Nedorus tunas tj numesti svorio,

Tėvelį nuplovė, apvilko ir paguldė ant stalo. Išminčius atsakė, kad jau esą per vėlu, nes prakeikimas jau įgavęs galios ir jo nebegalima nepažįstami kaip ir Visata. Gedimino anūkai. Taigi tegalėjo tik iškilmingai palydėti P-rio kūną į kapus. Argi jie tokius darbus ištikrųjų nori daryti?

Analizuodamas o po to vėl parausvėjo ir pasakė: "Viskas gerai, draugė gyvens". Po šiuos pakitimus, aš pastebėjau, kad charakteris, likimas ir liga kelių dienų buvo gauta telegrama, patvirtinusi, kad draugė sveiksta tarpusavyje susiję, bet šio ryšio yra daug variantų. Stebimos biolaukų - gydytojai stebisi, bet jos gyvybė jau nebe pavojuje. Įsigilinęs į šiuos faktus padariau prasidėjo komplikacijos: meningitas ir abipusis plaučių uždegimas, išvadą, kad sveikata, charakteris ir netgi žmogaus likimas nustatomi aš prisiminiau Rasputiną ir nutariau išbandyti savo poveikį.

Visa informacija apie žmogų ir jo kūną Man labai norėjosi padėti, visa širdimi troškau atlikti pareigą užkoduota biolauke, be to, egzistuoja biolaukų ir fizinių struktūrų ir jeigu yra carol klubų svorio netekimas tūkstantinė dalelė vilties, ja pasinaudoti.

Žmogaus likimas ir charakteris Pirmadienį, apie antrą valandą dienos, aš susikoncentravau ir taip pat užkoduoti biolaukų struktūrose ir jeigu jas veiktume perdaviau mergytei savo nuoširdų norą, kad ji pasveiktų. Fiziškai palaipsniui, daug ką galėtume pagerinti. Atsirado Kuo ilgiau aš šiuos dalykus tyrinėjau, tuo nuostabesnių atras- žinojimas, kad sugebėjau padėti.

Kai trečiadienį aš susitikau mergytės davau faktų. Pasistengsiu atskleisti metodo galimybių diapazoną, tėvą, sužinojau, kad jo dukrai pasidarė geriau.

Mergaitę buvo pradėta gydyti Pradžioje aš dirbau tradiciniais ekstrasensorinio energetinio Pirmajame medicinos institute, tačiau, nors gydytojai labai stengėsi, poveikio metodais. Infekcijos jie Ligoninėje gulėjo moteris, kuriai buvo nustatytas plaučių negalėjo rasti, o gydymas antibiotikais nedavė jokių rezultatų. Paprašius jos dukrai, aš pradėjau moterį gydyti per nuotolį. Poveikiui prasidėjus, po kiek laiko ligonė atsisakė deguonies Aš pradėjau gydyti mergaitę per nuotolį.

Jau po pirmo seanso pagalvėlės. Gydytojai nesuvokė, kas jai atsitiko. Tiesiog akyse pastebėjau pagerėjimą ir pasiūliau atlikti dar du ar tris seansus. Po moteriai darėsi geriau, žandai parausvėjo, ji atsisėdo lovoje ir dviejų savaičių mergaitė pasveiko ir ją išrašė iš instituto reginčią paprašė valgyti, nors prieš tai jau keletą dienų maisto atsisakydavo. Susirgimo priežasties aš neradau, bet procesą sustabdžiau ir įstengiau regą atstatyti.

Kitas atvejis: mano brolis, chirurgas, operuodamas nebejauną, Ėjo laikas. Mergaitė regėjo normaliai, bet po kelių mėnesių labai išsekusią moterį, įsipjovė ranką. Ranka ir limfmazgiai jam staiga jai ėmė skaudėti inkstus.

Ištiktą aštraus inkstų skausmų sutino, prasidėjo kraujo užkrėtimas. Būklė buvo gana sunki, nes priepuolio, ją paguldė į ligoninę, leido antibiotikus ir vėl - jokio antibiotikai pasirodė neveiksmingi.

Aš pabandžiau jį gydyti. Po pagerėjimo. Po kiek laiko ją išrašė iš ligoninės su blogomis kelių minučių nuo poveikio pradžios jam ėmė aštriai dilgčioti analizėmis ir tebeskaudančiais inkstais.

Buvau laimingas: medicina bejėgė, jokie vaistai nepadeda, antibiotikai Kas mane pastūmėjo gydyti žmones? Maždaug dešimtį metų visai neefektyvūs, o aš - padėjau. Aš jai paaiškinau, kad mirtis - tai perėjimas į kitą būklę dvasingumas ir kiti parametrai. Negalima gailėtis praeities, Taigi mergaitę išgydžiau. Praėjo dar dveji metai. Ir kai svorio metimo patiekalai jenny craig nes jos gailėdamas žmogus nesąmoningai bando ją pakeisti, išstumti žinių lygis išaugo, pamačiau, kad žmogaus organizmas - vieninga iš vėžių, o to jokiu būdu negalima daryti.

Tai sukelia didžiulį sistema, kurioje sveikata, likimas, charakteris ir psichika - neatski­ nekontroliuojamą energijos išeikvojimą. Norėdamas sustabdyti riamai susiję.

Aš atlikau su moterimi keletą mergaitės sveikata, tiek savijauta puiki, tačiau likimas visai autogeninių treniruočių, ir priepuoliai daugiau nesikartojo. Didelis stresas, nepritarimas kam nors ar praeities gailėjimas, Testuodamas pastebėjau, kad jos likimo parametro reikšmė lydimi ir įtvirtinami emocijų, nusėda pasąmonėje ir sukelia rimtas labai neigiama. Tai dažniausiai sukelia didelius nemalonumus. Energetinė korekcija Tuomet ir suvokiau, kad galvodamas tik apie sveikatą, gali išlyginti šias struktūras, tačiau ne visuomet, o svarbiausia - orientuodamasis tik į kūną, aš atitaisiau vieną mazgą iš sistemos pati nesveikatos priežastis nepašalinama, taigi bet kokiu metu gali "žmogus" ir pabloginau visa kita.

Išgydžiau žmogų, bet nepašalinau atsirasti kitoje vietoje. Aprašytas atvejis patvirtino, kad be metodiško jo ligos priežasties ir ji persikėlė į likimo parametrus. Supratau, tikslumo, nenustačius diagnozės ir nesuvokus ligos priežasčių, kad gydyti reikia visą organizmą kaip vieningą sistemą.

Tai padėjo gydymas bus aklas ir neperspektyvus. Jeigu aš negaliu pasakyti, pamatyti tas užuomazgas, tikrąsias priežastis, kurios viskam realiai kaip gydau, kuo gydau - tai klaidžioju patamsyje. Toliau savo metodą vysčiau Pirmajame medicinos institute, Kaip parodė testavimas, visų mano pacientės nemalonumų kur gydžiau ligonius ir drauge nedorus tunas tj numesti svorio spręsti, kokia turi būti priežastis buvo stipri nuoskauda, kurią pajuto tėvui jos motina, kai gydančiojo apsauga nuo negatyvių biolaukų poveikio.

Dirbau mėnuo buvo nėščia - tai deformavo biolaukų struktūras, atitinkančias po mėnesio, o rezultatai buvo nežymūs. Kartą gydžiau moterį, aiškiai piktos akies nužiūrėtą, mačiau Keletą metų aš gydžiau per saugus svorio metimas kas savaitę ir rankomis.

Šio metodo biolauke šio nužiūrėjimo struktūrą ir supratau, kad pašalindamas netobulumą pastebėjau maždaug prieš penkerius metus. Tada, struktūrą pašalinčiau ir nužiūrėjimą. Senelė atsisakė. Visus, kurių biolauke mačiau tokius iškrypimus, gydžiau Ji sakė, kad dėl stenokardijos greitąją pagalbą jai reikią kviesti mechaniškai šalindamas struktūras, ir žmonėms pagerėdavo. Tačiau penkis šešis kartus per savaitę, tačiau ji jau susitaikiusi su tokia vėliau atsirado pacientų, kurių biolaukų deformacija negalėjo būti padėtimi ir netikinti, kad galėtų būti geriau.

Pagal biolauką man buvo matyti, kad jos širdis sveika. Aš padariau kelis seansus, ir kiekvieną kartą moters sveikata gerėjo. Pavyzdžiui, atėjo moteris su nedorus tunas tj numesti svorio vaiku. Aš matau, - jos ir Trečio seanso metu aš ranka pajutau biolauko deformaciją, vaiko biolaukuose struktūrų deformacijos vienodos ir jos sukeltos širdies plote buvo juntami biolauko sutrikimai.

Pervedus keletą kažkokių konkrečių įvykių moters gyvenime, be to, nedorus tunas tj numesti svorio laukų kartų ranka, deformacijos išnyko, biolaukas išsilygino, tačiau po deformacijos yra susidariusios keletą metų anksčiau.

Jau žinojau, keleto nedorus tunas tj numesti svorio priepuolis pasikartojo. Jie Tuomet padariau išvadą, kad čia veikia kažkoks man nežinomas atsiranda, kai žmogus ko nors neapkenčia arba ant ko nors pyksta. Reikėjo jį suvokti. Analizuodamas ligonės būklę aš Aš galėjau šias deformacijas pašalinti magiškomis priemonė­ pajutau, kad ji priklauso nuo kažkokio įvykio jos gyvenime.

Tai, kad mačiau ne - Kas pas jus atsitiko prieš dvejus metus? Štai tuomet nutariau išbandyti savo galimybes, nustatyti savo Aš supratau, kur ligos priežastis: jos pasąmonėje liko didžiulis krūvio ribas ir pradėjau priiminėti per dieną po trisdešimt - stresas, kuris ir sukeldavo stenokardijos priepuolius.

Man buvo įdomu, kiek galiu ištverti. Mes išplaukėme į Onegos ežerą, apžiūrėjome šešioliktame Pojūčiai buvo neįprasti. Po savaitės tokio darbo ėmiau jaustis amžiuje statytą medine cerkvę. Velykų diena buvo nuostabi, su pavargęs, pareidavau namo vos gyvas, pažaliavusiu veidu.

