Idealus svorio netekimas south windsor ct.

Literatûra praranda aiðkinamàjà galià skaitytojui. Þmogaus ambivalentiðkumo sàvoka aprëpia ne vien kelias statiðkas asmenybës puses ar jø konfliktà, bet ir þmogaus jausmø vienalaikiðkumà, svyravimà, þaibiðkà jø pasikeitimà ar metamorfozæ. Konferencija prie Ženevos ežero. Į Dzūkiją vykstančio kišenė nebuvo visai tuščia, nes Seminarijoje pasilikę studiozai išstojantiems vis sumesdavo šiokią tokią sumelę.

Jis nerūkė. Ir šiaip turėjo savo principų — buvo vegetaras ». Kad darbas geriau sektųsi, Kaziukui, kuris savaimingai buvo pasidaręs šio «bendrabučio galva, buvo pavesta sustatyti tam tikrą dienotvarkę, po kuria turėjo pasirašyti visi.

Septintą jis kitus keldavo. Norėdamas užsigrūdinti, jis po to traukdavo į Nemuną išsimaudyti, net iki vėsokų rudens dienų. Jis buvo religingas, — tęsia Visminas, — pasimelsdavo prieš eidamas gulti.

Sekmadieniais eidavome į Šaritkų bažnytėlę5. Giedodavome Pulkim ant kelių ir kitas giesmes, kas iššaukdavo lenkų reakciją. Povilas Januševičiusvėliau prelatas, prašydavo nedaryti trukdymų ir po šv. Mišių išeiti ramiai. Bet kur tau! Lenkai susikabinę rankomis mums užstojo duris. Tuomet mes įsibėgėję pertraukėme jų grandinę, o lauke mušėmės su sniegais, kol atėjo policija» 6.

Tokia ar bučiuodamasis numetate svorio nuotaika galėjo sustiprinti Kaziuko nusistatymą prisidėti prie slaptos mokinių grupės, kuri anuomet, vadovaujama dabar Chicagoje gyvenančio Povilo Dirkio g.

Mat, to žurnalo redaktorius A. Jakštas-Dambrauskas m. Dar m. Jis gyveno prisiglaudęs pas draugus ir dėvėjo iš dalies skolintais rūbais. Pasitaręs su kuopelės nariais, jį priėmiau. Kadangi jis buvo paslaugus ir paklusnus mūsų drausmei, ir, be to, ne augšto ūgio, jis pas mus ėjo ryšininko pareigas. Mat, kuopelė saugumo sumetimais nevedė sąrašų ar užrašų, kas mus privertė ryšius palaikyti tam tikro ryšininko pagalba ». Tai buvo pirmas Pakšto sąlytis su tuo sąjūdžiu, kuris buvo pradėtas kunigų Dambrausko, Kuraičio, Keinio, Jurgučio bei kitų, kartu su pasauliečiais Pr.

Dovydaičiu, EI. Draugeliu, K. Bizausku ir dar keliais vienminčiais, ir beveik vienu ir tuo pačiu laiku Louvaine, Friburge, Maskvoje ir dar kitur. Ateitininkų srovė turėjo daug šaltinių, iš kurių kauniškis nebuvo menkiausias. Nors Kazys ir nežinojo tų paslapčių, gaubiančių šių jaunuolių kuopeles, jis tuomet Kaune išėjo tartum «ateitininkišką naujokyną », kuris savo idėjas sėmė iš Jakšto leidžiamo, o Dovydaičio redaguojamo Draugijos priedo — Ateities.

Kuo m. Kazimiero Draugijos, kurios dvasinis vadovas buvo Jakštas-Dambrauskas.

Kas tuomet galėjo manyti, kad iš to nuo caro žandarų besislepiančio sąjūdžio išaugs pati šauniausia besimokančio lietuvių jaunimo organizacija ir kad po 20 metų mažaūgis ryšininkas taps jos vyriausiu vadu?

Tačiau tokių ambicingų planų Kazys tuomet neturėjo ; jį traukė artimesnis tikslas — egzaminai Petrapilyje. Blizgančiame Petrapilyje Laimė jam nusišypsojo — «varliamušys» iš Užpalių gavo šešių gimnazijos klasių atestatą, kurį jis vėliau Amerikoje prilygins Junior High School diplomui. Iš to porą mėnesių trukusio viešėjimo prie Nevos įtekėjimo į Baltijos jūrą, jaunuolis parsivežė daugiau negu tik popierinį dokumentą, būtent, dar margų įspūdžių, kuriuos neišdildomai į jo jautrią aukštaitišką sielą įspaudė anas pasaulinio garso miestas.

Po nykių Užpalių ir apšepusio Kauno toks akinantis blizgesys! Kaimo berniokas 19 metų tuomet dar negalėjo žinoti, kad impozantiškieji Žiemos Rūmai buvo Venecijos grafo Rastrellio kūrinys ir kad auksu žibanti Petro ir Povilo cerkvė buvo pastatyta šveicaro Trezzinio. Jis tik tiek težinojo, kad tai ne rusų, o vakariečių darbas, ir jam galvon skverbėsi mintis : Jei jau Vakarų atspindys toks žavingas, tai kokie gražūs turi būti tie patys Vakarai! Bet kaip juos pasiekti? Gal per tą pačią jūrą, kuri čia užbūrė jo akis savo galybe bei platybe?

