ir džiaugsmu užsidegdavo sienos ir lubos, Ir užgydavo dvasioj atvirus žaizda.
Nemeikščiai, Durys Išeinant man kažin ką šūkterėjo durys, Kai aš nebeslėpiau joms ašarų karštų, Ir begalinis sielvartas į širdį dūrė, Kad po tiek metų pasiklausti, ko jos šaukė, sugrįžtu. Nemeikščiai, Sesuo Taip gera prie sienos šaltos prisiglaudus Ir galvą padėjus ant knygų senų: Ten snaudžia katė ir sesuo kažko rauda Už stalo, nuryto šviesos ir dienų.
Nemeikščiai, Sunaus palaidūno poema i Jis grįžta amžinai, jis eina, Ir tėvo sodai šaukia jį, Ir saulės spinduliai išeina, Ir degasi rytuos nauji. Jis bėga, krinta ir vėl kelias, Vaidenas vaizdas jam brangus. Jo kojas šaukia juodas kelias Ir lūpas - šypsena langų. II Tai jis, pajuodęs ir sumenkęs, Žiūri vėl į namus slėny. Per šiurkščios buvo tėvo rankos Ir sodai buvo per liūdni.
Jis mato vėl: ant stalo knygos, Jo rankom atverstos kadais, Ir lempa, sutemoj įmigus, Ir dainos antakiais juodais. III Jis keikė visa, ką mylėjo. Langai ir sodai ūžimu Jį šaukė grįžti, bet jis ėjo: Kad tik toliau gimtų namų! Ir kai nematė jau gimtinės, Kai dingo vaizdas jos brangus, Tai mirštančiam, ją teramino molio svorio kritimas, Kalbėjo, jog tenai dangus IV Otroškuly!
O džiaugsme klysti, Ištroškus bėgti nuo versmės Ir nežinoti žodžio grįžti, Ir neieškot kitos prasmės! Odžiaugsme nuostabus prarasti Namus! Nesvaigt tylos nuodais! Ir grįžt į juos tiktai užgesti Su mirusių daiktų vardais!
Nemeikščiai, 17 Pavasario mergaitė Mane vis šaukia aukštas upės krantas, Akis įsmeigę polaidžio laukai Ir džiaugsmas jos dainos, nykus ir nesuprantamas, Ir malūnėlį prie vandens atnešdavę vaikai.
- Italija. Trumpa Italijos charakteristika
- Trumpa Italijos charakteristika
Aš nežinau, iš kur jinai atėjo, Nežinoma ir teramino molio svorio kritimas šitiem laukam. Jai draskė plaukus nesvetingas kovo vėjas Ir veidą, šypsantį kažkam. Bet nunešė ir ją, ir dainą vandenys, Ir niekad nebegrįš per polaidžio laukus.
Nes mano džiaugsmą o turbūt ir ją šalna pakando Ir malūnėlį nešusius vaikus. Nemeikščiai, Kelias Tai buvo sapnas. Aš ėjau keliu, Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius. Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių, Man plėšė drabužius skurdžius.
Laukai man šaukė: - Kur eini! Kiekvienas kelias nuveda, kur dar nykiau. Nejau ir ši pavasario diena švelni Nuves tenai! Kaunas, Vabalėlio prisikėlimas Kartą vaikystėje radau kažin kokių keistų vabalų kaimelį, pastatytą iš mažyčių žemės kauburėlių. Ilgai stebėjau jo buitį, kol pamačiau, kad ten vyko tai, ką mes patetiškai vadiname gyvenimu.
Vieni vabalai buvo dideli, stiprūs, gražūs, paauksuotais sparnais ir žvilgančiomis pažandėmis; kiti - maži ir apskurdę; vieni seni, kiti jauni. Bet vienas ypatingai skurdžios išvaizdos, nudžiūvusia koja ir ašara žvilgančiomis akimis vabalėlis visą laiką triūsė, nešiodamas aiškiai per sunkias jam naštas, nuolat sustodamas ir klupdamas.
Tada atėjo mano draugas ir netyčiomis sumindžiojo viską: kaimelį su stipriaisiais ir silpnaisiais ir tą šlubą vabalėlį, su amžinybės ir prisikėlimo viltim nešiojusį nepakeliamas naštas. Kaunas, 20 Vidudienio parafrazė Veidrodis - tylus vaikystės princas, durys; Vasaros plaukai, krintą akių vejon.