Paskui staigiom oro permainom: snigo, lijo, švietė saulė ir staiga pastebėjau, kad kažkas darosi mano energetikai, atsirado pojūtis, tiesiog virš mūsų galvos pasirodė vaivorykštė. Aš ežere tartum mano smegenys "virtų". Aš žiūrėjau į save kaip tyrinėtojas išsimaudžiau ir pasijutau atgijęs, atsirado įsitikinimas, kad ir dirbau su maksimalia perkrova, nenutraukdamas eksperimento.

Ir organizmas žmogų gydyti, nepaveikiant jo energetiškai. Ir aš pradėjau pasirinko ne patį geriausią būdą Aš lai suvokiau ne iš karto. Pas mane gydytis atėjo jauna moteris. Pagydžiau ją per du Pabandžiau daryti poveikį karmos struktūroms, kurias seansus ir paprašiau, kad ateitų dar kartą - pasitikrinti.

Suradęs priežastis, sukeliančias karmos Kai kitą kartą ji atėjo, atkreipiau dėmesį į keistus pakitimus: struktūrų deformacijas, aiškindavau jas pacientui. Visiškai ji buvo išblyškusi, pasirodė alerginė reakcija ir nukrypimai atsisakiau poveikio rankomis.

Tai buvo kankinantis laikotarpis, nes pradžioje teturėjau metodo gaires, ir poveikio rezultatai psichikoje. Aš nieko negalėjau suprasti, paėmiau jos namų telefoną ir Keli mėnesiai praėjo metodą bešlifuojant ir pamažu pradėjo bandžiau gydyti per nuotolį, telefonu. Paprašiau motinos parašyti, rodytis rezultatai, kurių tik riebalų degintojai negalėdavau pasiekti dirbdamas kas dukrai darosi.

Buvo visiškai nestandartinis atvejis - pirmą kartą po mano Tuomet suvokiau, kad ateitis priklauso šiam. Kai perskaičiau motinos raštelį ir suvokiau, kas vyksta, - milijonams. Buvo aišku: tai, ką aš darau - vampyrizmas. Nuo to momento aš tapau tyrinėtoju ir tik tyrinėtoju. Aš ėmiau iš jos energiją. Perkrovęs savo organizmą, išprovokavau Vampyrizmo apraiška gydymo metu pastūmėjo mane suvokti, savyje nesąmoningą vampyrizmą ir pradėjau semtis energijos iš savo kad ligos atsiradimas susijęs su etikos dėsnių nesilaikymu, pacientų.

Liga yra vienas kritišku atveju išsisuks būtent taip - semsis energijos iš ko kito. Tokia informacija buvo Kadangi aš dirbu per nuotolį, galiu energijos semtis iš bet kurio pateikta prieš daugelį amžių Šventose Knygose, taigi seniai žmogaus. Padėtis buvo be išeities. Pamatęs, kad tolesnis darbas neturi perspektyvos, nutariau Svarbiausia - suvokti savo klaidas, suprasti jas ir per visam laikui palikti bioenergetiką.

Nenutolau nuo šiuolaikinių atgailą pasiekti harmonijos su Visata, su Dievu. Matau, kaip keičiasi žmogaus masažo metodai neperspektyvūs, tai ne tas gydymas, kurio siekiau fizinės ir biolaukų struktūros, įvertinus savo poelgius, nes visą gyvenimą. Aš galiu gydyti valios jėga per nuotolį, žinau visus kūnas priklauso nuo dvasios ir kartu veikia dvasią.

Todėl taškinio masažo būdus, gerai išmanau gydymą kvėpavimo gydymas turi veikti ir kūną, ir sielą. Pirmiausia - sielą ir technikomis ir tinkama mityba. Tačiau suvokiau, kad visi šie dvasią, nes jos pirminės. Biolaukų struktūrų deformacijų pašalinimas per suvokimą, Mane stengėsi moraliai palaikyti gydytoja, su kuria tuomet atgailą duoda puikių rezultatų ir atstato žmonių fizinę sveikatą. Kadangi tarp biolaukų deformacijos ir ligos fiziniame lygmenyje Kaip tik tuo metu mes gavome pakvietimą iš Voznesenije pasirodymo egzistuoja tam tikras laiko tarpas, metodas labai tinka gyvenvietės ligoninės gydytojo atvvykti pas juos per Velykas pailsėti.

Tai buvo pačiu laiku, aš pagalvojau, kad pailsėjęs ir apmąstęs situaciją, galėsiu priimti sprendimą, be to, nesąmoningai tikėjausi Kiekvienas gydymo atvejis buvo bandymas įsiskverbti į ligos gauti kokį nors ženklą, ar turėčiau tęsti darbą ir ar rasiu išeitį.

Biolauką aš tyriau rankomis, šiame ar kuriame nors ankstesniame savo gyvenime kažką pažeidė. Kadangi praeitų gyvenimų peržvelgimas labai sudėtingas, aš metais susipažinau su B. Poliakovu, vadovavusiu biodi- pasitenkindavau vieno gyvenimo peržvalga, ir efektas būdavo naminių matavimų laboratorijai.

Vienas Poliakovo mokyklos didesnis, negu gydant rankomis. Tiesa, būdavo ir niuansų. Poliakovo darbo metode aš radau aš matydavau, kad kūdikio biolauko struktūrų deformacijos sutam­ tai, kas man buvo svarbiausia: visų pirma, - diagnozės nustatymas, pa su motinos, ir todėl prašyte prašėsi išvada, kad biolauko o po to - poveikis. Įsisavinęs ponderomotorinį įrašymą aš dar kurį laikotarpį Tai buvo naujo mechanizmo atradimas - informacija perduoda­ bandžiau tirti pačią ligą, o ne jos priežastis, ir atkakliai ieškojau ma ir paveldima.

Kai koreguodavau motinos biolaukų deformacijas, informacinių biolaukų. Didelė pasiligojusį organą, o biolauką. Didelė motinos nuoskauda daro vaiką įžeidų. Motinos poelgiai iš anksto nustato būsimo žmogaus likimą ir Aš mačiau biolaukų deformacijas, veikiančias fizinę žmogaus sveikatą. Tėvo linijai pradžioje aš neskirdavau dėmesio, tik vėliau būklę, mačiau svorio muilas struktūras, atsirandančias esant įvairioms suvokiau, kad už vaiko kūną ir sielą atsakingi vienodai tėvas ir ligoms ir, jas veikdamas, atlikdamas korekciją, siekdavau pakeisti ir motina.

Tėvai vaikams perduoda absoliučiai visą informaciją apie pakeisdavau ne nedorus tunas tj numesti svorio fizinę būklę, bet ir kitus žmogaus informacinės- savo ir savo tėvų bei protėvių elgesį, o iš šios informacijos susidaro energetinės sistemos parametrus. Palaipsniui iš atskirų elementų vaiko likimas, jo kūnas, charakteris ir dvasingumas. Įsitikinęs, kad biolauko deformacijos sukelia įvairius nukry­ Reikia pripažinti, kad tai aš visuomet jausdavau, o visa, kas pimus fiziniame lygmenyje, aš atsisakiau gydyti energetiniu poveikiu.

Mano užduotis - tiksliai nustatyti diagnozę, mokėti išanalizuoti Mano vaikystė prabėgo ant Azovo jūros kranto. Aš stebėdavau, situaciją ir surasti pirminę priežastį.

Mes ją vandenyje, šokdavo savo šokius, slysdavo stačios vandens paviršiumi visuomet nedorus tunas tj numesti svorio katastrofa, stengdavomės pašalinti, o faktiškai ant uodegytės galo. Taip džiūgauti gali tik protingų mums liga yra perspėjimas, kad pridarėme klaidų, ir veikia kaip gelbėtoja.

Žmogus sirgdamas ir kankindamasis turi suvokti savo klaidas, Vieną kartą žvejodamas stebėjau žuvį "savižudę". Prie kranto, tobulėli dvasiškai, ieškoti naujų tobulėjimo kelių. Tai mane pastū­ netoli vandens pamačiau nedidelę, sunkiai kvėpuojančią žuvį. Norėjau ją paleisti į vandenį, bet ji staiga pašoko, blykstelėjo Mano atrastąjį karmos tyrinėjimo metodą galima pavadinti žvynais ir nedorus tunas tj numesti svorio vandenyje.

Po kelių minučių šuolis ant kranto grafiška aiškiaregyste. Aš matau ne tiek pačius įvykius, kiek pasikartojo, po to - vėl į vandenį. Žinoda­ Aš labai nustebau ir pradėjau ją stebėti atidžiau. Tai buvo vis mas žmogaus priklausomybę nuo biolauko struktūros, aš analiza­ vau ryšius tarp elgesio, etinių nuostatų, sveikatos, struktūrų defor­ ta pati žuvis, tokiu keistu būdu kažką sau sužinanti iš aplinkinio macijos formos ir, suvokdamas šiuos pažeidimus, gydžiau. Naudo­ pasaulio. Aš ne kartą stengiausi juos visus rasti aprašytus literatū­ O kas iš mūsų nėra nors kartą susidūręs su gyvūnų perspėjimais?

Pagailėjęs įdėjau ją į polietileno maišelį, ketindamas paleisti kur nors miške, toliau nuo Mano darbo patirtis bioenergetikoje rodo, kad tarp daugybės žmonių. Gyvatė buvo nedidelė, balzgana oda, ir aš kažkodėl pažeidimų, kurių žmonės pridaro, neatsiplėšdami nuo žemiškos nusprendžiau, kad ji nenuodinga.

Ji suglebusi gulėjo maišelyje, kasdienybės, yra vienas pats sunkiausias - tai įvairiopos raiškos nerodydama jokio aktyvumo, aš pradėjau prie jos priprasti ir meilės nužudymas, o visi kiti pažeidimai - antriniai ir pasireiškia užmiršdamas, kad tai gali būti pavojinga, kartais paglostydavau ją kaip nemeilės pasekmė žmogui nemylint Dievo, Visatos, savo pirštu.