Ar tik ne šį lemtingą m. Ar tik ne čia « sausumos Pakštas virto jūrišku »? Ką jis šalia to dar matė — nežinia. Gal jis, dabar jau « diplomuotas », bus sukinėjęsis lietuvių rateliuose? Juose galėjo sutikti ir Janiną Markevičiūtę, studijuojančią tuomet Stebuto kursuose agronomiją, ir kartu su ja gėrėtis, anot jo, « majestotiškais tiltais, paminklais, pasakiška architektūra, muziejais, teatrais ».

Bet judviejų užrašuose apie tai nėra nė pėdsako. Gyvenimas juos suves tik po pusės šimtmečio ir prie kitos jūros, kur Janina taps antrąja Kazio žmona. Bet tada, turint kišenėje raktą į kunigų seminariją, ką jam galėjo reikšti mergužėlės?

Gal jis manė, gavęs sutaną, galėsiąs tapti ir nauju žmogumi? Jei jis to būtų tikėjęsis, būtų laukęs veltui. Jo vyresnieji kolegos stebėjosi jo uolumu moksle ir apskritai jo intelektualiniu smalsumu. Bet jie kartu buvo pastebėję, kad jis, nors ir buvo susižavėjęs Kristaus idėja, tačiau ne taip jau aukštai vertino kai kurias bažnytines institucijas su jų hierarchiniais laipsniais bei titulais.

Kiek jį traukė beribis religinis horizontas, tiek jį čia atstumdavo, — jo manymu, — dvasią varžanti administracija Jis jautėsi jos suspaustas į lanką, žadantį jį ateityje dar smarkiau įsprausti į dar siauresnius idealus svorio netekimas south windsor ct rėmus. Tokia perspektyva visai nedžiugino jo apribojimo nemėgstančio žvalumo.

The text is now understood as necessarily partial. The loss of faith in the scriptual status of literature has coincided with changes in the needs of the student. The analysis of American Postmodernist fiction can be helpful to the student in developing his critical thought since its nontraditional form and style as well as the elusiveness of meaning challenges the reader.

Tat nenuostabu, kad, — jo paties pasisakymu, — « nerami jo dūšia » pradėjo nerimastauti ir per menkai vertinti tuos « rėmus ». Ir susiklostė viskas taip, kad tuo pačiu metu, kai jo amžininkas 20 metų Mykolaitis-Putinas Seinų seminarijoje susigūžė už mūrų, apsaugančių jo gležną būtybę nuo sužalojimų, Pakštas Kauno seminarijoje net fiziškai nekentė tų mūrų, skiriančių jį nuo gyvenimo bangų, su kuriomis jis buvo pasiryžęs grumtis.

Ne tokiam altorių šešėlyje pasislėpti! Dėl to prieš m. Velykų šventes Kazys nusivilko sutaną. Šitą savo gabiausio sūnaus žygį tėveliai pergyveno skaudžiai. Dėl to tėvas tada, — dažna tuomet nusivylusių tėvų reakcija!

Pats eksklierikas giminėms tvirtino : verčiau būti geru pasauliečiu, negu blogu kunigu. Vaitkus prisimena, kad iš 45 jo kurso klierikų tik 17 išliko iki šventimų.

Iš išstojusių jis mini Aleksandrą Stulginskį, tapusį vėliau valstybės prezidentu. Iš kitų kursų jis būtų galėjęs suminėti Bistrą, Šimutį, Raštikį ir dar eilę kitų eksklierikų, garbingai įsiamžinusių Lietuvos istorijoje. Kas būtų toks kvailas? Pramatydamas, kad po savo, tėvelius skaudžiai užgavusio, apsisprendimo, Kazys pats turės užsidirbti duonelę, jis iš anksto buvo ieškojęs sau darbo ir jo radęs Jiezno vaistinėje.

Vaistininkai anuomet mielai samdydavo eksklierikus, nes jie buvo inteligentiškesni už žaliukus iš kaimo ir mokėjo kiek reikiamos lotynų kalbos. Į Dzūkiją vykstančio kišenė nebuvo visai tuščia, nes Seminarijoje pasilikę studiozai išstojantiems vis sumesdavo šiokią tokią sumelę. Kilnus paprotys. Važiuodamas į pirmą savo tarnybėlę, Kazys bus manęs galėsiąs ten sumūryti pamatus būsimam veikimui tarp tautiečių. Bet tikrovė nieko gero nežadėjo : «Ploviau, ploviau butelius, skundžiasi jis autobiografijoje, kito darbo nedavė.

Lotynų kalboje jokios pažangos ; galėjau užmiršti ir tai, ką buvau išmokęs.

O atlyginimas buvo menkas. Reikia sprukti iš čia». Negalėjo jo sulaikyti nė istoriniai prisiminimai : juk čia dar buvo užsilikę griuvėsiai Pacų rūmų, apie kuriuos karalius Jonas Kazimieras savo laiku buvo pasakęs : «Pacas vertas rūmų, o rūmai verti Paco ». Po Jiezno — Birštonas. Bet ir šio kurorto grožis negalėjo jo pririšti, juo labiau, kad čia, naujoje vietoje — tik senos bėdos.

