Kūnas plonas vaistažolių jogja.

Šiuodu vyrai buvo skirtingo būdo ir kilmės. Tačiau kai priėjo arčiau, išvydo glotnų gyvatišką veidą su plyšeliais vietoj šnervių ir degančiomis raudonomis akimis su statme­ nais vyzdžiais. Albas savo ruožtu į Hogvartsą atvyko prislėgtas nepageidautino išgarsėjimo naštos. Haris padvejojęs vėl išėjo iš kambario ir nulipo žemyn: nelabai tikėtina, kad Hestija ir Dedalas vieni du susitvar­ kytų su Dursliais. Nė vienas neatsisuko, kai Haris ir Džine prisijungė prie jų tylios sargybos. Ir ne iš tų, kurie nusigręžia nuo draugo.

Kad ir kokios būtų šeimos paslaptys, ar Nepasėda neigia Dumbldorą padarius daugelį įstabių magijos atradimų? Tačiau, išdrįstu paprieštarauti, negalima nuneigti kai kurių Dumbl­ doro laimėjimų svarbos. Ką pasakytum apie garsiąją jo pergalę prieš Grindelvaldą?

Išties kūnas plonas vaistažolių jogja reikalas. Tiek pasakysiu: taip jau šventai netikėk, kad apskritai būta tokios įspūdingos legendinės dvikovos. Perskaitę mano knygą žmonės, galimas daiktas, bus priversti padaryti išvadą, kad Grindelvaldas paprasčiausiai burtų lazdele išbūrė baltą nosinę ir ramiai priėjo.

Nepasėda atsisako kalbėti ką nors daugiau šia intriguojančia tema, tad mes pereiname prie santykių, kurie skaitytojams bus ypač įdomūs. Jie vadinami nesveikais, netgi šiurpiais. Karto­ ju, norėdami sužinoti visą istoriją, žmonės turės nusipirkti mano knygą, tačiau neabejotina, kad Dumbldoras iš pat pradžių nenormaliai domėjosi Poteriu.

Ar iš tiesų berniukui tai išėjo į naudą? Kągi, pamatysime. Tikrai vieša paslaptis, kad Poterio paauglystė buvo labai audringa. Klausiu, ar Nepasėda vis dar palaiko ryšį su Hariu Poteriu. Pernai ji paėmė iš jo garsųjį interviu; per skandalingąjį pokalbį Poteris šnekėjo daugiausia apie tai, kaip jis tiki, jog Patys Žinote Kas sugrįžo. Aš turbūt esu viena iš nedaugelio žmonių, galinčių pasigirti, kad pažįsta tikrąjį Harį Poterį. Pokalbis natūraliai pasuka prie baisybės gandų, apipynusių paskutines Dumbldoro gyvenimo valandas.

Ar Nepasėda tikinti, kad Poteris buvo ten, kai Dumbldoras žuvo? Vėliau Poteris davė parodymus prieš Severą Sneipą, kurio, visi žino, jis seniai nekenčia. Ar viskas buvo taip, kaip atrodo? Tai turi nuspręsti burtininkų bendruomenė, aišku, perskaičiusi mano knygą. Šitaip suintriguota ir atsisveikinu. Jokios abejonės, kad Nepasėda sukūrė knygą, kuri iš karto taps bestseleriu. Na, o Dumbldoro garbintojų legionai gali drebėti laukdami, kas netrukus paaiškės apie jų didvyrį.

Tarsi šleikštulys gerkle pakilo pasibjaurėjimas ir įniršis. Suglamžęs laikraštį iš visų jėgų paleido į sieną, nuo jos atsimušęs gniužulas nukrito į šiukšles, gulinčias aplink perpildytą šiukšliadėžę. Jis negalvodamas mynė po kambarį, atidarinėjo tuščius stalčius, kilnojo knygas ir dėjo atgal į krūvas beveik nesuvokdamas, ką daro. Pro langą pamatė, kaip kaimynas, sustojęs paleisti išsijungusios žoliapjovės, nervingai pažvelgė aukštyn.

Haris sunkiai atsisėdo ant lovos. Veidrodžio šukelė nulėkė ant grindų, jisją pakėlė ir vartydamas rankoje galvojo, galvojo ir galvojo apie Dumbldorą ir melagystes, kuriomis Rita Nepasėda teršia jo gerą vardą. Skaisčiai mėlynas blyksnis. Haris sustingo, įpjautas pirštas vėl nuslydo ant šukelės briaunos. Jam pasivaideno, ne kitaip. Jis dirstelėjo per petį, tačiau siena tebebuvo gaižiai persikinė, tetulės Petunijos pasirinktos spalvos, jokio mėlynumo, galėjusio atsimušti veidrodyje.

Vėl pažvelgė į šukelę - ir joje išvydo tik žalias savo paties akis. Jam pasivaideno, jokio kitokio paaiškinimo; jam tik pasimatė, nes jis galvojo apie velionį direktorių. Tikra tik kūnas plonas vaistažolių jogja - į jį jau niekad neįsmigs skaisčiai mėlynos Albo Dumbldoro akys.

Šešiolika metų į Harį buvo šitaip kreipiamasi, todėl jam nekilo abe­ jonės, ką dėdė šaukia, bet jis atsiliepė ne iškart. Tebežiūrėjo į veidrodžio šukelę, kurioje trumpą akimirką tarėsi išvydęs Dumbldoro akis.

Haris ėmė lipti žemyn susikišęs rankas į džinsų kišenes. Apačioje svetainėje rado visus tris Durslius. Jie buvo pasirengę važiuoti: dėdė Vernonas - apsivilkęs gelsvai ruda striuke su užtrauktuku, teta Petunija - su dailiu lašišų rausvumo lietpalčiu, o Dudlis, šviesiaplaukis drimba Hario pusbrolis, - su odiniu švarku. Haris kilstelėjo antakius. Haris atsisėdo. Manė žinąs, kas bus. Dėdė ėmė vaikščioti po kamba­ rį, tetulė su Dudliu neramiai sekiojo jį akimis.