Ji ilgai gulėjo nereaguodama, o po to staiga, lengvai artimųjų, vaikų, gamtos, žmonių Supratau, kad tai perspėjimas, panešėjau ją į šalį nuo tako ir Kitas atvejis dar daugiau manyje sutvirtino įsitikinimą, kad išleidau ant žolės.

Gyvatė pradėjo pamažu šliaužti pirmyn, po karmos diagnostika leidžia gydyti žmonių sielas. Ji Į mane kreipėsi moteris, kurią retkarčiais kankino keisti kantriai grįžčiojo ir laukė, kol ją paleisiu.

Aš vis prilaikiau ją, ir priepuoliai. Tam tikrais momentais jai atsirasdavo nenumaldomas staiga gyvatė it žaibas pasisuko ir jos galva atsidūrė prie pat mano noras iššokti per langą, nusižudyti, numirti. Ji prašydavo artimuo­ rankos. Ji žiūrėjo į mane, nebandydama įkąsti, bet perspėdama.

Moteris bijojo, kad neištvers ir parodyta mano pažįstamos gyvatės nuotrauka, - pasirodė, kad ši tai liūdnai baigsis. Kaukazo kalnų gyvatė yra mirtinai nuodinga. Mano tyrimai parodė, kad dėsnius pažeidė jos motina. Jos motiną labai mylėjo žmogus, kurį ji niekino, jai buvo malonu, kad Vienas pirmųjų atvejų, kai aš sugebėjau pakeisti ne tik fizinę, kitas žmogus visiškai nuo jos priklauso.

Motina žudė žmogaus norą bet ir psichinę žmogaus būklę, buvo toks. Kelerius metus po išsiskyrimo ją kankino ši meilė, netgi ne tiek meilė, kiek kažkoks nesuvokiamas, labai kamuojantis Negatyvios programos kartais grįžta lėtai ir ne visuomet į jausmas.

Ji suprato, kad neturi duotis jo kamuojama, bet ši autorių, o dažnai į vaikus ar kitus giminaičius. Tai buvo panašiau į Dukrai pakalbėjus su motina ir motinai suvokus savo kaltę, prakeikimą, negu į meilę. Mergina stengdavosi susipažinti su kitais priepuoliai praėjo. Deja, taip tikrai Aš supratau, kaip glaudžiai mūsų tėvų, brolių, seserų, kitų nebuvo Aš pradėjau analizuoti, ar dėl to kalta jinai. Ne, nekalta, gaunu atsakymą testuodamas. Kas kaltas? Kiekvienas naujas bendravimo su pacientais atvejis man Mano dideliam nustebimui, mergina žinojo, apie ką eina atskleisdavo vis naujus elementus, sudarančius sistemą, kurią šiuo kalba.

Jos senelė jaunystėje labai mylėjo vieną vaikiną, bet ištekėjo už Biolauko savireguliacijos sistema - tai grįžtamasis ryšys su kito dėl išskaičiavimo. Senelė nužudė savo ir vaikino meilę, o jos Visata. Jos esmė byloja, kad bet koks žmogaus poelgis, geras ar vaikaitė turėjo atkentėti dėl to, ką padarė senelė. Pakalbėjus su senele, jai supratus ir apgailestavus, kad pati Mes nuolat girdime, kad už gerus poelgius skatinama, o už nužudė meilę, pažeisdama Visatos dėsnius, mergina išsivadavo iš blogus baudžiama, bet kažkodėl mus supančiame pasaulyje nedaugėja kančių.

Mano nuomone, šį Aš supratau, kad šiuo metodu galima žmones ne tik gydyti, bet dalyką geriausiai išaiškino garbusis Augustinas. Jis sakė, kad ir padėti jų sieloms, jų likimams.

Dievas visuomet baudžia blogį, tačiau šis procesas svorio metimo iššūkiai poroms lėtai ir žmogus prieš gaudamas bausmę dar ne sykį spėja nusikalsti. Šis Tasai, kuris nors šiek tiek susipažinęs su ezoterine literatūra ar paaiškinimas visiškai atitinka principus, pagal kuriuos veikia Rytų filosofija, be abejo, susidūrė su šimtu aštuoniais Visatos informacijos per biolaukų struktūras perdavimo mechanizmas.

Žmogus su švaria ar uždaryta karma glaudžiai blokavimo mechanizmas įsijungia automatiškai. Anksčiau bausmės mechanizmas veikdavo ištęstai, apimdavo Jeigu žmogus pats atakuoja, pats ir atsiskaito, o jeigu kaip kelias kartas ir pradėdavo reikštis per vaikaičių ar provaikaičių visuomenės atstovas - atsiskaito visa visuomenė. Šiuo metu Todėl metais pagal Lenino įsakymą dvasininkijos, minėtųjų procesų greitis taip išaugo, kad žmogus už savo poelgius vienuolių naikinimas, šventovių ir vienuolynų griovimas buvo spėja atsiskaityti dar šiame gyvenime - ir savo paties, ir savo vaikų tolygu išpuoliui prieš Visatą.

Po šito neišvengiamai turėjo įvykti sveikata. Visuomenė sumokėjo milijonais Atsiskaitymas vaikų sveikata atrodo nesąmonė, žiūrint iš gyvybių už aukščiausiųjų etikos dėsnių pažeidimą. Vaikas sustiprina visas tėvų programas, todėl jis ir atsilygina Dar nesame užmiršę dainos: "Pasaulį seną išardysim Šio reiškinio priežasties programą.

Aš aiškinu, Vaikai yra suaugusiųjų pasaulio trūkumų padidinamasis stiklas. Ne vienas esame pastebėję, kad vaikas daug blogiau elgiasi esant Dažniausiai enurezė pasirodo dėl to, kad vaiko molina tėvams, o prie svetimų žmonių jis nurimsta ir būna paklusnus. Ir slopino savyje prieraišumą ir meilę vyriškiui. Jeigu tai buvo dažniausiai tai taip pat karmos mechanizmo darbas. Bendraujant su stiprus jausmas ir truko ilgą laiką, tuomet moteriai deformuojasi tėvais stiprėja ir aktyvėja tėvų jam per biolauką perduotos tiek biolauko struktūra pirmosios čakros srityje.

Dėl to vaikui gali teigiamos, tiek neigiamos programos. Enurezė kad ne tik vaikai paveldi tėvų karmą, bet ir tėvai taip pat yra gali atsirasti ir dėl nėštumo nutraukimo, nes tokiu atveju atsakingi biolaukų lygmenyje už savo vaikų elgesį ar poelgius. Dvidešimtajam amžiui besibaigiant jau nuo aštuonerių su puse To nežinodamos mamos dažnai kreipiasi į psichoterapeutą metų vaiko mintys, žodžiai ir elgesys veikia tėvų biolauko būklę, tai yra tėvų dvasią, likimą ir sveikatą.

Prieš porą tūkstančių metų ar hipnotizuotoją; tas išgydo vaikui enurezę, bet meilės ir šis procesas prasidėdavo vaikams sukakus trylika-keturiolika gyvybės sunaikinimo programa lieka, o kadangi neteisingo metų. Tie kapai medžiais, medeliais apžėlę. O tie medeliai mūsų krauju ir ašaromis laistyti. Argi dyvai, kad taip liūdnos giesmės jų paunksnyje dygo? Mūsų dvasios išminties ir jausmų pajėgos nuo amžių giesmėj ir pasakoj tvenkėsi.

Ar dyvai, kad jos dėl to galingos? Pernai vėl buvau namie. Kaip Atlasas, imdamasi įgydavo naujų pajėgų, pripuolęs bent akimirkai prie žemės, taip ir kiekvienas iš mūsų įgyja naujo veikimo ilgam, pabuvęs tėvynėj.

O tas gimtasis kampas tai neapsakomai dosni versmė visokių senovės palaikų, visokių senybės ženklų ir mūsų senovės kultūros žymių. Tose kelionės į Lietuvą P-ris užsukdavo į Kauną ir lankydavo anų laikų garsiuosius mūsų veikėjus.

Apie Baranauską gana daug girdėjau, bet, tiesą sakant, svarbaus mokslo intereso pas jį nejaučiau ir ne buvau. Jis yra poeta. Na, o aš poeziją, kad ir labai mėgstu, betgi mažiau negu kalbą ir istoriją. Tu rašai juodu esą tavo neprieteliai. Apie Baranauską nieko negaliu pasakyti, bet apie Jaunių noriu ginčyti. Apskritai apie jį kalbant, turiu parašyti, kad jis man atrodė protingu žmogum Kitaip sakant, jis man pasirodė ne tamsiu fanatiku, bet žmogum, kuris gali ir kitus suprasti, ne vien kunigus.

Maža to, minėdamas tave, jisai nekalbėjo, būk esąs tavo priešininkas ir neprietelis Galop, apskritai kalbant, aš manau, kad nėra nei priešininkų lietuvių, nei tinginių, nei gerų, nei brudų Taip rašyti tegalėjo karštas tautininkas, branginąs ir savo kraštą ir savo tautystę.

Dėliai to su savo tautyste P-ris nuo nieko ir nesislėpdavo, nors viešai demonstruotis su ja nemėgdavo. Mielai palaikydavo santykius su vietos šventikais ir žymesniais valdininkais, išskyrus tik savo šmeižėjus, kuriems rankos nepaduodavo.

Porą kartų į metus darydavo pas save pokylius, kur susirinkdavo visa Ustiūžnos inteligentija. Man bent du kart į mėnesį tekdavo dalyvauti jo šeimyninėje arbatoje. Tų arbatų programa paprastai susidėdavo iš dviejų dalių. Pirma gerdavom, užkandžiaudami ir šnekėdami su žmona ir vaikais rusiškai.

Čia P-ris pasakodavo, ką važinėdamas po apskritį yra pastebėjęs, ką įdomu ar juokinga yr matęs bei girdėjęs mieste. Kartais prisimindavo įvairių kuriozų iš praeito savo gyvenimo Maskvoj ir Lietuvoj studentavimo ir gimnazijos laikais.