Prasidėjo kietos grumtynės už didesnį mokslą, nes ką jis — jo paties prisipažinimu, — lig šiol buvo srėbęs iš vadovėlių, toli gražu neužteko jo gabumams išvystyti. Idealus svorio netekimas south windsor ct neliko kaip emigruoti Amerikon, į tą neribotų galimybių rojų!

Išvykti 21 metų jaunuolį skatino ir apsiniaukęs politikos dangus, nes jis nuvokė, kad pasibaigus karams Balkanuose, Mikalojaus II Rusija lengvai gali susiremti su Wilhelmo II Vokietija. Mirti lietuviui už carą? Jos prašė paskolinti doleriukų kelionei per Atlantą.

Užpaliuose belaukdamas atsakymo, Kazys užsidirbo vieną antrą rublį sielių plukdymu Šventojoje, vadinasi, nevengė nė pavojingiausio darbo. Bet viltis nešė basąjį drąsuolį ir per šniokščiančius sūkurius to upelio, kurio atminimo nepajėgs nustelbti net pati Mississipė. O poilsį jis rado prie šachmatų lentelės, kurią iš Kauno buvo atsigabenęs ir prie kurios jis nūnai suspietė žvalesnį miestelio jaunimą. Tuo karališku žaidimu jis, kuris nekortuodavo, tuomet prisidėjo prie sudarymo tos tirštos šachmatiškos atmosferos, kurioje vėliau toks Vaitonis, tartum savaimingai galėjo išaugti, nes šis kaip tik tuo laiku užgimė kitoje Kamajų gatvės pusėje.

Rymant ties šachmatų figūromis, eksklieriko mintys dažnai bus nuklydusios į Naująjį Pasaulį, iš kur sesers atsakymo laukė kaip gervė giedros, nes tokioje skurdžioje ir siauroje aplinkumoje jam gyvenimo nebuvo.

Ir sulaukė — sulaukė tos legendarinės «šipkartės », kuri jau nesuskaitomą daugybę jo tautiečių buvo išgelbėjusi iš vargo, bado ir net mirties nasrų. Nesunku įsivaizduoti, kokiais jausmais Kazys paliko, žinoma, slaptai, Užpalius. Tvirtas, nusivylusio tėvo rankos paspaudimas, griaudus atsisveikinimas su motinėle kapuose, į kuriuos ją prieš keletą mėnesių buvo nuvaręs vėžys ir susikrimtimas.

J.ERETAS Kazys Pakštas

Charakteringa, kad Pakštas išvyko ne vienas, o su kompanijonais : su jaunu valstiečiu Juozu Gabriu iš Tervydžių kaimo ir su jo sužadėtine. Smarkiai snigo ir šalčiai spaudė » 8. Dar kita bėda, — tęsia Kazys, — einant per sieną, rusų sargybiniai pagavo visus tris ir pasodino į karcerį, «iš kurio tik po keturių dienų, kyšių pagalba išsilaisvinome.

20 Towns: Channel 3 heads to South Windsor

Bangos, lietus, vėjas daužė mūsų laivą kaip kokį šipulį. Ne vieną kartą manėme, kad eisime į dugną. Būdavo pavojinga išeiti laukan. Jeigu neapsižiūrėsi, tai vanduo tave ir nuneš». Kad Gabrys rašė tiesą, patvirtina šis Kazio priedas : « Visą laiką siautė baisi audra, ir mes 28 dienas plūduriavome okeane. Tokia ilga ir audringa kelionė savotiškai simbolizavo mano ateities gyvenimą »9.

Tai antras Pakšto susitikimas su jūra. Kiek pirmasis prie Petrapilio jam buvo parodęs jos didybę, tiek antrasis jam pademonstravo jos galybę. Tai du aspektai okeano, kuris ilgainiui jį visai paverš, nes Pakštas iš prigimties buvo «jūrininkas », ne «žemininkas », kuo jis esmingai skyrėsi nuo daugumos savo tautiečių, kurių tik banguojantis jaunimas jį tikrai supras.

Mane šie reiškiniai veikė šiurpiai» Ji jau tuomet buvo «lietuvių išeivių sostinė». Pats Pakštas vėliau, jau tapęs geografu, pažymės, kad jo atvykimo metais jau arti Silpnai mokėdami anglų kalbą, neretai ir išnaudojami, atvykėliai, vargšai greenhorniai, greit susispiesdavo prie kokios nors bažnyčios, kur juos globodavo vienas antras kunigas lietuvis. Jis daug kam buvo tikras gelbėtojas.

Daug padėjo ir įvairios, ypač savišalpos, draugijos. Jos buvo labai reikalingos, nes daugelis grinorių, papuolę į dvokiančius stokjardus, ten ir panašiose įmonėse buvo dažnai žiauriai išnaudojami. Prisiminkime tik Upton Sinclairo veikalą The Jungle Bet kas ten jau kreipė dėmesį į kitus, panašiai vargstančius ar darbo visai neturinčius!

Этот выбор был неприемлем для Элвина. Он хотел изучить Лис, узнать все его тайны, выяснить, чем он отличается от его родины, но не менее решительно он был настроен вернуться в Диаспар, чтобы доказать друзьям, небеспочвенность своих мечтаний.