Jo net violetinis veidas buvo iškreiptas įtampos. Pagaliau dėdė Vernonas sustojo priešais Harį ir prabilo: - Aš apsigalvojau. Mes pasi­ liekame, niekur nevažiuosime.

Haris pažiūrėjo į dėdę ir susierzinęs, ir pašaipiai. Keturias savaites Vernonas Durslis kas dvidešimt keturias valandas keičia savo nuomonę ir, sulig nauju nusistatymu, daiktus į bagažinę sukrauna arba iškrauna. Hariui labiausiai patiko tas kartas, kai dėdė Vernonas, nežinodamas, kad po paskutinio iškraustymo Dudlis pridėjo dar ir svarmenis, kėlė jo kūnas plonas vaistažolių jogja į bagažinę, tačiau dejuodamas ir keikdamasis susmuko.

Gysla kaktoje ėmė tvinkčio­ ti. Šitame rajone kainos kyla kaip pasiutusios! Tu nori mumis atsikratyti, paskui keletas triukų, ir nespėsim apsidairyti, kai jau sudarytas sandoris tavo vardu ir Nejau iš tiesų esate toks kvailas, kaip atrodote?

Kam man reikia dar šito? Dėl šviesių prisiminimų? Hariui pasirodė, kad dėdė priblokštas jo argumentų. Nieko aš netvirtinu, tai faktas, jums pernai sakė DumbldoraS ir Kingslis, ir ponas Vizlis Vemonas Durslis piktai susigūžė: Haris spėjo dėdę nenorint prisiminti, kaip anais metais, likus kelioms dienoms atostogų, netikėtai užgriuvo du visai suaugę burtininkai. Kingslio Šeklbolto ir Artūro Vizlio pasi­ rodymas Dursliams buvo didelis smūgis.

Tačiau Haris pripažino, jog dėdė Vemonas negalėjo apsidžiaugti svečiais, nes ponas Vizlis kitados sugriovė pusę svetainės. Brolija įsitiki­ nusi, kad Voldemortas griebsis jūsų: arba norėdamas kankinimais išgauti mano buvimo vietą, arba manydamas, kad aš bandysiu jus gelbėti, jeigu jis paims jus įkaitu. Dėdės Vernono ir Hario žvilgsniai susitiko. Haris neabejojo, kad tą akimirką abu galvojo tą patį. Tada Vemonas Durslis vėl žengė pirmyn, o Haris pasakė: - Jūs turite pasislėpti, o Brolija nori jums padėti.

Jums siūloma geriau­ sia įmanoma apsauga. Dėdė Vernonas tylėdamas trypė po kambarį. Lauke saulė jau pakibo virš ligustrų gyvatvorių. Kaimyno žoliapjovė vėl užspringo.

Kinijos Liaudies Respublika - Unijapedija

Man atrodo, mes, niekuo dėtos aukos, kaltos tik tuo, kad priglaudėme persekiojamą žmogų, turime teisę tikėtis valdžios apsaugos! Haris neištvėrė nesusijuokęs. Kaip tipiška, jog dėdė deda viltis į valdžią net ir tame pasaulyje, kurį jis niekina ir kuriuo nepasitiki. Dėdė Vernonas, vis dar violetinis nuo įtampos, nuėjo prie židinio, pa­ suko atgal taip šnopuodamas, kad net pasišiaušė dideli juodi jo ūsai. Vis tiek nesuprantu, kodėl mūsų negali saugoti tasai Kingslis.

Haris neteko kantrybės. Šį klausimą girdėjo irgi nežinia kiek kartų. Dursliai pamatė per žinias, kaip Kingslis taktiškai tipena paskui Žiobarų premjerą, besilankantį kažkokioje ligo­ ninėje. Dėl to ir dėl fakto, kad Kingslis išmoko žiobariškai rengtis, ką jau kalbėti apie kažkuo raminantį jo ramų žemą balsą, Dursliai pajuto Kingsliui simpatiją, kokios tikrai nejautė jokiamkitamburtininkui, nors, tiesa, jie dar nematė jo su auskaru. Žmonės dingsta, žūva, o kaltas Voldemortas.

Kiek sykių jums kartojau - Žiobarus jis žudo pramogai. Net ir rūkai Juos sukelia Psichai, o jei neprisimenate, kas jie tokie, pa­ siklauskite sūnų!

Dudlis staigiai rankomis užsidengė burną. Tėvams ir Hariui sužiurus į jį, jis lėtai jas nuleido ir paklausė: -Ar jų Žinoma, kad yra, šimtai, dabar gal jau tūkstančiai, nes jie minta baime ir neviltimi Ojei prisimenate paskutinį kartą, kai bandėte pralenkti burtininkus, sutikite, kad pagalba jums reikalinga.

Stojo trumpa tyla, joje per visus praėjusius metus lyg tolimas aidas ataidėjo trenksmas, kai Hagridas kumščiu išlaužė medines namo duris. Tetulė Petunija žiūrėjo į dėdę Vernoną, Dudlis - į Harį. Tačiau dėdė Vernonas pratrūko: - Okaip mano darbas? Dudlio mokykla? Manau, tokie dalykai nerūpi kažkokių veltėdžių raganių gaujai Jis žinojo, kad kova laimėta. Jeigu Dudlis taip bijo, kad priima Brolijos pagalbą, tėvai jo vieno nepaleis: negali būti nė kalbos, kad jie išsiskirtų su savo Duduliuku.

Haris dirstelėjo į karietos pavidalo laikrodį ant ži­ dinio atbrailos. Mintis, kad jis turės atsisveikinti - galbūt amžinai - su teta, dėde ir pusbroliu, buvo visai džiugi, tačiau vis tiekkažkaip nesmagu. Ką sako žmonės, šešiolika metų klaikiai vienas kito nemėgę?

Miegamajame Haris išsiblaškęs pakilnojo kuprinę, Hedvigai į narvelį kyštelėjo keletą riešutų. Jie nukrito ant dugno, bet Hedviga nesiteikė net pažiūrėti.