Atmintį turėjo nepaprastai gerą, pasakot labai jam sekdavosi, ypač geroj nuotaikoj esant. Taigi ir kalbos jam niekad netrūkdavo. Žmonai ir vaikams atsisveikinus ir nuėjus gult, jis vesdavos mane į savo darbo kambarį, čia tai prasidėdavo kita šneka, atvira, jokiu atžvilgiu nevaržoma. Kalbėdavomės, žinoma, lietuviškai. Mano rolė tuose pašnekesiuose daugiausia buvo pasyvi: aš paprastai klausiau, palikdamas P-riui sunkesnį pasakojimo darbą.

Pasakoti gi jis, matyti, mėgo, taigi ir džiaugės radęs Ustiūžnoj bent vieną jį suprantantį klausytoją. Tų pasakojimų tema būdavo paprastai jo mylimoji Sūduva, jos gražioji Šešupė, jos gyventojai lietuviai, prūsai, žydai, o ypač P-rio gimtinis Žiūrių-Gudelių kaimas.

Kiekvieno to kaimo gyventojo jis žinojo netik vardą ir pavardę, bet ir smulkią jų charakteristiką ir net jų šeimynų naminę istoriją, siekiančią jų tėvų ir senelių, iliustruotą konkrečiais jų gyvenimo atsitikimais, darbais bei įdomiais žodžiais. Neretai pasitaikydavo tuose pasakojimuose dalykų netikėtinų, pasakingų. Aš tuomet išreikšdavau abejojimo dėl tų faktų tikrenybės. P-ris nenusileisdavo, sakydamas taip tikrai buvę, nes jam tai pasakojęs jo brolis Kazys, kurs nebuvęs melagis.

Ir toliau pripasakodavo dalykų, dar nepanašesnių į tiesą. Tokie mudviejų pašnekesiai užsitęsdavo kartais lig ai. Jie man buvo nepaprastai brangūs, nes P-ris pasakodavo gyvai, dailia lietuvių kalba, papuošta senoviškais, tikrai lietuviškais, bet mano negirdėtais, žodžiais. Aš tiesiog stebėjaus, kaip tas žmogus, jau tiek metų nuo Lietuvos nutolęs, taip viską atmena ir taip dailiai moka kiekvieną dalyką išdėti.

Po kelių tokių Pietario deginti pilvo riebalus ektomorfą praleistų vakarų aš kartą atsisveikindamas tariau jam: — Labai ačiū už visus tuos įdomius dalykus.

Tamsta dailiai juos papasakojai, aš mielai jų klausiaus. Bet kas iš to? Aš ne istorikas, mano atmintis trumpa. Nei aš jų surašyti, nei atminti netesėsiu O tuo tarpu tie dalykai taip įdomūs, kad būtų tikrai gaila, jei jie, pasilikę nesurašyti, dingtų.

Ar žinai, ką? Pabandyk visa tai fiksuoti plunksna. Mokėdamas taip dailiai pasakoti, sugebėsi ir surašyti Šis mano patarimas, man matos, padarė jam įspūdžio. Nes kad ir išsikalbinėjo kalbos ir rašybos nemokąs, bet po kiek laiko mudviejų pašnekesiai virto formalėmis paskaitomis. P-ris užuot pasakojęs imdavo man vis dažniau skaityti iš savo parašytų rankraščių.

Dažniausiai buvo tai vaizdeliai, novelės, apysakaitės iš lietuvių bei žydų gyvenimo. Man tie nauji dalykai labai patiko. Taigi, žinodamas mūsų anuometinės beletristikos, ypač originalės, neturtingumą, aš ėmiau prikalbinėti, kad leistų savo raštus lietuvių spaudon. P-ris iš pradžių nė girdėt apie tai nenorėjo. Mat, visa mūsų spauda ėjo tuomet iš Prūsų ar iš Amerikos ir rusų valdžios absoliučiai buvo užginta. Dalyvavimas joje buvo laikomas prasikaltimu ir skaudžiai baudžiamas.

P-ris tai žinojo, taigi ir pareiškė man, kad nė vienos savo ranka parašytos eilutės negalįs leisti užsieniuosin, nes rašto paslapčiai aikštėn išėjus, nukentėtų netik jis, bet ir jo šeimyna, ko jis leisti neturįs teisės. Tuomet aš padariau jam šitokį pasiūlymą: jis man teikia savo rankraščius, aš juos perrašau savo ranka; originalus grąžinu autoriui, o nuorašus siunčiu ištikimiems asmenims, kurie ir persiųs į Prūsus. Šiam pasiūlymui P-ris nerado nieko beprikišti ir sutiko; patarė tik dėl atsargumo rankraščius siųsti ne iš Ustiūžnos, nedorus tunas tj numesti svorio iš tolimesnių miestų, k.

Rybinsko, Jaroslavlio ir kitų. Turėdamas daug atliekamo laiko, aš mielai perrašinėjau P-rio rankraščius, ištaisydamas jų rašybą, nes ji buvo savotiška, paremta vien suvalkiečių tarme. Rankraščiai laimingai patekdavo Tilžėn ir po kiek laiko pasirodydavo išspausdinti.

Po kiek laiko gaudavau iš Lietuvos tų-pat laikraščių naujus numerius su P-rio raštais ir įteikdavau autoriui. Perskaitęs juos, jis nudžiugdavo, pamatęs, kad jo darbas niekais nenuėjo, kad yra skaitomas, kad ir slapta, įvairiuose Lietuvos kampuose. Jam buvo aišku, kad toji laisvoji, rusų necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia joje tautinį susipratimą.

Taigi tos kontrabandos paragavęs, P-ris vėl imdavos plunksnos ir rašydavo naujų vaizdelių ir pasakojimų; jie man vėl tekdavo perrašinėti. Numanydamas, kad Lietuvoj yra du neigiamuoju elementu —rusai ir žydai, P-ris į savo scenas iš lietuvių gyvenimo dažnai įtraukdavo ir tų svetimų tautų atstovus, ypač žydus, nesigailėdamas jiems kartais ir aštresnių satiros žodžių. Priekaištas, mano išmanymu, visai nepamatuotas.

Tai vis tiek-pat, kaip kaltinti Gogolį jo antirusiškumo tendencija, remiantis jo raštais, kur yra aikštėn iškelta gan aš beveik nevalgau bet nemetu svorio neigiamų rusų gyvenimo pusių.

Bet kaip Gogolio nieks nekaltina nusidėjus rusų tautai, nes žino, kad jis savo tipus nėra iš piršto išlaužęs, bet ėmęs iš gyvenimo, taip lygiai negalima daryti priekaištų ir P-riui, kam jis savo pasakojimuose žydus nesimpatinga šviesa nušvietęs. Padarė jis tai dėl to, kad jis žiūrėjo į mūsų žydus sveiko tautininko akimis ir naudojos gyvais faktais, likusiais vietos žmonių atminty ir daugiausia papasakotais jo brolio Kazio.

Jei rusai ir žydai ne vieną lietuvį nesykį yra nuskriaudę, ir tokių faktų tikrai būta, tai ir P-ris, būdamas realistas, turėjo pilną teisę juos savo pasakojimuosin įtraukti. Vienas jų vadinos Joškus, antras Mauškus.

Tu nurymojai baltas rankeles, Į mane žiūrėdama. Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir k. Savo santykiuose su nepažįstamais arba menkai pažįstamais, ypač kitataučiais, P-ris būdavo šiurkštus ir šaltas; ilgo laiko reikėdavo, iki sutirpdavo ledai apie nepasiekiamą širdį.

Juodu abu egoistai, nesidrovi kits kitą apgauti, o būvio kovoj net pasiryžę viens kitą nužudyti. Bet aukštesnioji instancija, rabinas ir kahalas, juos sutaikina ir įsako iš Olekos pavogtą grobį teisingai pusiau pasidalinti.

Po 20 metų Oleka sužino, kas jį apvogė. Teisme jis nieko laimėti nebegali. Tat eina pas rabiną. Šis malšina Olekos pyktį katės prilyginimu.

Nepatenkintas tuo žydų pasiteisinimu, Oleka grįždamas namon galvoja, kaip čia žydų nusikračius, bet nieko sugalvoti negali. Žydas kiekvieną žydą broliu laiko, žydas žydą sušelpia, žydas žydui padeda, žydas žydą užstoja, žydas žydo neišduoda, žydas ir neprieteliui žydui atleidžia, su juo susitaikina ir pelną pasidalija, kaip Joškus su Mauškum.

Na, o kaip lietuviai su lietuviais pasielgia?! Pasigailėk, Dieve! Matom, P-ris daugiau bara lietuvius, neg žydus. Jokio čia šaržo, jokio žydų gyvenimo iškraipymo nerasi. Bet prabočykit — ne mano kaltė. Kaltas čia gali būti Joškus, Mauškus, kaltas rabinas ar Olekas, tik ne aš, to atsitikimo pasakotojas. Aš papasakojau, kaip po teisybei buvo Ir man patiktų kitoks tos pasakos galas, bet ką padarysi, kitokio nebuvo. Kad dėl šių ir panašių reiškinių žydai gali apšaukti P-rį antisemitu, tai aš suprantu.

Bet kad toks blaivas kritikas, kaip M. Biržiška, tą pačią giesmelę gieda, tai mane labai stebina. Nes kiek man teko arčiau pažinti P-rį, jis visai nebuvo žydų priešas. Anaiptol, kaip jau aukščiau esam matę, jis gerbė tą tautą dėl jos solidarumo, energingumo, mokėjimo gintis nuo priešų, t. Žydų Patriarchą Mozę jis laikė tiesiog genijum. Į klausimą dėl ko Mozė, išvedęs žydus iš Egipto, nevedė jų tuojau į pažadėtąją žemę, Pietaris turėjo savotišką atsakymą.