Prie tokių turėjo prisiskaityti ir Pakštas, nes dabar šiame kunkuliuojančiame didmiestyje siautė nedarbas, sklido skurdas. Šis kaimo bernužėlis, nuo vilko bėgdamas, ar tik nebus patekęs į meškos urvą? Idėjinis apsisprendimas Konstancija buvo, anot Gabrio, «didelė naujienietė» ir dėl to sukinėjosi socialistų rateliuose.

Tą palinkimą ji bus atsivežusi iš Lietuvos, kur tėvo namuose buvo skaitomi tos pakraipos laikraščiai. Galima tad tikėti dr. Grigaičiui, buvusiam Naujienų redaktoriui : tik ką atvykęs Pakštukas sukinėjęsis oje North Side socialistų kuopelėje. Bet tur būt neilgai, nes šiek tiek pramokęs angliškai, jis aplankė Tėvus Marijonus.

Tie, kunigai F. Kudirka 43 metų ir J. Kazakas 29 metųtik m. Staniukynas juos buvo apgyvendinęs pas save ir šiaip jiems padėjęs įsikurti. Jis buvo ir vienas svarbiausių Draugo steigėjų ir m.

Man pasiūlė pabūti Draugo ir jų leidžiamų knygų platintoju. Tai m. Aptikdavau mandagių žmonių, bet nemažiau ir šiurkštesnių. Užsidirbau vos 25 dolerius per mėnesį. Bet aš per tai susipažinau su darbininkijos mase, o taipgi įsisukau į šviesuomenės sluoksnį ir patekau į jaunimo ratelius » Į tuos naujuosius pažįstamus jaunas knygnešis kreipėsi dar reikšmingiau — per dvisavaitinį religinį laikraštį Tikyba ir Dora, kurį marijonai nuo iki metų leido Chicagoje.

Neveltui Kaziukas savo laiku Kaune buvo triūsęs Banaičio spaustuvėje; dėl to ir Amerikoje sugebėjo raides rinkti ir mašiną sukti.

• Не замечаешь ли ты в ней чего-то необычного.
• madavaikams.lt Kazys Pakštas
• Это блестящий ум, и в человеческой душе он разбирается куда тоньше, чем я вообще считал возможным, хотя и говорит мне, что по стандартам Лиза его следует рассматривать только как начинающего.
• Kaip gali sudeginti mano pilvo riebalus
• Senna ankštys svorio

Šitaip jam pavyko tapti redaktoriaus, kun. Kudirkos, bendradarbiu. Jam vertė knygutes iš rusų bei vokiečių kalbų ir rašė religinio turinio straipsnelius. Šia nauja plunksna netrukus pasinaudojo ir kun. Fabijonas Kemėšiskuris tuomet redagavo Draugą.

Vyčių « generaliniame štabe ». Kaune, dar Lietuvoje buvo nuoširdus jaunimo draugas ir sumanus « plunksnočius », kuris nuo m. Be to jis 39 metų padėjo jaunuolius burti į Vyčių organizaciją, kurioj jam uoliai talkininkavo Leonardas Šimutis.

Šis, gimęs m. Šilalės valsčiuje, savo gyvenimo kelio taip pat buvo ieškojęs Žemaičių Kunigų Seminarijoje, tačiau, m. Kemėšio pakviestas, Šimutis atsidavė Vyčių idealams, kurių tarnyboje susitiko ir su Pakštu. Šitaip užsimezgė jų šauni draugystė, trukusi iki Kazio mirties.

Jis Šv. Mykolo parapijoje pas Marijonus padėjo suorganizuoti skyrių, kurio sekretorium jis tapo». Jis greit įsigijo tokį pasitikėjimą, kad dar tų pačių metų vasarą buvo kaip atstovas pasiųstas į antrą Vyčių seimą, įvykusį Montello, Mass. Jis gyvai įsijungė į diskusijas apie geresnį jaunimo auklėjimą.

Seimas nutarė leisti savo laikraštį ir kūrimo bei redagavimo darbus pavedė keturiems studentams : Račkui, Linkui, Pakštui ir man. Linkui išvykus į kunigų seminariją, leidimas atsidūrė trijų jaunuolių rankose — Račkui 22 metų su Pakštu 22 metų atiteko redakcija, o man 23 metų administracija.

Vyties leidimo reikalams Chicagoje buvome pasisamdę du kambariukus, kuriuose ir gyvenome. Turėjome sulankstomas lovukes, kurias dienos metu vartodavome stalų vietoje. Su mumis dar gyveno meno studentas Izas Ilekis, išvykęs berods m. Pas mus dažnai užsukdavo Al. Aleksis 29 metų. Maitinomės daugiausia juoda rupia duona ir rūgusiu pienu. Beredaguodami Vytį, kurio pirmas numeris išėjo m. Jie sudarė ir bibliotekėles, suorganizavo chorus — Aleksio specialybė — taip pat teatro grupes.

Jo įgula gyveno vargingai, nedateklius juos spaudė». Tačiau geros nuotaikos netrūko net tada, kada tie kavalieriai turėjo tenkintis tik vienomis nelopytomis kelnėmis, jei kuriam jų reikėdavo išeiti į « svietą ». Visi buvo balsingi ir dalyvavo Aleksio chore.

