Svorio metimas antioch ca

Bandykite jų akimis pamatyti, kas vyksta iš tikrųjų. Tačiau turime dar daug sužinoti, ir yra įvairių būdų tai padaryti. Vėliau, pasak Marxo, kova tarp kapitalizmo ir socializmo atves į komunizmą. Suprasti asmenį -vadinasi, žinoti prasmę ir reikšmę, jo teikiamą įvykiams.

Galime pasikliauti gandais ar nuo¬girdomis, tyrinėti organizacijos veiklą praeityje, klausyti kitų organizacijos narių patarimų ir mokytis iš jų arba galime leistis vadovaujami efektyvumo didinimo ekspertų žinovų ir organizacijų raidos specialistų patarimu. Mūsų stebėjimų bei vertinimų rezultatai menamų viešųjų organizacijų teorijų pagrindu gali būti laikomi ta prasme, kad, nors ir retai suformuluojami ar sąmoningai svarstomi, sukuria prielaidas apie tai, kaip veikia viešosios organizacijos.

Svarbiausia, kad tos teorijos be praktikos neegzistuoja ir neatsiejamai yra susijusios su tuo, kaip mes, viešųjų agentūrų nariai, arba jų dalyviai, elgiamės. Kiekvienas mūsų veiksmas grindžiamas tomis teorijomis, kurių laikomės, arba, tiksliau, yra mūsų teorinės pozicijos išraiška.

Veikloje teorija ir praktika yra neatsiejamos. Šis teiginys atrodo gana paprastas, tačiau būtent priešingas teiginys, t. Dažnai administratoriai skundžiasi, jog teoretikai nuo JAV įkūrėjų konstitucinio suvažiavimo dalyvių iki šių dienų mokslininkų, gyvena ir dirba tarsi užsidarę dramblio kaulo bokštuose yra taip nutolę nuo praktiškojo pasaulio, kad jų principai ir įžvalgos neatitinka realaus gyvenimo. O mokslininkai, netgi tie, kuriems rūpi administracijos mokslo aktualumas, skundžiasi, kad viešųjų įstaigų praktikai yra taip susirūpinę administravimo smulkmenomis, jog dažnai praranda teorinę perspektyvą.

Atotrūkis tarp teorijos ir praktikos, manoma, yra toks didelis, kad atrodo neįmanoma jų sujungti.

Pagrindinis šios knygos tikslas pateikti tokią viešųjų organizacijų sampratą, kuri padėtų sujungti teoriją ir praktiką, apmąstymus ir veiklą.

Formuojant protingą ir atidų požiūrį į viešąsias organizacijas, teorijos ir praktikos klausimas yra pagrindinis. Todėl ant kortos pastatyta kur kas daugiau negu varžybos tarp mokslininkų ir praktikų. Pagrindinis šios knygos tikslas — pateikti tokią viešųjų organizacijų sampratą, kuri padėtų sujungti teoriją ir praktiką, apmąstymus ir veiklą. Dėl to tolesniuose skyriuose apžvelgsime tas individo, organizacijų ir socialines teorijas, kuriomis siūloma vadovautis aiškinant viešųjų organizacijų veiklą, ir kelsime klausimus, kaip tos teorijos ir teiginiai, kuriais remiantis jos buvo sukurtos, tarnauja mūsų pačių teorijų kūrimo procesui, kuris leidžia suformuluoti administravimo teorijas.

Apžvelgdami tuos darbus, kritiškai įvertinsime teorijos bei praktikos santykį, ir galiausiai šį ryšį pritaikysime asmeninės veiklos koncepcijai. Kad suvoktume jų keliamus klausimus, išnagrinėsime du atvejus, atskleidžiančius kai kuriuos esminius viešojo administravimo teorijos bruožus.