Mozė, girdi, numanęs, kad su žmonėmis, pasilgusiais Egipto duonos ir svogūnų, prisigėrusiais Egipto stabmeldiškos dvasios, jis nieku būdu negalėsiąs užkariauti Palestinos; taigi tyčia ir vedžiojęs žydus per 40 metų po tyrus, kad seniai, tebeatmeną Egipto tradicijas, išmirtų, o jų vietą užimtų nauja karta, gimusi tyruose, augusi sunkiose gyvenimo aplinkybėse, pripratusi prie kareiviškos disciplinos.

Tik su tokiais vyrais jis tikėjos nuveikti stiprius ir daugingus Palestinos autochtonus. Ir jis neapsiriko Tikri antisemitai į Mozę taip nežiūri. Taigi daryti P-rį antisemitu yra tiesiog tiesai nusidėti. Jei ko jis instinktyviai nemėgo — tai rusų. Jų neigiamąsias ypatybes jis buvo gerai ištyręs. Jas betyrinėdamas, jis yr pasidaręs išvadą, kad rusai yr kilę iš senovės žiaurių hunų.

Vėliau tą savo hipotezę jis praplėtė, įrodinėdamas visi Slavėnai esą hunų ainiai. Man jis nesykį ją yr dėstęs. Pamatą tai hipotezei jis manė radęs Jornando ir Varnefrido Pauliaus raštuose.

O kadangi iš Slavėnų jis geriausiai pažino rusus, tatai ir nenuostabu, kad jų atstumiančias savybes kuo gyviausiai nupiešdavo. Tyrinėdamas rusų būdą, P-ris rūpinos pažinti ir jų istoriją, sužinoti, kaip jie plėtės, kilo, augo, stiprėjo, iki galutinai tapo milžinu, pavojingu Europai. Remdamasis tais tyrinėjimais, jis yr pasidaręs išvadą, kad priemonės rusų galybei sukurti buvusios trys: teisybės nežiūrinti apgaulė, krikščioniškumo nepaisąs žiaurumas ir į nieką neatsižvelgiąs fiziškos jėgos vartojimas.

Tai esanti rusų santykių nedorus tunas tj numesti svorio kitataučiais kvintesencija. Kaipo lietuviui, P-riui pirmiausia rūpėjo rusų santykiai su mūsų tauta dabarty ir praeity. Tam tikslui pradėjo jis skaityti senovinius rusų metraštininkus ir istoriškųjų dokumentų rinkinius. Viename iš jų surado metais padarytą tarp Naugardo ir Did. Lietuvos kunigaikščio sutarties raštą.

Iš čia sužinojo, kad XV amž. Lietuvos ribos yr siekę Demian-sko apskrities. Šiame dokumente sužymėta, kiek kuris kaimas ar miestelis turėjo mokėti Lietuvos kunigaikščiui duoklės. Moriovas 2 keturiasdešimti dva soroka voverių ir petrinės rublį, Žabnas— dvyliką kiaunių ir keturiasdešimt voverių ir dar petrinės rublį ir t. Jie daugiausia susispietę tarp kaimų M o š i n o ir K a r i u t i n o, kurie anot P-rio, senovėj turėję skambėti M ū š y n ė ir K a r i u o t y n ė.

Tos taip toli siekiančios Lietuvos ežios P-riui buvo malonu minėti. Bet iš antros šalies rusų ekspansija, nustūmusi lietuvius siauruosin Nemuno pakraščiuosin, žadino jame gilaus susirūpinimo. Anų laikų Rusija atrodė jam lyg kaž-ko-kia baisi, tamsi jėga, galinti visai sunaikinti mūsų tautos gyvybę ir prie to sąmoningai einanti. Žinomas dalykas — išverš. Jeigu mes negalėjom ikišiol atsiginti, tai ir toliau negalėsime. Svetimi negins. Bet gal man pasakyti kas, jog ateis laikas, kada svetimos šalys supras pavojų sau ir ateis mums į pagalbą.

Tokiam aš atsakysiu šitaip: visoj Europoj be Rusijos yra milijonų žmonių. Rusijoj gi milijonų. Neužmirškime, jog per metus priauga Europoje dviem šimtam vienas nuošimtis liaudies; Rusijoje — vienam šimtui vienas nuošimtis. Ir taip kiek priauga visoje Europoje, tiek priauga ir Rusijoje nuo vieno šimto, o nuo milijonų jau duoda Rusijai viršaus priaugimo, neg visoj Europoj.

Ir taip per metus visoj Europoj priauga mažiau, neg vienoj Rusijoj. Per tai, kai praslinks šimtas metų, vienoje Rusijoj žmonių bus tiek, kiek yra visoje Europoje. Ir Europa visa drebės nuo vieno Rusijos žodžio Ir taip kasmet Rusija artinas prie tokio padėjimo, kokiame ji valdys netik mumis, bet ir visą Europą Dėl to apie gynimą mus nėr kas nei mąstyti. Žiūrint vien šalto proto akimis, kitaip ir nebuvo galima tuomet galvoti. Rusijos galybė buvo faktas, su kuriuo būtinai reikėjo skaitytis.

Šis straipsnis, kaip matyt iš P-rio laiško, rašyto III m. Dirva psl. Tačiau jis vadovavos ne vien proto, bet ir tikybos šviesa. Jeigu mes negalime pasitikėti nei savo pajėgomis, jei mes da mažiau tegalim pasitikėti Europa, tai mes g a l i m e p a s i t i k ė t i D i e v u i r J o v a l i a.

Mūsų šalis jau nepirmą sykį mato tokią vergovę. Užėmė ją arši gotų tauta ir valdė ilgus laikus; gotai išnyko, mes likom. Užėmė mūsų šalį per mūsų neapsižiūrėjimą lenkų klastininkai, valdė ilgus laikus; lenkai su savo nutautusiais bajorais žlugo, o mes likom.

Dievo valia! Matom, P-ris pasirodė čia tikras pranašas. Rusija parpuolė, Lietuva iškilo. Rusija, kurios galybės jis taip bijojo, tikrumoj buvo milžinas molio kojomis. Bet anais laikais nieks to suprasti negalėjo. Nesuprato nė P-ris. Suhipnotizuotas naujai padarytu Rusijos aliansu su Prancūzija, jis ilgai laužė sau galvą, kaip čia ir pačiam ir visai Lietuvai išsigelbėti iš po carų letenos. Pirmiausia jis kreipėsi į d-rą Basanavičių, gyvenusį tuomet Bulgarijoj.

Klausė jo, bene galėtų jis tenai su šeimyna kaip nors rasti vietos, iš kurios būtų galima šiaip taip prasistumti ir kartu su juo laisvai darbuotis Lietuvos labui.

Basanavičius atsakė, bet neigiamai. Bet visai nurimti negalėjo. Čia tai ir prasideda įvairūs P-rio projektai Lietuvai nuo rusų atvaduoti. Pamatinė tų projektų mintis buvo ši: lietuviams išsigelbėti nuo paskendimo Rusijos jūroj nėra galima. Kad lietuviai visai nežūtų, reikia jie visi iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo išvedęs žydus iš Egipto ir tuo juos išgelbėjęs. Šią savo idėją P-ris išdėjo man taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo. Jei jau kitos išeities nėra, kaip tik išvesti, tai ir veskim.

Bet kur? Čia aš atsiminiau skaitęs kitą kart apie antvyskupį Zaleskį lietuvį, kad jis, būdamas Apaštališkojo Sosto delegatu Indijorns, lankęs Ceilono salą ir galėjęs su vietos gyventojais susišnekėti lietuviškai.

Jei taip yra, tai ceiloniečiai būsią gal mūsų tolimi giminiečiai, taigi lietuviams sugyventi su jais nebūsią 1 Ten pat. O kadangi ten žemė derli, gamta graži ir klimatas puikus, tat ir reikią lietuvių emigraciją užuot Amerikon, kur jie greit suamerikonėįę visai nutausta, kreipti Ceilonan. Pietaris mano projektą atmetė, nurodydamas, kad Ceilonas yra anglų valdžioje, o anglai negeresni už rusus; užtenka tik prisiminti, ką jie daro Irlandijai. Tuomet, nebeatsimenu, kaip Ceilono vieton buvo tam pat tikslui pasiūlytas Madagaskaras.

Šita sala yra didžiulė, gamta ir klimatas neblogesnis už Nedorus tunas tj numesti svorio. Tik mūsų nelaimei kaip tik tuo laiku caras Aleksandras III sudarė aliansą su prancūzais. Tuo būdu Madagaskaro projekto teko atsisakyti. Po kiek laiko P-ris pranešė man suradęs naują būsimajai Lietuvai žemę — Argentinoj. Mano paklaustas, dėl ko jis Argentiną laiko mūsų kolonizacijai tinkamą, P-ris atsakė, kad ten žmonių sulyginti maža, neapgyventų plotų didelė daugybė, klimatas visai toks pat, kaip Lietuvoj, javai sėjama tie pat, kaip ir pas mus.

Belieka tik pasiųsti lietuvis delegatas, kurs nuvažiavęs Argentinon parinktų tinkamiausią lietuviams vietą ir susitartų su vietos valdžia dėl pasirinktos srities perdavimo lietuviams. P-ris buvo taip persiėmęs tuo Argentinos projektu, kad net norėjo lietuvių delegato Argentinon misiją pats prisiimti. Tam tikslui, žinodamas, kad nedorus tunas tj numesti svorio Argentinos kalba yra ispaniška, buvo sumanęs išsimokyti ispaniškai.

Kad šis sumanymas buvo rimtas, matyt tai iš fakto, jog P-ris buvo parsitraukęs iš Peterburgo ispanišką-rusišką žodyną ir nedorus tunas tj numesti svorio jį nejuokais studijuoti. Bet po kiek laiko, šalčiau pagalvojęs, atlyžo ir iš minėto žodyno tik tiek teturėjo naudos, kad galėjo konstatuoti, jog ispaniškas žodis z o p o t t o ir lietuviškas č e b a t a s yra kits kitam tiek skambėjimu, tiek prasme visai artimi. Šiandien visa tai prisiminus, atrodo keista, kad P-ris, žmogus visais atžvilgiais šviesus, galėjo pasiduoti tokioms fantastingoms svajonėms ir rimtai svarstyti tokiuos neįvykdomus projektus.