Aišku tad, kad « Aleksandrynas » dalyvavo savo dirigento vestuvėse, įvykusiose m. Jos atmintinos, nes jaunuosius sutuokė kun. Staniukynas, Aleksio dėdė. Svečių tarpe buvo kunigai Ig. Albavičius bei M. Krušas ir, žinoma, Leonardas su Kaziu, kurie buvo jaunojo palydovai prie altoriaus.

Draugas šventės aprašymą baigė pabrėždamas, «kad vaišėse apsieita be svaiginamųjų gėrimų » Ryšium su tuo konstatavimu minėtina dar ši korespondencija iš Cicero, Ill. Kalbėjo Pakštas apie idėją ir idealistus. Svaigalų nebuvo, nes vyčiai veda didelę kova prieš alkoholizmą » Tų pačių metų liepos 23 d. Kilnios mintys gyveno tame « ubagiškame » « Aleksandryne », kuris buvo priglaudęs Vyčių « generalinį štabą ».

Pats « generolas », kun. Kemėšis, turėjo toli siekiančių prarasti viršutinės kojos riebalus. Jo manymu, Račkus turėjo tapti oratorium, nes buvo tikras Ciceronas. Šimutį jis numatė teisei, o Pakštą politikai. Bet gyvenimas, kurio pulsą ne visada pagaudavo jų dvasios vadas, lėmė kitaip, o patį tų jaunų pasiryžėlių inspiratorių okupantai iš Paberžės, kur idealus svorio netekimas south windsor ct apsigyvenęs jų atleistas iš profesoriaus ir kapeliono pareigų Žemės Ūkio Akademijoj, ištrėmė Sibiran, kur mirė kankinio mirtimi.

Kazys tuomet tikrai ruošėsi politikai, kurios pagalba jis siekė padėti savo tautiečiams. Laikas jam atrodė patogus, nes tikėjosi, kad vykstąs tada karas pražudys tiek rusų carizmą, tiek vokiečių kaizerizmą ir kad iš gaisro pelenų, lyg Feniksas, iškils laisvoji Lietuva. Kadangi jaunuolius traukia stiprios asmenybės, tai ir Kazys buvo sužavėtas politiku Martynu Yču Būdamas Rusijos Dūmos nariu, šis kalvinas nuo Biržų taip sumaniai gynė savo tautiečių reikalus, kad entuziastiškas jo sekėjas negalėjo įsivaizduoti geresnio politiko.

Norėdamas būti panašus į jį bent išvaizda, Pakštas išsiaugino tokius pat ūsus, kokius nešiojo jo «idealas ». Studentas « poor man's Harvarde ». Jis visai nemanė pasitenkinti tuo, — jo žodžiais tariant, — «ankstyvesnių srėbimu iš aplamdytų vadovėlių » ir dėl to veržte veržėsi prie svaresnio mokslo ir geresnių manierų. Kad galėtų įstoti į aukštąją mokyklą, jis vasaros darbams vykdavo «ant fermų, ant kviečių fazendų» Chicagos apylinkėse.

Nors jis ten ir turėdavo triūsti nuo saulės ligi saulės, bet, atkakliai siekdamas Yalparaiso, Ind. Tai nebuvo pirmaeilė mokslo įstaiga, nes toli gražu negalėjo lygintis su tokiu Princetonu arba Harvardu : bet dėl pigumo ji mokslo ištroškusiems chicagiečiams buvo tikras išganymas.

Antai M. Zujus, vienas «Aleksandryno» bendradarbių, ten už tris mėnesius temokėdavo 42 dolerius. Kadangi administracija neturtingiems studiozams duodavo dar galimybę kiek užsidirbti virtuvėje bei valgykloje, mūsų grinoriai tuo universitetu naudojosi kaip pakopa į dar aukštesnį mokslą.

Naujienų apskaičiavimu 17 tarp ir metų Valparaisą lankė apie tūkstantis lietuvių, jų tarpe B. Balutis, St. Idealus svorio netekimas south windsor ct, J.

Brenza, P. Daužvardis, J. Kaupas, Pr. Iš kunigų minėtini, pavyzdžiui, J. Kelmelis, A. Linkus, A. Martinkus, J. Paškauskas, A. Rakauskas, J. Iš čia išvardintų gen. Daužvardis Chicaga tą universitetą aprašo šitaip : «Jis senas, įkurtas m. Lietuviai pradėjo jį lankyti pradžioje mūsų šimtmečio. Jis buvo ypatingas tuo, kad turėjo ir paruošiamus skyrius.

Į jį galėjo stoti bet kas, net ir be didelio pinigo, nes turėjo progos užsidirbti pačiame universitete. Šis buvo bene pirmutinis Amerikoje, kuris turėjo ir lietuvių kalbos kursą. Jį tvarkė vyresnieji lietuviai studentai. Valparaisas buvo žinomas kaip poor man's Harvard. Šiandien jis visai pasikeitęs : suformalėjo ir nebeturi paruošiamųjų bei mūsų kalbos kursų ».

Atsimenu, kai vakare, darbams pasibaigus, koks pustuzinis tokių pat vargingų darbininkų susirinkdavo pas jį. Jie rūkydami pypkę, prisimindavo skausmingą savo praeitį ir aptardavo gyvenamos dienos sunkumus. Man tuomet buvo vos dešimts, dvylika metų, ir viskas man giliai įstrigo į galvą ir jaudino širdį. Jie prisimindavo tas kietas vergystės dienas, išgyventas prieš metus, ir tą kruviną m. Išgirdau, kad tuomet vienas mūsų miestelis nustojo mažiausia apie dešimts nuošimčių savo gyventojų, kurie buvo iššaudomi, kariami, ištremiami.