Kiekvienu atveju pradėkime nuo klausimo, kaip jūs, stebėtojas, apibūdintumėte įvairius veikėjus ir kaip analizuotumėte jų tarpusavio santykius. Kokios informacijos išsamios, neišsamios, objektyvios, subjektyvios ir pan. Paprastai tyrinėtojai, apžvelgdami tokius atvejus, teigia, jog jiems nepakanka informacijos, kad atvejis jiems nevisiškai aiškus. Tačiau, žinoma, taip sakytų kiekvienas, nes visada atrodo, jog informacijos nepakanka. Ar tai, kad prašote daugiau informacijos, reiškia, jog turite organizacijos įvaizdį, kuris, gavus dar daugiau svorio metimas antioch ca, būtų aiškesnis?

Jeigu jūsų klausimai atspindi tam tikras viešųjų organizacijų gyvenimo sampratas, kaip jas apibūdintumėte? Galite nagrinėti atvejį ir remdamiesi jo dalyvių pozicija. Bandykite jų akimis pamatyti, kas vyksta iš tikrųjų.

Galite bandyti atkurti tai, kaip jie analizavo situaciją. Kokiomis žiniomis ar organizacijos gyvenimo supratimu remdamiesi jie veikė? Kokios informacijos jie turėjo ir kokios trūko? Kaip jie apibūdintų savo bendrą požiūrį į viešųjų organizacijų gyvenimą? Ką jie mano apie žmogaus elgesį? Kaip supranta pagrindinius jų organizacijos uždavinius? Kaip supranta pačių valdžios agentūrų ir jų darbuotojų vaidmenį? Koks ryšys tarp jų pažiūrų sistemos ir elgesio?

Pirmasis atvejis parodo santykį tarp to, kaip suprantame orga¬nizacijų gyvenimą ir to, kaip elgiamės viešosiose organizacijose. Ke-nas Welshas vasarą dirbo stažuotoju didelės įstaigos vadybos paslaugų padalinyje. Per tą laiką Kenas turėjo imtis įvairių su vadybos reikalais susijusių projektų daugelyje centro laboratorijų.

Po dviejų savaičių, per kurias Kenas susipažino su padalinio, skyriaus ir centro darbu, vienas nuolatinių analitikų Rickas Arnoldas — paprašė Keną padėti atlikti įdarbinimo analizę vienoje kompiuterių laboratorijoje.

Tai buvo toks projektas, kokio Kenas tikėjosi iš savo vasaros stažuotės, todėl jis su džiaugsmu sutiko jame dalyvauti. Ypač džiaugėsi tuo, kad Rickas, kurį neabejotinai mėgo padalinio vadovas ir kurį juokais, bet pagarbiai, vadino Su-peranalitiku, paprašė jo pagalbos.

Be patirties, kurios pats įgis, Kenas turės galimybę tiesiogiai stebėti kompetentingo vadybos analitiko darbą. Be to, buvo aišku, jog Ricko nuomonės paiso padalinio vadovas, todėl galėjo pasitaikyti galimybė stebėti veiksmus tuo lygiu, o gal net dalyvauti aukščiausiojo lygio centro vadovybės pasitarimuose.

Taigi tai buvo patraukli užduotis, ir Kenas nedelsdamas ėmėsi darbo. Paaiškėjo, jog Keno galios ribotos. Rickas buvo vyriausias analitikas, todėl jis, aišku, norėjo vadovauti projektui. Kenui tai atrodė visiškai natūralu.

Kadangi Rickas tuo pačiu metu dirbo dar su keliais projektais, Kenas šiame įdarbinimo projekte dažnai pasijusdavo neturįs ką veikti. Todėl labai apsidžiaugė, kai Eddie Barthas, vienas iš vyresniųjų personalo narių, paprašė padėti sudaryti organizacijos schemas, kurių prašė vadovybė.

Kenas dirbo nedidelėje techninių maramos lapės svorio metimas grupėje, -vienoje iš dviejų, kurios prieš kelerius metus buvo sujungtos į paslaugų padalinį.