Haris Poteris ir Mirties Relikvijos - madavaikams.lt

Sučirškė durų skambutis. Haris padvejojęs vėl išėjo iš kambario ir nulipo žemyn: nelabai tikėtina, kad Hestija ir Dedalas vieni du susitvar­ kytų su Dursliais. Štai ten mano teta, dėdė ir pusbrolis Dursliai nėmaž neapsidžiaugė taip pasveikinti, ir Haris pabūgo, kad jie gali vėl apsigalvoti. Išvydęs burtininką ir raganą, Dudlis prisiglaudė prie motinos.

Kaip turbūt sakė Haris, planas labai paprastas, - tarė Dedalas, iš kišenės išsitraukdamas kiše­ ninį laikrodį ir pasižiūrėdamas į jį. Jūsų namuose pavojinga naudoti magiją, nes Haris dar nepilnametis, taigi Ministerijai tai būtų dingstis jį suimti. Todėl mes pavažiuosime kokias dešimt mylių, o tada jau oru nukeliausime į saugią vietą, kurią esame jums parinkę.

Kiek suprantu, vairuoti mokate? Žinoma, velniai griebtų! Man asmeniškai tie visi mygtukai ir svirtelės - tamsus miškas, - prisipažino Dedalas, aiškiai matydamas, kaip pamalonino dėdę Vernoną, sulig kiekvienu svečio žodžiu vis labiau nepasitikintį planu. Yra šiokių tokių pakeitimų Niekas jamneatsakė: dėdė Vemonas pakraupęs tebespoksojo į Dedalo kišenėlėj pūpsantį laikrodį. Jis kilstelėjo dešinę ketindamas paspausti Hariui ranką, bet paskutinę akimirką pristigo tam parako ir sugniaužęs kumštį ėmė mosikuoti juo lyg metronomu.

Posts navigation

Dudlis nieko neatsakė, stovėjo prasižiojęs, tad Hariui truputį priminė milžiną Gropą. Jis jau žengė pro duris, kai Dudlis sumurmėjo: - Nesuprantu. Dėdė Vernonas ir teta Petunija sustingo išsproginę į Dudlį akis taip, lyg jis būtų pareiškęs norą tapti baleto šokėju. Jis išdrožė iš kambario.

Jie išgirdo, kaip dėdė Vernonas atidarė lauko duris, tačiau Dudlis nesijudino; žengusi kelis netvirtus žingsnius stab­ telėjo ir tetulė Petunija. Dudlis, atrodo, grūmėsi su sunkiai išreiškiamais jausmais.

Po trum­ putės vidinės kovos Dudlis paklausė: - Bet kurgi jis dėsis?

Tetulė Petunija ir dėdė Vernonas susižvelgė. Buvo aišku, kad Dudlis juos išgąsdino. Tylą nutraukė Hestija Džouns. Gerai, Dudli, sėdam į mašiną, girdėjai, ką tas žmogus sakė, - turime paskubėti. Ir vėl dėdė Vernonas pasiekė lauko duris, tačiau Dudlis neišėjo paskui jį. Hariui jau buvo pa­ žįstama tokia reakcija: burtininkai ir raganos negalėjo atsistebėti, kad artimiausi giminaičiai taip nesidomi garsiuoju Hariu Poteriu. Koks pavojus tau gresia? Koks esi brangus kiekvieno antivoldemortininko širdžiai?

Jei Haris nebūtų matęs, kaip sujudėjo Dudlio lūpos, nebūtų patikėjęs. Ir vis tiek valandėlę žiūrėjo į Dudlį, kol iki galo suvokė kalbėjus pusbrolį, mat Dudlis dar ir užraudo. Pačiam Hariui taip pat pasidarė nesmagu.

Read more Citation preview J. Rowling Harry Potter, characters, names and related indicia are tra­ demarks of and © Warner Bros. Entertainment Inc.

Ir vėl Dudlis, atrodo, tik vargais negalais suvaikė nenorinčias paklusti mintis, o tada sumurmėjo: - Tu išgelbėjai man gyvybę. Jis smalsiai žiūrėjo į pusbrolį. Nei šią vasarą, nei praėjusią, kai Haris Ligustrų gatvėje buvo taip neilgai ir daugiausia užsidaręs savo kambary­ je, juodu beveik nebendravo. Tik dabar Hariui dingtelėjo, kad atšalusios arbatos puodelis, ant kurio jis taip nesėkmingai užlipo rytą, veikiausiai nebuvo spąstai.

Nors ir sujaudintas, Haris vis dėlto pajuto palengvėjimą, kad Dudlis, regis, išsėmė jausmų raiškos sugebėjimus. Kartą kitą žiop­ telėjęs, Dudlis dar labiau užraudonijo ir galutinai nutilo. Tetulė Petunija apsiverkė. Hestija Džouns pritariamai pažvelgė į ją, bet veikiai vėl pasipiktino, nes tetulė Petunija pripuolusi apkabino Dudlį, ne Harį.

Į tave deda viltis visas burtininkų pasaulis.

469 Lisa - Kleypas-Ta

Hestija išsekė paskui. Dudlis atsargiai išsilaisvino iš mamelės glėbio ir žengė prie Hario, kovojančio su pagunda panaudoti prieš pusbrolį magiją. Tada Dudlis atkišo savo didelė rausvą leteną. Būk atsargus, dički Di. Dudlis beveik išsišiepė ir pagaliau išdrimblino iš kambario. Sunkūs jo žingsniai nušlepsėjo per keliuko žvyrą, paskui trinktelėjo automobilio durelės.

Tetulė Petuniją išgirdusi pakėlė veidą, iki tol slėptą nosinėje, ir ap­ sižvalgė. Nesitikėjo liksianti viena su Hariu. Skubiai kišdama į kišenę sušlapusią nosinę tarė: - Na, sudie. Ji stabtelėjo, atsisuko. Akimirką Haris jau manė, kad ji nori ką nors pasakyti, nes pažvelgė į jį keistu, ašaringu žvilgsniu ir tarsi žiojosi, bet staiga krestelėjusi galvą iškurnėjo pas vyrą ir sūnų.