Bet psichologija tuos keistumus seniai jau yra išaiškinus. Mat, žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti bent išsvajotomis galimybėmis. Ir juo tikrenybė yra baisesnė, juo daugiau žmogus gamina sau fantastingesnių išeičių iš savo faktiško skurdo. Šių dienų Rusija teikia tam puikiausių iliustracijų. Bolševikų žudomi žmonės yra linkę patikėti kiekvienu žadančiu jiems palengvinimą gandu, kad ir fantastingiausiu.

Tokių gandų nūn pilna yra visa Sovietų valstybė. Jie remiasi naujomis pranašystėmis, regėjimais, stebuklais ir svorio metimas aptos skersai ir išilgai Rusijos, visur mielai žmonių gaudomi ir šventai tikimi.

Panašiai yr buvę ir su mumis, nes kas dabar yra rusams bolševizmas, tas lietuviams anais laikais buvo caro Aleksandro III despotizmas. Taigi ir P-rio projektais skaitytojai neprivalo perdaug stebėtis. Aukščiau esu paminėjęs, kad M. Koks jis buvo antisemitas, jau matėme.

Pažiūrėkim nūn, koks jis buvo klerikalas. Klerikalais, paprastai, vadinama tie, kurie pataikauja kunigams. Bet, matėm, P-ris buvo kun. Varkalos priešas, o ne prietelius. Antra, jei P-ris būtų buvęs klerikalas, jis būtų labiau branginęs katalikų tikybą ir nebūtų nusidėjęs Bažnyčiai, vesdamas rusę stačiatikę. Bet P-ris tai padarė. Kame tat jo klerikalizmas?! Nebent tame, kad jis giliai tikėjo į Dievą ir tą savo įsitikinimą vienur kitur savo raštuose kaip greitai ir sveikai numesti riebalus yr pareiškęs.

Bet tuomet visi katalikai reiktų pavadinti klerikalais, ko betgi nei mokslas, nei protingi žmonės nedaro. Taigi P-rio klerikalizmo nėra nei jo gyvenime, nei raštuose. Jis yr M. Biržiškos iš piršto išlaužtas. Klerikalas P-ris niekados nėra buvęs; bet nuo to laiko, kai man pačiam teko jis pažinti, galiu tikrai paliudyti, kad jis buvo p r a k t i k u o j ą s k a t a l i k a s.

Kaipo gyvenąs Naugardo gub. Oficialiu tos parapijos ganytoju buvo Naugardo bažnyčios klebonas. Sykį į metus jis aplankydavo žymesniuosius tos gubernijos miestus, klausydavo vietos katalikų išpažinties, laikydavo pamaldas, krikštydavo vaikus ir atlikdavo kitokias religijos pareigas.

Apie kunigo atvykimą būdavo iš anksto pranešama vietos valdžiai, kuri ir pagarsindavo apie tai vietos katalikams. Sužinojęs kunigą atvykstant Ustiūžnon, Nedorus tunas tj numesti svorio rūpindavos surasti tinkamą pamaldoms butą, padėdavo kuo galėdamas išpuošti altorių, pats atlikdavo išpažintį, klausydavo mišių, eidavo prie šv.

Vėliau ir man tekdavo jo išpažinčių klausyti. Bet ir čia jis kartais pasirodydavo originalas. Štai, kad ir šiandieną, kunigas skiria man, kai keliausiu pas tolimą ligonį, atkalbėti rožančių!

Nebūdamas garbnora, P-ris, be abejo, neturėjo čia tikslo pasigirti savo maldingumu. Greičiausia jis bus norėjęs pažymėti, kad nuodėmė yra didelis daiktas — Dievo įžeidimas, to dėl ir atgaila už ją neturinti būti maža. Kaip giliai P-ris pasitikėdavo Dievo Apveizda, parodo jo laiškai.

Užgulė neišbrendamos bėdos ir paskandino mane Bet štai atidavė man vienas skolininkas netikėtai šimtą rublių Davė valdžia pusę pensijos už metus į pusantro šimto rub. Atėjo betgi naujas metas su naujais vargais ir vėl ėmė mane skandinti Baimė pradėjo mane imti. Reikalai dideli ir da auga kasdiena Mečiausi šen, mečiausi ten, ir jokios vilties pagerinti padėjimą. Prieš 35 m. Netrukus Visagalis parodė man visą mano kvailumą. To maža.

Jis man tada parodė, jog paragavimas vargo ir nelaimės man buvo labai reikalingas Daugely dalykų tada Viešpats mane pamokino. Ir visados paskui randu, jog tai šventa teisybė.

Šįmet man buvo labai sunku, sunku Aš atsidėjau ant vieno Dievo su aklu Juo pasitikėjimu. Šiandien mano ateitis vėl jau lyg nušvito iš jo valios O tolesnėj ateity irgi žiba nors ir nedidelė yiltis. Na, ir tai tiek to! Kad ir nemaž gera padaręs, jis nesijaučia turįs kokių nuopelnų pas Dievą. Dievo tarnų užtarti mane prieš Viešpatį. O gal jie ir permaldaus Visagalį. O jeigu ne, tai aš tik viena galiu pasakyti, kad Dievas teisingas yra savo darbuose ir da didelio gailestingumo.

Jis žino mūs darbus ir baudžia, kaip tėvas, ir natūralus medžiagų apykaitos svorio metimas veda keliais, kurių mes nesuprantame.

Mano padėjimas ne vieną jauną lietuvį gal persergės nuo klaidų, kurias aš dariau, tegu kuoplačiausiai žino, tegul mano padėjimas eina mūsų brolių naudai ir laimei" Tokio Dievo Apveizdos ir teisybės supratimo net ne pas kiekvieną dvasiškąjį rašytoją berasi.

Šiuo atžvilgiu iš Pietario yra ko pasimokyti ir kunigui. Tvirtai tikėdamas į Dievą ir mylėdamas Jį, P-ris giliai taip pat atjautė ir meilės artimo svarbą tautos ir žmonijos gyvenime. Jo išmanymu, ši meilė artimo iš lietuvio pirmiausia reikalaujanti mylėti kiekvieną kitą lietuvį. Lietuvių tiek nedaug, kad kiekvienas iš jų reiktų branginti, kad ir nevisai geras. Taigi ir nereikią žiūrėti, kad šis ar tas lietuvis šiandien yra brudas, nes ryt po ryt jis gali pasitaisyti ir tapti naudinga mūsų tautai jėga.

Taip nusistatęs, jis buvo griežtas priešininkas visokių peštynių dėl partijų ar pasaulėžiūrų skirtumų. Šliūpo veikimą amerikiečių lietuvių tarpe, P-ris sumanė šį atvirą laisvamanį atvesti į gerąjį kelią. Tam tikslui jis parašė ilgą, jausmingą J. Šliūpui laišką, stengdamos įrodyti, kiek žalos Lietuvos dalykams darąs šio į nieką neatsižvelgianti kova su religija ir Bažnyčia. Kad Šliūpas geriau duotus pagaunamas, P-ris pareiškė, kad ir pats esąs daug skriaudos iš kunigų prityręs, tačiau dėl bendro lietuvystės labo išsižadėjęs keršto kunigijai, nes žinąs, kad ne vienas jos atstovas dirba naudingą Lietuvai darbą.

Taigi savo pavyzdžiu ragino ir Šliūpą taip pat pasielgti. Laiškas buvo išsiųstas ir, be abejo, yr patekęs į Šliūpo rankas. Bet visa P-rio iškalba ir širdies jautrumas nuėjo niekais, nes Šliūpas, žinoma, yra lyg akmuo neperkalbamas.

Mat, laisvamanybė jam dogma. Be jautrios širdies ir literatiško gabumo P-ris turėjo dar ir kitų talentų. Pirmiausia jis buvo labai pažangus gydytojas.

Sėkmingesniam gydymui jis sumaniai sunaudodavo savo gilų ligonių ir prastų žmonių psichologijos žinojimą. Be to, uoliai sekdavo naująją medicinos literatūrą rusų ir prancūzų kalbomis ir bandydavo surasti ligoms naujų vaistų.

Tie jo bandymai neliko be pasėkų.

Kai-kurias ligas, pav. Bet už vis didžiavos jis savo išrastais naujais vaistais ir nauju metodu dėmėtajam tifui gydyti. Šį išradimą jis taip brangino, kad laikė didžiausioj paslapty ir tik mirdamas teketino savo žmonai atidengti savo sekretą, kad ji galėtų- iš to turėti gero pelno. Bet, deja, šią paslaptį jis, rodos, bus su savim pasiėmęs į karstą.

Šiaip jau žmonėse turėjo didelio pasisekimo ir gerą praktiką.

Uploaded by

Antra, kaip jau aukščiau esam minėję, P-ris buvo taip pat ir matematikas. Turėjo nemaža matematikos literatūros, kuria mielai leido man naudotis, o vėliau ir visai ją dovanojo.

Tiesa, teoretiškais to mokslo klausimais jis maža tesidomėjo, bet mechanikos dalykais jis ir vėliau laužė sau galvą. Tai matyti kad ir iš šito fakto. Lietuviams išvaduoti labai daug padėtų pavandeninis laivas. Jo konstrukcijos principas yra neabejotinas, aš esu jį matematiškai ištyręs. Turėdami tokį laivą, lietuviai galėtų nugramzdinti visą rusų laivyną ir tuo įbauginti patį carą. To laivo planą aš turių gatavą. Žinoma, jis reiktų gamintis kuodidžiausioj paslapty.

Atskiros jo dalys reiktų užsisakyti įvairių kraštų k. Amerikos, Anglijos, Vokietijos fabrikuose; šie, jas padarę, turėtų siųsti išradėjo nurodyton vieton. Man visa tai atrodė svajonė, bet P-ris rimtai įrodinėjo, kad jo projektas ir galimas ir tikslus, nors to laivo plano neparodė. Matyt, jis tebuvo vien jo galvoje. Galop, turėjo P-ris dar ir dailininko talentą, mokėjo dailiai piešti tušu ir aliejiniais dažais.