Eilėraščiai, - madavaikams.lt
Astras marga skrybėle tuščiaviduris Rauda už langų, kad nesulaikė durys Vienumai mane palikusios Mignon. Kaunas, Knygos 5i prieblanda - lyg senas mano draugas, Ateidavęs į tamsą pakalbėt, Kasdien, kaip netekimas jos, manyje auga, Seniai sapnuojančios grabe. Net nuostabu, kad ir tos knygos lentynėlėse pavargo, Ir supanti jas prietema jau nebe ta.
Prie jų ir aš - kaip bendro kapo sargas, Kur guli nišose nežinomi vardai greta. Nemeikščiai, Mandolina Namuos taip tylu. O tyla begalinė! Tyliai vysta lentynoje vazos gėlių. Tik sapnuodama rauda sena mandolina Ir šešėlis dainuoja apie drugelius.
Ir buvo jam visur taip tuščia, Kaip išsunktoj būty - be kraujo ir kančios. Ir jis prisiminė balandžio dainą rūsčią.
Liguistam spinduly dienos keistos. Prisiminė namų šešėly galvą tamsiaplaukę, Jos aštrų profilį, jos lūpas ir žodžius, Ir pasaką, kaip girtas laivas plaukė, Pralenkdamas žvaigždynus ir medžius. Prisiminė vidudienį - kaip vyną Ir daiktus, rankomis liestus kadais; Saulėleidį, akies slėny ištvinusį, Ir ranką sutemoj juodais žiedais.
Ir jis panoro grįžti. Sunkią laimę išdalinus, Net iš toli šio kambario nebuvo gaila jam. Išeidamas iš teramino molio svorio kritimas tepasiėmė kelis žolynus Papuošt gimtiem namam.
Kas yra rausvas apgamas išgaubtas
Nemeikščiai, 24 Paskutinė kelionė Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu, Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios. Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios. Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais, Aš būsiu netoli.
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės. Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės. Todėl aš ir nebegaliu ten neiti, Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios.
Geografinės charakteristikos. \\ T
Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai Ir krist kaip lietui plakančios audros. Ar tai namai?
Sportas nepadės jums numesti svorio!
Tik paklausyk, - jie kalba, Jie kalba su naktim: - Čia gimė jie, Ir išaugino juos tyla, kuri už lango meldžias, Sakyk, kur jie, teramino molio svorio kritimas tylinti naktie? Obuvo motina, sesuo, vaikystė, sklidina tylos ir liūdesio, Ir brolis lūpine armonika ten prietemoj, ir šulinys Išvargęs alkanas keleivis, prakaitu paplūdęs, Jeidavo dejuodamas, kad sunkūs batai purvini. Dabar ir vėl jie kalbasi prie židinio Už sutrūnijusių sienojų, lūpinės armonikos garsuos.
Karpos ant voko akies sukelia
Tamsoj - daina, šešėlių žiedlapiais pražydus, Keleivis, motina ir tylinti sesuo. Taip jie kalbėjo ir dainavo man prie lopšio; Jų dvasiose ir kūnuose nebuvo tiek žaizdų. Tu nežinojai, kaip ir aš, kad tik skausmu pralobsim Ir sienos kilimo drugeliai žus teramino molio svorio kritimas negyvų žiedų.
Nemeikščiai, 26 Vasaros simfonija Fragmentai I Žemyn nuo kalno ėjo gatvė. Prie jos stovėjo antakius suraukęs namas, Kuriam labai giliai miegojo Užburtas vasaros šaltinis. Virš jo, iškėlęs šešėliuotą galvą, Gal šimtmetį sapnavo beržas. Vėsioj srovėj iš džiaugsmo klykaudamas prausias kėkštas: Nuo jo auksinių plunksnų krinta mirusios tamsos lašai. Pakluonėj skamba paukščių pilna galva beržas plačiašakis Ir milijonai saulės spindulių Atbėga kaip didžiulė gyvulių banda keliais.
Ten aš teramino molio svorio kritimas kasdien nuėjęs sėdžiu Vienas ant akmens, kurs buvo panašus į varlę, Ir šviesiaplaukis gluosnis dega kaip Corot: Mano pasauly vasara. Auksinis rytas. Už stalo tėvas skaito Pasaką apie dainuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį Ir sienoj šypsosi pirmųjų spindulių Prajukintas šventasis Jonas.