Smaili Dedalo kepurė kyšojo ant užpakalinės sėdynės tarp tetos Petunijos ir dėdės Vemono. Ligustrų ga­ tvės gale automobilis pasuko dešinėn raudonai žybtelėdamas saulėlydžio gaisų nutviekstais langais ir dingo. Apačiojenarvelį, šluotą ir kuprinę padėjo prie laiptų. Spar­ čiai temo, prieškambaryje tvenkėsi šešėliai.

Keista buvo stovėti apsuptam tokios tylos ir žinant, kad išeisi iš šių namų jau suvisam. Kadaise, kai būdavo paliktas vienas, o Dursliai išvažiuodavo pramogauti, vienatvės valandos tapdavo tikra švente: stabtelėjęs prie šaldytuvo ir nukniaukęs ką nors gardaus, jis puldavo aukštyn pažaisti Dudlio kompiuteriu arba pasileisdavo televizoriųir perjunginėdavo kanalus kiek tik širdis geisdavo. Galvodamas apie tuos laikus, Haris pajuto keistą tuštumą, šakyturn būtų prisiminęs seniai dingusį jaunėlį broliuką.

Nejau nenori prisiminti visų gerų akimirkų? Na, pažvelk į šį kilimėlį prie durų. Kokie prisiminimai Dudlis jį apvėmė po to, kai jį išgelbėjau nuo Psichų. Paaiškėjo, kad kūnas plonas vaistažolių jogja man jaučia dėkingumą, ar gali patikėti? O aną vasarą pro šitas duris įžengė Dumbldoras Haris akimirką pametė minčių giją, o Hedviga nepadėjo jos pagauti, tupėjo kaip tupėjusi. Haris nusisuko nuo durų. Tu manęs tada dar nepažinojai. Velnias, jau pamiršau, kaip čia ankšta Haris žiūrėjo į batų šūsnis ir skėčius prisimindamas, kaip kas rytą pabudęs pažvelgdavo į laiptų apatinę pusę, dažniausiai pasipuošusią vorais.

Tais laikais jis dar nieko nenutuokė, kas toks yra iš tiesų, dar nežinojo, kaip mirė jo tėvai ar kodėl aplinkui vyksta tokie keisti dalykai. Bet Haris prisiminė, jog jau tada jį kamuodavo keisti sapnai: košmarai su žaliais žaibais, o sykį net su skrendančiu motociklu - dėdė Vemonas, išgirdęs Hario pasakojimą, vos neįvažiavo į stulpą Netoliese kažkas kurtinamai suburzgė.

Haris staigiai atsitiesė žieb­ damas viršugalviu į žemą staktą. Nusikeikęs rinktiniais dėdės Vemono keiksmažodžiais, jis atatupstas išlindo atgal į virtuvę ir susiėmęs galvą pasižiūrėjo pro langą į užpakalinį kiemą. Tamsa tarsi ribuliavo ratilais, oras virpėjo. Viena paskui kitą, išnykstant Praskiedimo kerams, išniro žmonių figūros: visų didžiausia buvo Hagrido, su šalmu, motociklininko akiniais, sėdinčio ant didžiulio mo­ tociklo su juoda priekaba.

Aplinkui jo bendrakeleiviai lipo nuo šluotų, o pora - net nuo perkarusių it skeletai juodų sparnuotų arklių. Nekantriai atidaręs užpakalines duris, Haris išpuolė į tamsą.

Kilo klegesys, Hermiona puolė jam ant kaklo, Ronis pliaukštelėjo per nugarą, o Hagridas tarė: - Viskas gerai, Hari? Hariui širdį užliejo laimė: šią akimirką nežmoniškai mylėjo visus juos, net Mandangą, kurį jis bandė pasmaugti per paskutinį susitikimą. Bevardį pirštą puošė žibantis žiedas. Pijus Bukagalvis persimetė jų pusėn, todėl padėtis labai sudėtinga.

Jis padarė nusikaltimą, už kurį gresia kalėjimas: šį namą sujungė su Kelionmilčių skrydžių tinklu, padėjo čia Nešyklę, kad būtų galima keliauti oru. Ir vis tavo saugumo dingstimi, kad tavęs nepasiektų Pats Zinai Kas.

Visiškai beprasmiška, nes tave saugo motinos kerai. Jis tik padarė, kad negalėtum iš čia saugiai išvykti. Kita bėda: esi nepilnametis, taigi tebeturi Žymiklį. Šitaip Ministerija 41 H ari s P oteris sužino, jeigu nepilnamečiai užsiima magija! Jeigu tu pats ar kas kitas pabandys burtais tave iš čia išgabenti, sužinos Bukagalvis, taigi ir Mirties Valgytojai.

Laukiam nesulaukiam, kad Žymiklis išeitų iš rikiuotės, nes vos tik tau sukaks septyniolika, neteksi motinos globos. Pijus Bukagalvis mano tave sėkmingai užspendęs. Haris nenoromis turėjo sutikti su nepažįstamuoju Bukagalviu. Haris adele dainininkas numesti svorio šio sumanymo trūkumus, bet patylėjo duodamas pasisa­ kyti Baisiajai Akiai.

Šįvakar tu, tetulė ir dėdė iškeliaujate savais keliais, aiškiai suvokdami, kad niekada nebegyvensite drauge, tiesa? Haris linktelėjo. Mes norime, kad tai įvyktų kuo anksčiau, nes Pats Žinai Kas kūnas plonas vaistažolių jogja ir laukia akimirkos, kai tau sukaks septyniolika ir galės tave pačiupti.

Vienintelis mūsų pranašu­ mas - Pats Žinai Kas nežino, kad šįvakar tave išgabename. Ministerijai mes pakišome klaidingą pėdsaką: jie mano, kad tu nesijudinsi iki tris­ dešimtos. Tačiau mes turime reikalą su Pats Žinai Kuo, todėl negalime pasikliauti, kad jis suklys dėl datos; tikriausiai paskirs keletą Mirties Valgytojų dėl viso pikto sekti dangaus šioje apylinkėje.