Netrukus Kenas suprato, kad organizacijos schemos sudarymas, ypač patekęs į šių techninių darbuotojų rankas, virto nepaprastai specializuotu procesu: jam reikėjo begalinių tvirtinimų, dėl grafinių projektų ir reprodukcijų jis tapo sudėtinga problema, kur kas sudėtingesne, negu galima buvo įsivaizduoti. Be abejonės, šis projektas Kenui buvo mažiau įdomus, negu žmogiškos įdarbinimo projekto problemos, tačiau Eddie visuomet buvo toks malonus, sulaukęs pagalbos atrodė toks laimingas.

Taigi Kenas braižė schemas. Po dviejų savaičių darbo su dviem projektais jis išgirdo signalų, kad jo darbe ne viskas gerai.

Kitas stažuotojas koridoriuje nugirdo pokalbį apie pernelyg energingus stažuotojus. Viena sekretorių užsiminė, kad ji tikinti, jog Kenui praeisiąs įkarštis. Kenas nesijautė nei itin energingas, nei įsikarščiavęs, todėl tokie svorio metimas antioch ca jam pasirodė gana keisti. Jis pagalvojo, kad jie kalbėjo apie ką nors kitą. Po kelių dienų Keną pakvietė užeiti į Jimo Piersono kabinetą. Jimas, vienas vyresniųjų personalo darbuotojų, vadovavo techniniam padaliniui, ir, Keno nuomone, per pirmąsias jo darbo centre savaites laikėsi distancijos, nors ir nebuvo nemalonus.

Kiti buvo draugiški, kvietė Keną į vakarėlius, siūlė stoti į personalo skyriaus softbolo komandą, o Jimas laikėsi nuošalyje. Antra vertus, Jimas ir Kenas darbe susidurdavo retai, todėl Kenui neatrodė, kad tai keista. Kenui atrodė, kad susitikimas yra draugiškumo ženklas ir tikėjosi galėsiąs artimiau susipažinti. Tačiau draugiško pokalbio viltys greitai išsisklaidė: vos tik 62 negali numesti svorio įėjo, Jimas ėmė kalbėti apie tai, kaip tvarkyti savo laiką, ypač akcentuodamas, kad dirbant su pernelyg daug projektų, nė vienas nebus atliktas tinkamai tai buvo aiški užuomina apie tuos du projektus, su kuriais dirbo Kenas.

Kenas buvo priblokštas. Niekas ir niekada nekėlė klausimo dėl jo darbo kokybės.

Projektai neužėmė vienas kito laiko. O jeigu taip ir būtų buvę, Kenui buvo keista, kad pats Jimas ėmė jam priekaištauti. Vėliau Kenas apie tai pasišnekėjo su kitu stažuotoju, ir tas jam pasakė, jog Jimas visada širdo, kad, sujungus du padalinius, jis nebuvo paskirtas direktoriumi.

Kenas pasijuto marionete kažkokioje kovoje dėl valdžios ir tuoj nusprendė pasitraukti iš mūšio lauko. Pasitaikius progai susitikti skyriaus vadovą, jis paaiškino padėtį ir pridūrė, kad iš tiesų nėra jokių tikrų problemų, o juo tik naudojamasi. Vadovas atidžiai išklausė, bet nieko nepasiūlė, tik pažadėjo stebėti padėtį. Vėliau tą pačią savaitę, geriant alų po softbolo varžybų, personalo skyriaus direktorius paklausė Keno, kaip sekasi stažuotė. Kenas papasakojo jam, kas vyksta. Direktorius ilgai kalbėjo apie sunkumus, jam iškilusius reorganizuojant šio skyriaus padalinius.