Į šią aukštąją mokyklą Kazys pateko m. Jame jis pirmiausia rūpinosi gauti atestatą, paliudijantį, kad jo žinojimas prilygsta gimnazijos baigimui Po to jau galėjo kopti aukščiau. Tų pačių metų rudenį jis įstojo į Chicagoje veikiantį, jėzuitų laikomą, Loyolos universitetą, kur jis, vis dar ruošdamasis politikos karjerai, iki m.

Taip atkakliai aukštyn belipančio jaunuolio energija bei gabumai neliko nepastebėti ir už Vyčių sąjungos ribų. Dėl to m. Savo «markę» katalikų visuomenėje jis pirmiausia susidarė kaip smagus «šnekorius» pogrindžio salėse, o paskui jau kaip vikrus čempijonukas estradose. Tokiu gana vargingu keliu «Aleksandryno» Kaziukas pamažu skynė sau kelią į vadų padėjėjus, nes savo idealais bei asmenišku meilumu mokėjo uždegti parapijos jaunimą.

Tokiu būdu maždaug nuo m. Mažiuko dalia. Štai vienas tų kritiškų balsų, kuris dar po pusės šimtmečio iš Chicagos pasiekė biografą: «Su šituo t. Jo nekrologe buvo minėta, kad jis lankęs Valparaiso universitetą, bet nedasakyta, kokius dalykus jis klausė. Jis čia jokio diplomo neįsigijo». Tokiu apibudinimu pavydas kibo prie jauno visuomenininko-debiutanto. Jis jį ir lydės, kaip jo šešėlis, iki grabo lentos. Viename punkte šis informatorius, kuris save vadina Pakšto advocatus diaboli, yra teisingas, nes to « sukaliojimosi» aprašomojo gyvenime iki m.

Bet Kazys, antroje eilėje pirmas iš kairės — chicagiečių atsovas antrajame Vyčių seime Montello, Mass. Pirmoje eilėje tračias iš kairės : A. Aleksis; ketvirtas: M. Norkūnas; penktas: kun, P. Trečioje eilėje antras iš kairės : A. Račkus ; ketvirtas ; Klier, J. Navickas reikia suprasti, kad iš idiliškos Aukštaitijos į negailestingas Chicagos reples patekęs jaunikaitis turėjo nertis iš kailio, siekdamas pakenčiamo gyvenimo. Tą jau savaime kietą kovą dar paaštrino vienas fiziškas jo «trūkumas » — jo mažas ūgis.

Tiesa, jis nebuvo iš pačių mažųjų — m.

Iš « aleksandriečių » jis buvo pats mažiausias. Tai gundė ne vieną lankytoją paleisti špilkutę į šį «kukulį». Šis, žinoma, niekam neliko skolingas; atsikirsdavo nepiktai, nes pikniška jo prigimtis iš to savo « atsilikimo » tragedijos nedarė.

Nepaisant to, jis skaudžiai jausdavo, kiek šis «trūkumas » jam kenkdavo ne vieno « normaliojo » akyse. Visiems « striukučiams » yra įgimta save « prailginti ».

Vieni tai daro išviršinėmis priemonėmis, kiti to siekia iš vidaus, stipriai pabrėždami tam tikrus charakterio bruožus arba ypatybes, kurių pagalba jie trokšta visuomenės dėmesio ir joje atitinkamos sau rolės. Šiuo idealus svorio netekimas south windsor ct žemaūgiai skirstosi mažiausia į dvi grupes.

Vienoje telkiasi tokie, kurių ambicija pralenkia jų talentus. Tokie greit išpuiksta ir gali virsti arogantais. Kitoje užtinkame tuos, kurie kūnišką savo « nepriteklių » išperka savęs sudvasinimu, savo žemesnybės jausmo sublimacija. Tuo jie dažnai praauga save darbais, palikdami « normaliuosius » užpakalyje ir žemiau savęs. Abiem grupėm yra bendra, kad iš jų visada galima laukti staigmenų viena ar antra kryptimi.

Istorija tai patvirtina garsiais pavyzdžiais — prisiminkime tik imperatorių Augustą su Napoleonu, Windthorstą su Göbbelsu. Kad ir mūsų istorija nenori pripažinti išimčių, liudija kad ir šie vardai: Bistras, M. Pakšto atveju vargu ar bus didelė abejonė, nes jis buvo pasiryžęs « prasiilginti » dvasiškai. Iš kitos gi pusės nesunku pastebėti, kad ir jis negalėjo išsinerti iš savo kailio : jis visai neišvengė tų ydų-ydelių, charakteringų kone kiekvienam mažiukui.

Tačiau jis nebuvo putlus ir niekad neišleido iš akių savo idealų, nors jo kely pasitaikė zigzagų. Bet ar « normalieji » jų išvengia?

Yra tad beveik tikra, kad ne tiek mažaūgio ambicija, kiek jo kilnių darbų meilė «Aleksandryno» Kaziukui skynė kelią į Tautos Fondo Pakštą. Kietas darbas. Dėl to dar m. Motiejus Gustaitisžinomasis poetas.