Todėl keletui namų paskyrėme visokeriopą apsaugą. Visi jie atrodo taip, tarsi galėtų būti vieta, kur mes ketiname tave paslėpti, ir visi vienaip ar kitaip susiję su Brolija. Tai mano namai, Kingslio sodyba, Molės tetulės Mjurijelės namai Na, pats supranti. Kai atsidursi kerų, kuriais apsaugojomejųna­ mus, veikimo zonoje, galėsi Nešykle nuskristi į Landynę. Klausimų yra? Visi keturiolika mes neskrisime pas Tonks tėvus. Šį vakarą danguje skraidžios septyni Hariai, kiekvienas turės bendrakeleivį, kiekviena pora skris vis į kitus namus.

Iš savo apsiausto Rukna išsitraukė plokščią butelį su kažkokiu pur­ vinu skysčiu. Jis galėjo nebesakyti nė žodžio, nes Haris iškart suprato visą planą. Haris nė nešyptelėjo. Stebuklingoji akis tūžmingai dėbtelėjo į Harį. Mandangas gūžtelėjo, susiraukė. Stebuklingoji akis pasisuko šonu ir pervėrė Mandangą baisiu žvilgsniu. Laikas eina. Man reikia kūnas plonas vaistažolių jogja tavo plaukų, vaikine. Poteri, jeigu mums labai pasiseks, jis praris jauką ir planuos tau surengti pasalą trisdešimtą dieną, bet jis būtų be­ protis, jei nepasiųstų poros Mirties Valgytojų pasižvalgyti, aš juo dėtas taip padaryčiau.

Kol veikia tavo motinos kerai, jie gal ir nepasieks tavęs ir šitų namų, bet kerai tuoj nustos veikti, o apytikslę vietąjie žino. Mums vienintelė galimybė - masalas. Net ir Pats Žinai Kas negali persiplėšt į septynias dalis. Haris susitiko akimis su Hermiona ir iškart nusuko žvilgsnį. Visiems žiūrint, Haris suėmė keletą plaukų ir išrovė.

Šlubčiodamas artyn atkimšo eliksyro butelį. Haris sumetė plaukus į purvinos spalvos skystį. Eliksyras beregint suputojo, parūko ir pasidarė skaisčiai auksinės spalvos.

Dumbldoras visada kartodavo, kad Pats Žinai Kas norės asmeniškai susidoroti su Poteriu. Kaip tik gynėjams ir bus pavojingiausia, nes Mirties Valgytojai norės juos nukauti. Neatrodė, kad Mandangas būtų nusiraminęs, bet Rukna jau traukė iš po skverno šešis stikliukus; išdalijęs juos kiekvienam įpylė truputį Multisulčių eliksyro. Visi žiaugtelėjo ir susiraukė, kai eliksyras pakliuvo į gerklę.

Jų vei­ dai iškart ėmė tyžti ir lietis kaip karštas vaškas. Hermiona su Mandangu ištįso aukštyn, Ronis, Fredis ir Džordžas pažemėjo, jų plaukai patamsėjo, Hermionos kūnas plonas vaistažolių jogja Fler - tarsi sulindo atgal į galvą. Rukna, nėmaž nesijaudindamas, atrišo didžiulius atsineštuosius mai­ šus.

Atsitiesęs išvydo šešis aikčiojančius iš nustebimo Poterius. Fredis su Džordžu atsisuko į kits kitą ir vienu balsu sušuko: - Oho, esam visiškai vienodi! Nepamirškite 45 H a ri s P oteris akinių, šoninėje kišenėje įdėti šešeri. O kai apsirengsite, kitame maiše rasite bagažą. Tikrasis Haris pamanė matąs keisčiausią pasaulyje dalyką, ojuk buvo regėjęs nemažai visokių keistenybių.

Jis žiūrėjo, kaip šeši jo kūnas plonas vaistažolių jogja rausiasi maišuose: traukia iš jų drabužius, dedasi akinius, sukiša savuo­ sius daiktus ir drabužius.

Jam jau norėjosi, kad jie parodytų bent kiek pagarbos jo asmeniui, nes visi be atodairos išsirengė aiškiai nesidrovė­ dami rodyti svetimo nuogumo. Persirengę apsimetėliai Hąriai iš antro maišo išsitraukė po kuprinę ir narvelį, kiekviename buvo po baltos pelėdos iškamšą. Panelė Delakur Fler atsistojo šalia jo, Biloišraiška pasidarė kvailoka ir vergiška, Haris iš širdies palinkėjo sau, kad jo veidas niekada taip neatrodytų.

Ronis nebuvo toks patenkintas kaip Hermiona. Už manęs kaip ir nebelieka vietos, todėl sėdėsi priekaboje. Na, gerai, - užbaigėjis, užrišdamas maišąsunetikrų Poterių drabužiais, ir žengė užpakalinių durų link. Durų rakinti neverta, Mirties Valgytojų užraktas nesulaikys Aplinkui į rankas šokinėjo šluotos, Hermiona jau sėdėjo priešais Masoor ki daal svorio metimui ant didelio juodo testralio, Fler su Bilu - ant kito.

Hagridas, užsidėjęs akinius, stovėjo šalia motociklo. Nejaugi čia Sirijaus motociklas? Atsisėdęs į priekabą, Haris pasijuto šiek tiek pažemintas, mat atsidū­ rė gerokai žemiau už kitus; Ronis išsišiepė pamatęs jį sėdint kaip vaiką elektriniame automobiliuke. Haris pasidėjo šluotą ir kuprinę prie kojų, Hedvigos narvelį įsikišo tarp kelių.

Buvo baisiai nepatogu. Jis apžergė motociklą, ratai girgžtelėdami sulindo į žvy­ rą. Aš ir sugalvojau. Noriu, kad visi pakiltumėte lygiai tuo pačiu laiku, antraip visas suklaidinimo planas nueis perniek. Visi apžergė šluotas. Hagridas paspaudė pedalą, ir motociklas suriaumojo kaip slibinas, prie­ kaba ėmė drebėti. Skaičiuoju iki trijų. Motociklas siaubingai sustaugė, priekaba bjauriai trūktelėjo, ir Haris staigiai pakilo į orą; plaukus plakantis vėjas išspaudė ašaras.