Du savo paveikslu dovanojo jis ir man. Abu dailiai atrodo, o man asmeniškai jie amžinai pasiliks neįkainojamai brangūs, kaipo mirusio draugo atminimas1. Turėdamas geras, toli matančias akis, P-ris sugebėdavo pagauti įvairiausius šviesos ir varsų atspalvius nedorus tunas tj numesti svorio.

Taigi, be abejo, būtų galėjęs tapti žymiu Lietuvos dailininku, jei tik būtų turėjęs daugiau laiko lavintis dailėje. Ilgai aš rengiausi nupiešti tą paveikslą padidintoje išvaizdoje, bet vis negalėjau prisirengti tai per tinginį, tai per darbus. Neperseniai vienok, atsidūręs stvėriausi aš už to piešinio ir atlikta. Kristaus paveikslas išėjo suvis vidutinis.

Žinomas dalykas, jog tas paveikslas nieku nepanėši į piešiamus ligšiol. Viešpaties Kristaus veidas vaiskus, orus ir su dėme semitiškos kilmės.

Tai ne veidas vokiečio, piešiamo vokiečių, tai ne veidas psalomsčiko ar diačko, piešiamo gudų. Aš girdėjau iš vieno gudo truputį lyg apšviesto, bet tikinčio žmogaus: — Ot, šitokį Kristų aš suprantu. Jis galėjo toks būti! Jei Jūsų Mylista norėsite, tai aš ir Jums nupiešiu tušu, ne dažais ir nupiešęs, atsiųsiu.

Įsismaginęs, aš ėmiau ir toliau apie piešimą trūstis. Pas vieną pažįstamą pamačiau abrozėlį: Angelai, besimeldžiantieji prie nuimto nuo kryžiaus V. Jėzaus kūno. Piešinys esąs Skiavonės.

Tiesą sakant, tai ne pabaigtas piešinys, tik eskizas, bet man jisai iš tarpo matomų kasdien patiko ir aš jį persidirbau. Kopija išėjo labai pusėtina.

Vieną tik perdirbau—tai Kristaus veidą. Jis man pas Skiavonę nepatiko, dėlto aš, sekdamas paveikslą, esantį pas mane aukščiau aprašytąveidą truputį perdirbau. Labai puikios išvaizdos neturi, bet nuo jo dvelkia kaž kokiu orumu. Kristus, kaip gali suprasti, guli oloje, olos tuštumoje Be medicinos, visi kiti P-rio pamėgimai literatūra, matematika, dailė buvo drauge ir mano pamėgimai.

Taigi ir nenuostabu, kad linkom į kits kitą. Nepraeidavo savaitė, kita, ar man jo, ar jam manęs neaplankius. Šnekų niekados nepritrūkdavo. Turėdamas tokį draugą, nė nepajutau, kaip mano penkerių metų ištrėmimas pasibaigė.

Kad ir nebuvo jis sunkus, bet savo ilgumu vis dėlto įkyrėjo. To dėl, bausmės galui atėjus, aš, susikrovęs daiktus ir atsisveikinęs su Pietariais ir kitais artimesniais pažįstamais, grįžau su džiaugsmu Kaunan, kaipo savojo vyskupo sostinėn.

Vyskupas tuomet buvo Paliulionis. Jis bandė mane vienur-kitur skirti, bet Kauno gubernatoriui Klingenbergui netvirtinant, pasilikau gyventi Kaune be vietos.

Pranešiau apie tai Pietariui, jis man atsakė. Tuo būdu prasidėjo mūsų susirašinėjimas laiškais. Būdamas atsargus, Pietaris mano laiškus perskaitęs naikino, aš gi dėjau juos vieną prie kito, taip kad ilgainiui jų susidarė nemaža krūvelė.

Žemiau aš pasistengsiu padaryti iš jų nevieną ištrauką P-rio charakteristikai papildyti. Savo laiškuose P-riui aš liesdavau kauniškį lietuvių gyvenimą.

Ne koks jis buvo anais laikais, bet vis šiaip-taip krutėta, kiek po rusais buvo galima. Tie mano laiškai, matyt, žadino P-ryje vis didesnio pasilgimo Lietuvos, ir jis metais, pavasarį, išsirūpinęs sau keturių mėnesių atostogas, atvyko su šeimyna Kaunan. Apsigyveno Rotušės aikštės 4-me n-ry, antrame aukšte nuo gatvės. Manė per tą laiką įgysiąs praktikos ir galėsiąs su šeimyna išsilaikyti.

Vaikų leidimas mokslan vaidino čia irgi nemažą rolę. Mat, Ustiūžnoj tebuvo vien mergaičių gimnazija, taigi trys sūnūs teko leisti mokytis Naugardan bei Pskovan. Pietario biudžetui tai buvo nedorus tunas tj numesti svorio pakelti. Kaune gi P-ris ne be pamato manė vaikų leidimas į mokslus daug pigiau atsieisiąs. Bet kadangi Kaunas paprastai vasaros metu tuštėja, tatai ir P-ris ne kiek praktikos tesurado.

Pasirodė, kad be algos pragyventi su tokia šeimyna, kaip P-rio, negalima. Gauti gi valdišką vietą jis, kaipo katalikas, nesitikėjo. Taigi išbuvęs Kaune keletą mėnesių, norom nenorom turėjo grįžti atgal į Ustiūžną. Jo laiškuose iš to laiko ima rastis tam tikros melancholijos.

Norėdamas jį nuraminti, aš metais, vykdamas Peterburgo akademijon, nutariau pakeliui aplankyti savo draugą. Radau jį sveiką, bet gerokai atsimainiusį. Gyveno jis jau prastesniame bute, nors ir pačioje didžioje Ustiūžnos gatvėje. Matyt, tuo norėta sutaupyt šiek tiek skatiko, kad užtektų vaikų mokslui apmokėti. Priėmė mane atviromis rankomis; buvo prirengęs net atskirą kambarėlį mišioms laikyti.

Bet aš, neturėdamas su savim bažnytinių rekvizitų, negalėjau tuo pasinaudoti. Viešėjau porą dienų.

Tarėmės, kaip ir kur ji išleisti. Buvo sutarta, kad P-ris, ją užbaigęs ir išdailinęs, nusiųs man į Peterburgą. Taip tą dalyką baigę, atsisveikinom, ir aš nukeliavau savo naujon vieton. Kaip paprastai, aš ir iš Peterburgo rašiau jam keletą laiškų. Jis man atsakinėjo. Su ta telegrama nuėjau pas metropolitą Klopotauskį ir išdėstęs jam trumpai, kas yr P-ris, prašiau atleisti mane kelioms dienoms, kad galėčiau savo draugui atlikti paskutinį patarnavimą.

Klopotauskis leisti atsisakė, bet patarė telegrafuoti apie tai Naugardo kuratui. Šis paklausė ir nuvažiavo, bet rado jau P-rį ką tik mirusį. Taigi tegalėjo tik iškilmingai palydėti P-rio kūną į kapus. Aš gi, žmonai prašant, nupirkau Peterburge metalinį vainiką, kurs ir buvo uždėtas ant P-rio kapo, ir parašiau jo nekrologą rusiškai, kurs ir buvo įdėtas kunig. Palaidotas P-ris Ustiūžnos pravoslavų kapinėse.

Kadangi man rūpėjo paskutinės P-rio valandos, tatai ir prašiau jo žmonos detaliai man tai aprašyti. Bet šiai, kaipo suvargusiai moteriškei, to padaryti neįstengiant ji tepadarė tai tik daug vėliaupavadavo ją vyriausioji jos duktė Antanina, kuri tuomet buvo jau baigusi gimnaziją. Dar rugsėjo 8 dieną tėvelis vaikščiojo su mumis mugėje 1nors jautės nekaip; mat, kamavo jį kosulys, naktimis blogai miegojo, ir šoną jam skaudėjo.

Rugsėjo 9 d. Diena buvo vėjuota ir šalta, bet tėvelis nesidavė man ir mamai įkalbamas ir apsivilko seną vatinį paltą ir net kalošų nepasiėmė. Kely jis smarkiai peršalo. Ochonoj dar jį pašaukė prie mirštančios d-ro Bončkausko sesers. Namon sugrįžo rugsėjo 10 d. Bet ryto metą atsikėlė ir 12 d.

Document Information

Vakare sukvietė mus visus pažiūrėti, kad jis yr atgulęs, bet po teisybei jis gulėti negalėjo ir ištisas naktis praleisdavo, sėdėdamas susirietęs ir snausdavo rankomis pasirėmęs.

Mięgot jis nemiegojo nuo 10 rugsėjo. Rugsėjo 16 d. Šis užrašė vaistų ir tėvelis sutiko juos imti. Kostinas pareiškė, kad tėvelio liga pavojinga. O, kokia tai buvo baisi diena! Mes negalėjom net verkti, nes tėveliukas su baime žiūrėjo į mūsų akis. Išblyškęs, raudonais taškais skruostuose, įdubusiomis baimingai žiūrinčiomis akimis, kas valandėlę nuo baisių skausmų mušamas prakaito, tėvelis mėčiojos lovoj nebeįstengdamas nei atsisėsti nesusirietęs, nei atsigulti, privargintas nemigos naktimis.

Prie šių kūno kančių prisidėjo dar ir dvasios kančia — tai sąmonė, kad mirtis artinasi. Ypač jį kamavo susirūpinimas, kad jis mus palieka be duonos kąsnio. Dieve, kaip jis kankinosi. Daktarai užrašė jam deguonį; jis kiek galėdamas stengės įtraukti jo į plaučius, bet palengvėjimo nesusilaukė, nes deguonis nebegalėjo patekti plaučiuosin dėl bronchų uždegimo, kurios visos buvo šlapumo pilnos.

Naktį tėvelis baisiai prisikentėjo. Bet ą naktį tėvelis vos nenumirė. Aš pati bėgte bėgau daktaro.