Žymiausia to katalikų sušaukto suvažiavimo išdava buvo įsteigimas Tautos Fondo, siekiančio sutelkti lėšas laisvės kovoms. Karui įsisiūbavus ir JAV į jį įsivėlus, Fondo valdytojai, nujausdami, kad baigiasi caro autokratija, nutarė nebepasitenkinti anksčiau reikalauta autonomija, o siekti nepriklausomybės. Tam tikslui jie sustiprino ir savo akciją, kuriai praplėsti ir generalinio sekretoriaus pareigoms eiti pakvietė Pakštą.

Kadangi tuometinis Fondo pirmininkas kun. Jakaitis klebonavo Worcesteryje, Mass. JJJ, — šitaip konfratrai draugiškai vadindavo kun. Jakaitį, — buvo susipratęs, energingas zanavykas iš Sintautų parapijos, iš kurios yra kilęs dar kitas toks idealistinis « materialistas » — kun. Juozas Vailokaitis. Po savo studijų Seinuose, Petrapilyje ir Mintaujoje Jakaitis m. Staniukyno pėdomis, išvyko į Naująjį Pasaulį, kur Montrealyje buvo įšventintas į kunigus.

Nuo iki metų, Worcesterio klebono vietoje, jis išvystė nuostabią religinę bei tautinę veiklą. Jis buvo tikras « Dievulio bankininkas» ir dievnamių statytojas, nes visur tikintieji atverdavo jam ir savo širdis ir savo pinigines.

Tėvai Marijonai jį su džiaugsmu priėmė į savo šeimą. Viena jo pasisekimo paslapčių — sugebėjimas pasirinkti tinkamus bendradarbius ir jais pasitikėti. Tuo jis nepaprastai paskatindavo jų iniciatyvą.

Jis užuodė ir Pakštuko gabumus ir padarė jį Fondo «propagandos ministeriu». Fondas turėjo apie skyrių ir Papildydamas šiuos davinius, jis m. Žymi dalis kunigijos pasižymėjo dideliu duosnumu.

Fondo vairuotojai kalbėjo bažnyčiose, mokyklose, dažniausiai karčiamų salėse. Visur reikėjo ieškoti užsimetusio lietuvio ir budinti jo tautinę sąžinę. Knyga — tai plaukiojantis teatras arba pats gyvenimas, o skaitytojas èia yra þiûrovas, kuriam skiriamas ypaè svarbus vaidmuo — rekonstruoti herojaus gyvenimà pasitelkiant vaizduotæ, logiðkai ir kritiðkai màstant.

Postmodernistinis romanas perteikia pakitusá raðytojø poþiûrá á kalbà: ji suvokiama kaip daugiareikðmë ir jau nebëra priemonë, tiksliai atkurianti objektyvià tikrovæ. Autoriai savo kûryboje atsisako tradiciniø realistiniø tikrovës vaizdavimo bûdø: prieþastinës ávykiø sekos, pasakojimo vienaskaitos treèiuoju asmeniu, tikroviðko veikëjø charakterizavimo, Pastiðu, parodija, farsu, neologizmais, savitomis sintaksinëmis konstrukcijomis jie perteikia unikalias savo màstymo formas ir pasaulëvaizdá.

Kita vertus, metakalba — kûrybos proceso demonstravimu — postmodernistai atvirai kvestionuoja tradicinius, þmogø ir menininkà slegianèius, literatûros ir visuomenës autoritetus.

Kai kurie postmodernistai — Th. Pynchonas, vëlyvasis J. Barthas, J. Kosinskis, R. Sukenickas, Vl. Nabokovas — savo kûryboje demonstruoja kalbos — daugiaprasmës ir ambivalentiðkos — galià sudarinëti vis naujas þodþiø kombinacijas ir taip produkuoti naujas prasmes.

Taip postmodernistinë literatûra skatina skaitytojà tirti jos vartojamà kalbà, ji atkreipia skaitytojo dëmesá á specifinius þmonijos istorijos klausimus ir amþinas bendravimo problemas, á kûrinio autoriø ir galiausiai skatina skaitytojà màstyti apie save. Postmodernistinis romanas áprasmina pakitusià þmogaus tapatumo sampratà. Anksèiau literatûroje vyravæs þmogaus, kaip vientisos asmenybës, vaizdavimas tampa mitu ir iliuzija.

Postmodernistai beveik niekada nepateikia savo poþiûrio á herojø, o palieka ðià uþduotá skaitytojui. Þmogus — Protëjas gali bûti suprantamas dviprasmiðkai. Viena vertus, postmodernistinë literatûra vaizduoja asmens identiteto netektá, individualizmo krizæ. Daþnas jos herojus — idealus svorio netekimas south windsor ct, neharmoninga individualybë, nesugebanti savæs identifikuoti J. Kita vertus, þmogus — Protëjas gali bûti ir teigiamai vertinamas.