Aplink jį į dangų kilo šluotos, pro šalį praskriejo ilga juoda testralio uodega. Hedvigos narvelio ir kuprinės prispaustos kojos ėmė tirpti. Buvo taip nepatogu, kad jis pamiršo nors dirstelėt į Ligustrų gatvę, o kai pažvelgė apačion, jau negalėjo atskirti, kur ji.

Jie kilo vis aukščiau ir aukščiau Staiga visiškai netikėtai juos apsupo nežinia iš kur išdygusios figūros, apsigaubusios gobtuvais. Jųbuvo mažiausiai trisdešimt, jos sklandė ore di­ deliu ratu, kurio viduryje, nieko neįtardami, ką tik pakilo Brolijos nariai Riksmai, žali blyksniai iš visų šonų.

Hagridas riktelėjo, ir motociklas apvirto. Haris nesusigaudė, kur jie: gatvių žibintai degė virš galvos, aplinkui skardėjo šauksmai, ojis buvo iš visų jėgų įsikabinęs į priekabą. Iš po kojų išslydo kuprinė ir šluota Šluota nuskrido žemėn, bet jis spėjo sugriebti kuprinės diržą ir narve­ lio viršų.

Motociklas atsitiesė. Akimirka, ir vėl tvykstelėjo žalias žaibas. Pelėda suklykusi sukniubo ant narvelio dugno. Motociklas nuzvimbė pirmyn.

Hagridui pralaužiant ratą, Haris spėjo pamatyti Mirties Valgytojus.

Kinijos Liaudies Respublika

Tačiau pelėda gulėjo narvelyje negyva kaip pliušinis žaislas. Jis nega­ lėjo to suvokti. Apėmė siaubinga baimė dėl draugų. Dirstelėjęs per petį pamatėjudant daugybę žmonių, žalios šviesos pliūpsnius.

Į tolį šluotomis nulėkė dvi poros, bet jis neįžiūrėjo, kas jie tokie. Išsitraukęs burtų lazdelę, numetė narvelį negalė­ damas patikėti, kad Hedviga negyva. Hagridas metėsi į šoną, bet Mirties Valgytojai neatsiliko; atlėkė dar du užkeikimai, Haris susilenkė ant priekabos dugno, kad jo svoris numesti suglebusias krūtis. Iš išmetamojo vamzdžio išsiveržė mūro siena. Persikreipęs Haris matė, kaip ore ji išsiplėtė.

Trys Mirties Valgytojai spėjo pasukti ir išsilenkti jos, bet ketvirtajam nepasisekė: jis dingo iš akių ir staiga krito iš už sienos kaip akmuo. Jo šluota buvo sulūžusi į šipulius. Vienas jo sėbrų stabtelėjo jam padėti, tačiau Hagridas paspaudė pedalą, ir sieną su Mirties Valgy­ tojais prarijo tamsa.

Pro Hario galvą praskriejo dar kūnas plonas vaistažolių jogja Žudomieji užkeikimai, išlėkę iš kitų dviejų Mirties Valgytojų lazdelių ir skirti Hagridui. Haris atsakė Stingdo­ maisiais kerais: ore susidūrę raudoni ir žali žaibai pažėrė įvairiaspalvių 49 H ari s P oteris kibirkščių lietų, ir Hariui dingtelėjo, kad apačioje į dangų žiūrintys Žiobarai galbūt mano, jog tai kūnas plonas vaistažolių jogja, ir nė neįtaria, kas čia vyksta Dabar iš išmetamojo vamzdžio išlėkė didžiulis tinklas, bet Mirties Valgytojai buvo pasirengę.

Jie ne tik išsisuko, bet prie jų dar prisidėjo atsilikęs bendrininkas, likęs gelbėti sąmonės netekusio draugo; jis ūmiai išniro iš tamsos, ir dabar visi trys, rėkaudami užkeikimus, ėmė vytis motociklą. Iš išmetamojo vamzdžio kriokdama pliūptelėjo melsvai balta slibino ugnis, ir motociklas šovė pirmyn kaip kulka, tik sužviegė metalas.

Haris pamatė, kaip Mirties Valgytojai metasi į šalis, gelbėdamiesi nuo visa nai­ kinančios ugninės uodegos, ir pajuto, kad priekaba grėsmingai pasviro: nuo baisaus greičio ėmė plyšti metalinė sąsaja, jungianti su motociklu. Priekaba pradėjo suktis oro sraute, sūkuriuojančiame paskui motociklą.

Leisk man! Kurtinamas trenksmas, ir priekaba visai atitrūko nuo motociklo, Haris iš inercijos nulėkė tolyn paskui jį, tačiau priekaba ėmė kristi Iš nevilties Haris nukreipė lazdelę į priekabą ir sušuko: - Vingardium leviosa!

Priekaba šovė viršun kaip kamštis; jį buvo nevaldoma, bet nors nebekrito. Akimirkos pertraukėlė, ir pro šalį vėl ėmė lėkti užkeikimų žaibai: visi trys Mirties Valgytojai artėjo. Kiek įmanoma susilenkęs, jis nukreipė lazdelę į artėjančias figūras ir riktelėjo: 50 IV S eptyni P oteriai - Impedimenta! Užkeikimas smogė viduriniam Mirties Valgytojui į krūtinę; akimirką žmogus juokingai kybojo ore išsikėtęs, lyg būtų atsimušęs į neregimą kliūtį. Kitas vos neatsitrenkė į jį. Tačiau priekaba pradėjo kristi ne juokais, o trečiasis Mirties Valgy­ tojas paleido užkeikimą iš taip arti, kad Haris turėjo net persisverti per priekabos kraštą ir į sėdynės briauną išsimušė dantį.

Galinga ranka sugriebė Hario apsiaustą ir iškėlė jį iš garmančios tuštumon priekabos; užvirsdamas ant motociklo, jis dar spėjo pačiupti kuprinę ir atbulai klestelėjo ant sėdynės, nugara į Hagrido nugarą. Jie nuskriejo aukštyn palikę užpakaly abu persekiotojus. Haris išspjovė iš burnos kraują ir nukreipė lazdelę į krintančią priekabą. Priekaba sprogo su gulinčia ant dugno Hedviga, ir Hariui širdį pervėrė baisus skausmas; arčiausiai skridęs Mirties Valgytojas buvo nupūstas nuo šluotos ir prapuolė.