Šis atvykęs pasakė, kad jei nedorus tunas tj numesti svorio neužmigs ir iki ryto nepagerės, tai turės mirti už kelių valandų. Aš negalėjau nei verkti, mama ir Mania sesuo verkė kituose kambariuose. Tėveliui davinėjome šampano, kamparo, digitalio; naktį pagaminom šiltą vonią ir taip dar ą atkovojom jį nuo mirties. Naktį jis net buvo užmigęs dvi valandi. Mes nudžiugome, mama manė, kad jis ištikrųjų taisos ir nuėjo kiek pasilsėt. Aš pasilikau prie jo krėsle besėdinti.

Lygiai valandai praslinkus, jis atsisėdo. Aš nubėgau į kabinetą pas daktarus. Mat, pastarąsias dvi dienas daktarai paeiliui pas mus dežūravobet tėvelis šaukė vien Kostiną. Šis kaip tik tą dieną buvo pas mus. Kostinas atvykęs paklausė tėvelio, kaip jaučias? Aš nušluosčiau jam šaltą prakaitą ir manydama, kad jis Kostino žodžių nesuprato, vėl paklausiau: Ar Tamstai geriau? Aš prikėliau mamą iš miego, bet ji nieko nesuprato ir mes ją varu atvedėm prie tėvelio.

Čia subėgo daktarai, pakėlė tėvelį už pečių ir jis tyliai, tyliai numirė. Veidas pirma buvęs suvargęs, ūmai pakitėjo, tapo ramus ir nuostabiai malonus ir net lyg šypsąs. Tokis jis liko iki ketvirtadieniui, kuomet mes jį laidojom. Mama buvo lyg stabo ištikta ir nesiliovė verkus.

Mes jai davėm pilną šampano stiklinę ir ji mūsų paguldyta lovon visą naktį išmiegojo. Tėvelį nuplovė, apvilko ir paguldė ant stalo. Ustiūžnos gyventojai parodė mums daug užuojautos. Mūsų pažįstamos ponios visą laiką lankė mus, taip kad net ir tėvelio mirimo dieną nebuvome vienos. Mums surinko apie rub. Aprašydama savo tėvo mirtį, Antanina Pietariūtė, be abejo, yr nupiešus paskatines jo valandas tikrai. Ji surašė visa, ką jos akys matė. Bet kas darėsi sergančio ir mirštančio dvasioj, to ji žinot negalėjo, juoba, kad P-ris, savo kitaip tikinčios šeimynos įsitikinimų drumsti nenorėdamas, niekad apie savo religinius įsitikinimus nekalbėdavo, nors pats, kaip matėm, nebuvo šiaudų katalikas.

Tikybos svarbą gyvenime, o dar labiau mirties valandoje jis šventai gerbė. Tai matyti, kad ir iš šio įdomaus atsitikimo, padariusio jam labai didelio įspūdžio. Sykį Demiansko ligoninėj jam teko matyti mirštant kažkaip ten užklydusį lietuvį kaimietį. Žinodamas, kad kunigo nesulauks ir kad aplinkui svetimi, kitaip tikį žmonės, šis prieš mirdamas, sujungęs visas paskutines savo spėkas, ėmė taip karštai ir savotiškai kilniai melstis ir nuodėmių atleidimo Dievo prašyti, kad P-ris tai matydamas ir girdėdamas nustebo ir susigriaudino.

Šį atsitikimą P-ris pats nesykį man yr pasakojęs, pridurdamas, kad jis vieną tokią krikščionišką mirtį savo amžiuje tematęs. Taigi galimas daiktas, kad ir P-ris, tokioj pat padėty atsidūręs, buvo atsiminęs aną mirštantį lietuvį ir jo žodžiais ar savais panašiais į Dievą šaukės. Tam jis užtektinai turėjo laiko ir progos, ištisas naktis lovoj susirietęs besėdėdamas, nėkieno nematomas, pats vienas su Dievu kambary bepasilikęs.

Šiaip ar taip, gyvenęs, kaip katalikas, jis be abejo ir mirti norėjo, kaip katalikas. Nūn belieka dar tarti keletas žodžių apie P-rio laidotuves.

S. Lazarevas - Karmos Diagnostika | PDF

Jų aprašymą randame tame pat A. Pietariūtės laiške. Osinovskaitė, Mandelštamas ir Korti irgi darė, ką galėjo. Tėvai Makarijus ir Dimitrijus šventikaineatsižvelgdami į tai, kad vienas gali netekti pensijos, kitas tarnybos1ateidavo kasdien ir laikydavo po keletą kartų į dieną panichidas už tėvelį, iki kunigui Kazilevičiui atvažiavus.

Labai tamstai ačiū už jį; tėveliui, aš manau, buvo malonu, kad jį laidojo tikras lietuvis Žmonių buvo dideliausia daugybė. Kūną į kapus nešė tėvelio pažįstamieji. Brolis Jurgis teatvyko draug su kunigu Kazilevičium ir buvo tėvo mirtimi tiesiog prislėgtas.

Taigi tėvų Makarijaus ir Dimitrijaus žygis buvo jiems ne be pavojaus. Taip tai draugų pagerbtas, šeimynos gailiai apraudotas, pravoslavų šventikų ir katalikų kunigo atgiedotas surado sau P-ris amžino atilsio vietą tolimoje Rusijoje, svetimose Ustiūžnos kapinėse, nesulaukęs spaudos grąžinimo nei Lietuvos nepriklausomybės.

Toks buvo Dievo lėmimas. Teesie šventa Jo valia, kaip dažnai sakydavo nabašninkas. Kazilevičiaus patariama siunčiu Tamstai visa, kas lietuvių kalba tėvelio palikta. Aš manau, kad tėvelis bus patenkintas, jei vienas kitas jo rašinys bus naudingas Lietuvai. Siuntinys atėjo drauge su šiuo laišku.

Rankraščių buvo gerokas pundas. Kas tiko spaudai, buvo anksčiau ar vėliau išsiuntinėta tai Amerikon, tai į Prūsus. Užrašų knygos lieka pas mane. Antonina yra baigus aukštesnius mokslus; kurį laiką priešpat karą mokytojavo Tauragėj, čia ir ištekėjo už ruso mokytojo.

Buvo sveika, stipra, energinga, linksmo būdo.

Marė paaugus susirgo nervais ir įgavo palinkimo į melancholiją. Iš sūnų Jurgis pasirodė turįs gabumo piešti karikatūras; jų jis yr nemaža pripiešęs, bendradarbiaudamas Maskvos satiriškuose laikraščiuose.

Adel-fijuje pasireiškė paveldėtas iš tėvo literatiškas talentas. Jis rašė rusiškai puikių, tikrai poetiškų eilėraščių. Viešėdamas su motina kurį laiką Anykščiuose, jis yr gražiai apdainavęs Lietuvos gamtą. Apie Vincą, visų jauniausį, aš neturiu jokių artimesnių žinių.

Karui užėjus, visi jie išsikraustė Rusijon.

Ar jie tebėra gyvi, man, deja, neteko sužinoti. Visa, kas aukščiau parašyta apie Pietarį, užtektinai charakterizuoja jį, kaipo rašytoją, lietuvį ir žmogų. Tačiau ši charakteristika toli gražu nėra pilna. Jai papildyti reikia dar pažinti ir Pietario vidaus gyvenimas. Medžiagos tam tiekia jo laiškai. Jų jis yr parašęs gana daug. Vieni, pav. Basanavičiui rašyti, yra jau paskelbti. Kitų tepaduota vien šiokios tokios ištraukos, o yra ir visai nepaskelbtų.

Šventųjų, aiškiaregių, pasaulio religijų įkūrėjų sukauptas dvasinis potencialas šiuo metu beveik visiškai išsemtas, o strateginis mąstymas nevystomas, ir tai kelia didelį pavojų. Milžiniškos bioenergetikos galimybės nukreiptos ne suvokti aplinkiniam pasauliui, numatyti ateities problemas ir joms užbėgti už akių, o spręsti primityvias, taktines trumpalaikes užduotis. Maždaug tiek tai savo vyresniajam, tas jam liepė eiti vėl melstis, kad šiuo metu bioenergetikos žinių per labai trumpą laiką ir Dievas atsiimtų duotą malonę, o suteiktų kitą - matyti nelabai mažą pinigų sumą galima įsigyti daugelyje ekstrasen- savo nuodėmes".

Aš čia tenau- dosiuos daugiausia man rašytais P-rio laiškais. Jų viso labo užsiliko 36 pilni, ir kelios dingusių nuotrupos. Jie apima laikotarpį nuo lig m. Jų parašymo laikas daugelyje nepažymėtas. Darė tai P-ris iš perdidelio atsargumo. Kiti vėl, būdami avarijos riebalų nuostolis vienu laiku, o užbaigti kartais po kelių savaičių, nei negalėjo turėti vienos griežtos datos. Dėliai to sutvarkyti jie griežtai chronologiškai beveik negalima.

Jų turinys labai įvairus. Vis tai labai įdomu, taigi ir tariuos, būsią ne pro šalį davęs čia iš tų laiškų trumpesnių bei ilgesnių ištraukų.

Pradėsiu nuo mokslo dalykų. Kaip daugelis lietuvių, P-ris buvo didelis mokslo mėgėjas. Viskas jam rūpėjo, kiekviena nauja knyga jį domino. Bet draug jam buvo aišku, kad žmogus apžioti tegali vien siaurą mokslo sritį. Ir tik su atsidūsėjimu primenu, jog taip daug ir taip artimų dalykų nežinau, kaip lietuviškos pasakos, kurios galėtų šiek tiek nušviesti man mūsų prosenių senovės būdą.

Bet ką padarysi! Turiu apsieiti ir be to. Iš čia matom, kad mokslas P-riui buvo brangus ne pats sau, bet kaipo priemonė Lietuvai ir jos praeičiai geriau pažinti. Danguje tarp matomų žvaigždžių vienas laiko judančiomis, kitas nejudančiomis.