Tai þmogus, kuris nuolatos kuria save, sàmoningai vienà po kito keisdamas savo vaidmenis. Nepaliaujamai keisdamas savo tapatumà, eksperimentuodamas, jis dvasiðkai tobulëja. Þmogaus tapatumas minëtuose kûriniuose suprantamas ne kaip duotybë, o kaip jo gyvenime ágytø psichologiniø veidø suma. Taèiau neretai yra sunku nuspræsti, ar herojus — harmonijà savyje ir harmonijà su pasauliu praradusi bûtybë, ar ðiuolaikinis þmogus — eksperimentatorius. Postmodernistinëje literatûroje vaizduojamas þmogus — Protëjas — mûsø dienø þmogaus pavyzdys.

Skaitytojas, orientuodamasis á raðytojo pateiktus herojaus elgesio modelius, neiðvengiamai màsto apie tai, kas yra þmogus, kaip sukurti harmonijà savyje, kas yra tikroji þmogaus esmë, kaip surasti save, kaip gyventi. Ne kiekvienas randa atsakymà á kylanèius klausimus, taèiau svarbu, kad þmogus màsto, nes gyvenimo prasmë turbût ir yra atsakymø ieðkojimas. Daugelio ðiuolaikiniø romanø vyraujanti nuotaika — tai pasaulio daugiaprasmiðkumo, þmogaus vidinio ambivalentiðkumo suvokimas, jo kova dël dvasinës pusiausvyros.

Ði dvasinë, ambivalentiðka, þmogaus bûsena nëra naujas reiðkinys literatûroje, nes jau daugelá ðimtmeèiø þmonës laiko save bûtybëmis, kuriø sielose verda kova tarp gyvulio ir dievo, velnio ir angelo.

Pasikeitus laikmeèio dvasiai, keièiasi ir literatûros pobûdis. Raðytojai bando naujai áprasminti þmogø, kitaip paþvelgti á jo ambivalentiðkà bûsenà. Jø kûriniuose vaizduojamas þmogus jau yra ásisàmoninæs savo emocinio ir moralinio gyvenimo sudëtingumà, ir þvelgia á já tolerantiðkai bei su lengva ironija.

Prieðingai nei jø pirmtakams, ðiø laikø raðytojams nebereikia atrasti ar árodinëti natûralaus ir neiðvengiamo individo prigimties dvilypumo, be to, tas dvylipumas jø idealus svorio netekimas south windsor ct. Autoriai ir net jø kûriniø personaþai atvirai konstatuoja ðià bûsenà, ávardija jà. Þmogaus ambivalentiðkumo sàvoka aprëpia ne vien meilės svorio metimo iššūkis statiðkas asmenybës puses ar jø konfliktà, bet ir þmogaus jausmø vienalaikiðkumà, svyravimà, þaibiðkà jø pasikeitimà ar metamorfozæ.

Taigi ðiø laikø þmogui bûdingas ir maiðtas, ir oportunizmas, svyravimas, netikrumo jausmas, noras gyventi institucijose prieðinantis joms. Taèiau reikia atkreipti dëmesá á tai, kad ambivalentiðkumo reiðkinys pats yra ambivalentiðkas. Asmenybës dvilypumas gali bûti aiðkinamas ir kaip destruktyvi, ir konstruktyvi herojaus dvasinë bûsena, priklausomai nuo personaþo ir jo aplinkybiø.

Jau minëtas J. Protagonisto dvasinë impotencija ir nesugebëjimas rinktis, rasti pusiausvyrà tokiu bûdu traktuojama kaip destruktyvi emocinë bûsena. Mylëdamas já ir trokðdamas patirti jo ávairovæ, Henrys nuolatos keièia savo tapatumà persirenginë- 15 damas ir dëdamasis kitais þmonëmis — nuo jûros pirato iki þymios istorinës asmenybës.

Galima teigiamai vertinti ðá herojaus daugialypiðkumà, nes personaþas myli þmones ir pasaulá. Ði herojaus bûsena konstruktyvi, nes tai — atvirumo pasauliui ir patirèiai bûsena.

Tyrimo rezultatai. Vienas svarbiausiø jo uþdaviniø yra iðmokti kritiðkai màstyti. Puikus toká màstymà lavinanèio meninio teksto pavyzdys — postmodernistinis romanas, nes jo autorius palieka erdvæ skaitytojo kûrybai. Postmodernistinis tekstas atviras ávairioms interpretacijoms ir reinterpretacijoms. Literatûros dëstytojo tikslas — iðmokyti studentà prisitaikyti prie vis spartëjanèio gyvenimo tempo, suvokti savo interesus, tinkamai juos reikðti, susigaudyti daugybëje mûsø visuomenæ uþplûdusiø tekstø.

Siekiant ðiø tikslø, jam bûtina iðmokti kritiðkai màstyti. Svarbø vaidmená lavinant kritiná màstymà, atlieka groþinës literatûros studijavimas. Dëstytojo uþdavinys — padëti studentui lavinti protinius sugebëjimus ir siekti iðminties ne ieðkant kûrinyje iðsakytø tiesø, o kvestionuojant já.

Tada skaitytojas bus ne pasyvus literatûros vartotojas, o savotiðku jos kûrëjas: kvestionuodamas skaitomà tekstà, skaitytojas produkuos savàjá. Literatûra 1. Barth, John. The Floating Opera. Columbia Literary History of the United States. Columbia Univ. Press, Critical Interrogations. Postmodern Theory.

ugdymo kaita ir šiuolaikinės pedagoginės technologijos

Steven Best and Douglas Kellner. The Guilford Press. New York, Hauck R.