Antrasis atsilikęs dingo iš akių. Hagridas lėkė zigzagais užkeikimų žaibų varstomoje erdvėje. Haris suprato, jog jis nebedrįsta vėl paspausti slibino ugnį paleidžiančio mygtuko, kai Haris vos laikosi ant sėdynės. Haris laidė ir laidė Sting­ domuosius kerus į persekiotojus, bet vos įstengė nuo jų atsiginti. Paleido į juos dar vienus Užtveriamuosius kerus. Arčiausiai buvęs Mirties Valgytojas nėrė šonan, gobtuvas nusmuko, ir raudonoje kitų Stingdomųjų kerų blyksnyje Haris išvydo keistai baltą Stenlio Šalitakio veidą.

Japonija - Unijapedija

Po akimirkos abu vijikai vėl atsiliko ir prapuolė. Jis žvalgėsi lyg ir po tuščią erdvę jausdamas artėjančią grėsmę. Kurgi jie dingo? Šiaip ne taip atsisukęs į priekį, Haris įsikibo Hagrido švarko. Ūždama ir kaukdama vėl pliūptelėjo iš išmetamojo vamzdžio melsvai balta ugnis, Haris pajuto, kaip slysta nuo jamatitekusio sėdynės lopinėlio; Hagridas užgriuvo ant jo vos nepaleisdamas kūnas plonas vaistažolių jogja.

Tačiau Haris abejojo. Apimtas baimės dairėsi kairėn ir dešinėn lauk­ damas persekiotojų, žinodamas, jogjie turi pasirodyti. Kodėl jie atsiliko? Vienas jų tebeturėjo lazdelę Haris pajuto, kad motociklas nusileido žemiau, nors žiburiai ant žemės atrodė tolimi kaip žvaigždės. Staiga randą kaktoje tarsi ugnis nutvilkė; abipus motociklo pasirodė po Mirties Valgytoją ir Hariui vos nepataikė iš užpakalio paleisti du Žudomieji užkeikimai.

Ir tada Haris jį pamatė. Voldemortas skriejo tarsi vėjo nešami dūmai, be jokios šluotos ar testralio, juodoje tamsoje švietė gyvatiškas jo veidas, balti pirštai vėl kilstelėjo burtų lazdelę Surikęs iš siaubo, Hagridas paleido motociklą stačiai žemyn. Pamatęs pro šalį pralekiantį kūną suprato kažkam pataikęs, bet paskui išgirdo pokštelėjimą ir iš variklio pasipylė kibirkštys; nevaldomas motociklas nusirito kūliais Ir vėl pro juos prašvilpė žali žaibai.

Haris neįsivaizdavo, kur apačia ir kur viršus. Randas tebedegė, jis manė mirsiąs bet kurią akimirką. Apsigobusi figūra ant šluotos buvo už kelių pėdų, jis pamatė, kaip ji kilsteli ranką. Piktai šaukdamas, Hagridas šokonuo motociklo ant Mirties Valgytojo, ir Haris persigando pamatęs, kad 5min svorio jie dingo iš akių, šluota neatlaikė jųdviejų svorio. Vargais negalais laikydamasis ant motociklo, Haris išgirdo Voldemortą riktelint: - Mano!

Jis buvo sąžiningas žmogus, todėl ketino neatidėliodamas sutvarkyti šį reikalą. Yra tik vienas būdas tai padaryti: atsiprašyti už tokį savo elgesį ir patikinti panelę Bouman, kad daugiau tai nepasikartos. Po perkūnais, vadinasi, visą mėnesį jis turės tūnoti nuosavuose rūmuose ir stengtis vengti tos merginos. Bet apsimes­ ti, jog nieko nenutiko, paprasčiausiai neįmanoma. Oužvis labiausiai Markusas troško suprasti, kodėl taip nutiko.

Nuo to įvykio palei gyvatvorę jis apie nieką daugiau neįsten­ gė galvoti, tik apie stulbinantį savo nesivaldymą ir dar kūnas plonas vaistažolių jogja gluminantį kone laukinį pasitenkinimą, kurį juto bučiuodamas tą pikčiurną. Draugas sėdėjo ant stalo kampo ir žiūrėjo pro stereoskopą. Turėtum įsigyti išvaizdžių moterų pa­ veikslėlių, Vestklifai. Tada būtų verta ir pro šį daikčiuką paspoksoti.

Markusas žvilgtelėjo į svainį, kuris iš mandagumo sėdėjo nu­ taisęs bereikšmį veidą, paskui į Saimoną Hantą - šį, regis, pra­ linksmino bičiulių apsižodžiavimas. Šiuodu vyrai buvo skirtingo būdo ir kilmės. Juos siejo tik draugystė su Markusu. Gideonas Šo, 92 ambicingo jankio jūrų kapitono provaikaitis, tikra vadinamųjų Amerikos aristokratų priešingybė. Saimonas Hantas, verslinin­ kas ir mėsininko sūnus, įžvalgus, sumanus ir visais atžvilgiais patikimas.

Dar buvo Sent Vincentas - neprincipingas niekšelis ir nenuilstantis moterų mylėtojas. Markusas nebuvo sutikęs kito tokio ciniško žmogaus kaip Sent Vincentas. Iš vikonto kalbų būdavo sunku suprasti, ką jis galvoja, o jei kada nors ir pajusdavo kam nors užuojautą, meistriškai ją užgniauždavo.

Ir Markusą mažai kas siejo su Sent Vincentu, tik tų dienų, kai juodu lankė tą pačią mokyklą, prisiminimai. Sent Vincentas ne kartą įrodė esąs ištikimas draugas, jis iš visų jėgų stengdavosi pa­ dėti Markusui išsisukti iš keblios padėties, su atsainiu dosnumu dalydavosi iš namų atsivežtais skanėstais.