Ant stalo snausdavo geltona galvele vėdrynas. Įnirtę musės pešdavosi dėl tuščios stiklinės Ir priemenėj sena tarnaitė Palinkus kuisdavos, kažin ko graudžiai verkdama. Kažkur toli varpams prabilus, Staiga atgydavo namai Ir judindavo mėlynas kaip vyturėlio akys langines. Bekraščio džiaugsmo apimtas, aš po kolonomis suklykdavau, Ir vienuma man tapdavo didžiuliais rūmais: Vienuma!
Taip viskas ten gyveno ir kalbėjo: Ant užlų pamestas medžioklės ragas, Pietų Ašigalio kelionėje pašautas albatrosas, Margasis dvaro laikrodžio heroldas Ir mėlyna kaip vyturėlio akys vasaros tyla. Ten mano nesuvaldoma dvasia norėjo būti Prometėjum. Ten bėgo su būriais drugių vaikystė, įmigus statiškame vasaros sapne. Tenai buvau aš Laimingasis Princas. Tenai buvau aš Dievas.
Ten buvo galima numirt ir prisikelt. Šios žemės viešpačiai - Skausmas ir Liūdesys, Laisvė ir Duona - buvo Mano sunkios vaikystės neatskiriami draugai. Todėl aš grįšiu ten, nes jau ir vasara išeina. Ten sėdimas darbas numeta svorio kaimas, gatvė, mėlynom langinėm namas Ir mirusios Uršulės balsas Iš Juodabrasčių šaukia, aukštas ir kimus; Ten mano tėvas skaito Pasaką apie daifiuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį Ir sienoje tebesišypso ryto spindulių Prajukintas šventasis Jonas.
Nemeikščiai, 30 Nameliai prie upės Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius Prie upės, šniokščiančios krauju, Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst Ir vieną valandą sapnuot ramybėj jų; Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius, Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai, Po to palikt prie upės, šniokščiančios krauju, tuos namelius Ir tik numirt į juos pareit.
Nemeikščiai, Dainelė Neliūdėk, kad tau daina vaikystę primena, Ir prie durų neraudok: grįžai! Greit sėdėsi rudenio šviesoj aprimęs, Ir lapus pačion širdin tau pūs beržai.
Nemeikščiai, 32 Medinis bokšto laikrodis rudenį Vėl namo sienos ėmė dvelkt rugsėju; Už stalo rymant darės nejauku. Ir mes pamatėme, prie bokšto laikrodžio atėję, Rudens pirštus ant užmerktų vokų. Teramino molio svorio kritimas medžių lapai krito sukdamiesi vėjuj Miegoti ant numirusių skruostų teramino molio svorio kritimas.
Nemeikščiai, Rudens fragmentas Kai vėjas tau ilgai ir sunkiai šaukia Ir ima vasaros dienas rudens šalna lankyt, Tu sėdi po senu medžiu prieš platų lauką Ir iš vaikystės saulės nuotykius renki. Girdėjai - skundėsi kažkas: gyvenimas jam neprasmingas Dabar jis skundžiasi - prasmės per daug Ir verkia, būdamas per daug laimingas, Nebegalėdamas tos laimės pavadint vardu.
Ir liūdna tau, kad į laukus išėjęs basas Ir prie liemens prigludęs, mirštant rudeniui badmintonas degina riebalus, Norėtum dar kažką be galo pasakoti Ir pasakojimu išsekti lyg upe. Die Briider Grimm, Sneewittchen Yra pasauly moteris, kurion jos visos tilpo Giliamšešėlyje vaikystės sodų geltonų.
Su putlus kūnas lieknas aš šimtmečius rudens giria prašvilpavau Ir sapnavau jai tūkstančius sapnų.
Bet vieną naktį gluosnis ėmė šaukti, kad ji mirė, Kad uždengė žalios velėnos šydas jos akis, Ir senas beržas ėmė nykti, vidury laukų pasviręs, Kartodamas jos vardą per naktis. Tada aš išėjau, sakydamas visiems: ji mirė, Palikęs vėjus ir šunis, ieškoti jos. Mane lydėjo platuma audringos girios, Prikaišiodamos, kad nesaugojau aš jos gyvos. Ir suradau jos karstą, paslėptą rugsėjo vakare, Vaikystės knygoj, apšviestoj namų šviesa niūria. Aš priėjau artyn.
Mane pasveikino tyla, Stebėdamasi, kaip galėjau taip toli nuklysti.