O kilus muštynėms pats pirmas atsirasdavo šalia Markuso. Sent Vincentas puikiai suprato, ką reiškia būti niekinamam šeimoje, nes jo paties tėvas buvo nė kiek ne geresnis už Markuso. Berniukai užjautė vienas kitą, savo jausmus reiškė pasitelkdami juodąjį humorą ir labai stengėsi vienas kitam padėti.

Nuo tada, kai juodu baigė mokyklą, Sent Vincento būdas, regis, smarkiai 93 pasikeitė į blogąją pusę, tačiau Markusas buvo ne iš tų, kurie pamiršta praeities skolas. Ir ne iš tų, kurie nusigręžia nuo draugo. Sent Vincentas išsidrėbė krėsle šalia Gideono Šo - vaizdas buvo įspūdingas: šviesiaplaukiai ir gausiai gamtos apdovanoti vyrai išvaizda kokybiškai skyrėsi vienas nuo kito. So - gerų ma­ nierų, patrauklus, lūpose - atsainus šypsnys, iškart sužavintis kiekvieną jį pamačiusį.

Veido bruožuose galima įžiūrėti subtilių ženklų, kad gyvenimas, nepagailėjęs žemiškųjų gėrybių, ne vi­ sada jam buvo lengvas. Tačiau savo daliai skirtus sunkumus šis vyras įveikė grakščiai ir sumaniai.

Sent Vincentas, priešingai, tryško vyriškai egzotišku grožiu, jo akys buvo šviesiai mėlynos, katiškos, lūpose net šypsantis iš­ likdavo užuomina apie žiaurumą.

Manieros pabrėžtinai vangios, vyrai iš Londono aukštuomenės stengėsi jį pamėgdžioti.

1. Batika art | blog about batik and castles in seas | Page 2
2. Lisa - Kleypas-Ta | PDF
3. Anabelė akivaizdžiai išsigando.

Jeigu jam būtų buvę malonu rengtis dabitiškai, Sent Vincentas taip būtų ir daręs. Tačiau jis puikiai suprato, kad bet kokios puošmenos tik atitrauktų dėmesį nuo auksiško jo išvaizdos spindesio, todėl rengėsi itin paprastais tamsių spalvų gerai pasiūtais drabužiais. Sent Vincentui esant draugijoje kalba, suprantama, nukrypo į moteris.

Sklido gandai, jog ištekėjusi dama, turinti gerą reputa­ ciją Londono aukštuomenėje, prieš tris dienas bandė nusižudyti, kai nutrūko jos romanas su Sent Vincentu. Vikontas nusprendė, kad geriausia išeitis - kol aprims triukšmas, pabėgti į Akmeninio Kryžiaus dvarą. Šitaip pasi­ elgė po visų kančių, kurias mums teko iškentėti, kad išlaikytume ryšį paslaptyje.

Dabar visas Londonas viską žino, taip pat ir jos vyras. Kąji tikėjosi pasiekti? Jeigu taip stengėsi mane nubausti už tai, jog ją palikau, pati šimtą kartų skaudžiau nukentės. Žmonės visada labiausiai smerkia moterį, ypač jeigu ji ištekėjusi. Pasibjaurėjimas Sent Vincento veide tapo dar aiškesnis. Nemanau, kad ryšis rizikuoti ir mes man iššūkį dėl abejotinos jos garbės.

Jeigu ši dama būtų išlaikiusi paslaptį, jei nebūtų išaiškėję, kad įtaisė sutuoktiniui ragus, būtų galėjusi ir toliau gyventi, kaip jai patinka. Kūnas plonas vaistažolių jogja ji, kvailutė, užsi­ geidė pagarsinti savo nepadorų elgesį. Saimonas Hantas žvelgė į jį ramiai, tačiau įdėmiai.

Sietyno šviesa žaidė protingo jo veido bruožais. Kadangi man nėra nieko šventa, leiskite jums paaiš­ kinti. Patikėkite, ji buvo mudviejų romano iniciatorė.

Ji manęs net netraukė Galų gale visa tai pasiekė tokį lygį, kad atstūmęs ją būčiau pademonstravęs blogą toną, aš nuvažiavau pas ją į namus, o ji pasitiko mane vestibiulyje nuogut nuogutėlė. Ką turėjau daryti?

Be to, tuo metu velniškai ilgai, mažiausiai savaitę, neturėjau moters ir buvau Yra daugybė įsipareigojimų, kuriems įvykdyti reikia laiko ir jėgų, todėl nėra kada galvoti apie Dirstelėjęs į Šo Markusas pamatė, kad svainiui staiga parūpo nukratyti į peleninę cigaro pelenus, nors to visai nereikėjo dary­ ti, ir suraukė antakius.

Manau, jog man pritarsi. Svainis jam nusišypsojo. Sent Vincentas tingiai nusišypsojo. Kaip dažnai vyras turi mylėtis su moterimi? Jei dažniau nei kartą per savaitę, manai, tai jau nedovanotinas gašlumas? Nežinau, kada pasirinkau nekalbėti, kaip ir pralaimėti. Žinoma, galiu bet kada ir vėl pasirinkti… Šešiolika minučių ir tik viena eilutė — kokia poezija, kokia atgaiva, lyg moters suknelė dengianti tik krūtis, tik taliją ir slenkanti žemyn, kad dar ką nors paslėptų, poezija ir atgaiva… Šešiolika minučių — tiek trunka greitu žingsniu nueiti iki traukinio, tiek trunka juo nuvykti į paskutinę stotelę — tiek kartais trunka užmigti.

Tik šešiolika minučių gali atrodyti kaip amžinybė. Prancūzijoj laikomas pavyzdinis kilogramas jau šiek tiek lengvesnis nei anksčiau. Tyla netrunka amžinai, kartais tik šešiolika minučių, kurios užsitęsia amžinybę, reliatyvi, kaip kilogramas netikėtai palengvėjęs keliom dalelėm, ji spindi žvaigždėtu dangum ir atsimuša bangų baltuose pursluose — dabar tik naktį matoma — kūnas plonas vaistažolių jogja, netyčia nubudus, šešiolika minučių kol vėl užmigsi.