Be to, jis pareiškė, jog šių dviejų padalinių sujungimas sumažino jo kontrolės lauką ir palengvino vadovavimą skyriui. Buvo aišku, kad jam artimesnis analitinis požiūris į vadybos paslaugas: tokio laikėsi ir vadovas bei Superanalitikas. Pasak jo, reorganizacija išsprendė vieną iš pagrindinių jo problemų, o gal, kaip vėliau bandė prisiminti Kenas, jis sakė, kad tai greitai įvyks. Šis atvejis parodo, kokių problemų iškyla norintiems daugiau sužinoti apie viešąsias organizacijas.

Kokie motyvai žmones skatina dirbti tose organizacijose? Kaip galime paaiškinti ydingus bendravimo modelius viešosiose įstaigose? Kaip geriau suvokti ryšį tarp biurokratų ir biurokratijos?

Kaip susitvarkyti, o gal netgi vadovauti organizacijos kaitai? Be to, ir tai dar svarbiau, šis atvejis parodo, kad pirmiausia mūsų veiksmų pagrindą sudaro pažinimo įgijimas. Prieš kiekvieną iš dalyvių buvo iškilusi užduotis sukaupti reikalingų žinių apie konkrečias aplinkybes, paskui nuspręsti, kaip turima informacija dera ar reikia ją keisti su jo paties pažiūrų sistema, jo menama teorija apie žmonių elgesį organizacijose.

Kiekvienas iš šių asmenų turėjo atsakyti į tris pagrindinius klausimus, susijusius su viešosiomis organizacijomis: 1 Kokios žinios būtinos veiklai?

Tik deginti riebalus avis patarėjas į tuos klausimus nors menamai kiekvienas asmuo galėjo imtis veiklos. Pavyzdžiui, Kenas Welchas, šiuo atveju svarbiausias veikėjas.

Iš visų dalykų, galėjusių padėti jam suvokti situaciją, Kenas pasirinko tai, kas susiję su valdžia ir galia. Jo dėmesys tikriausiai perdėtas valdžiai ir galiai privertė jį žiūrėti į pasaulį per tam tikrą linzę, kuri vienus įvykius išryškino, o kitus nublukino. Jei būtų sutelkęs dėmesį j kitus dalykus, pavyzdžiui, bendravimo trūkumus, o tai dažnai nutinka stambiose organizacijose, nepaisant pastangų bendradarbiauti, jis būtų elgęsis visiškai kitaip, galbūt būtų bandęs išsiaiškinti sumaišties priežastį ir ieškojęs veiksmingesnių santykių su kolegomis.

Bet kuriuo atveju aišku, kad Keno turima organizacijos gyvenimo perspektyva, jo paties įsivaizduojamos organizacijos teorija nulėmė ir veiksmus. Johnas Tayloras ir Carol Langley dirbo vietinėje bendruomenės plėtros agentūroje. Smarkiai reorganizavus agentūrą ir pradėjus įgyvendinti daug naujų programų, Johno paprašė vadovauti paskolų būstui programai, o Carol jam padėti.

Pagal programą paskolas su mažomis palūkanomis buvo numatyta skirti žmonėms, tam tikruose miesto rajonuose norintiems įsigyti būstą. Nors ir Johnas, ir Carol turėjo patirties šioje srityje, nė vienas nebuvo susipažinęs su šia programa. Negana to, seminarai apie tokių programų įgyvendinimą vyko prieš keletą mėnesių. Joh-nui ir Carol paprasčiausiai įteikė instrukciją ir liepė imtis darbo. Programoje buvo numatyta naujų veiklos formų, tačiau joms pradėti reikėjo laiko.

Pavyzdžiui, reikėjo apmokyti inspektorius, kurie savo veiklą koordinuotų su savivaldybės inspektoriais, reikėjo užmegzti ryšius su daugeliu įstaigų, kurios teiktų informaciją apie paskolų prašytojus.

Johnas greitai suvokė, kad yra spaudžiamas per labai trumpą laiką baigti svarstyti pirmosios prašytojų grupės prašymus. Pirmąją grupę sudarė apie 40 prašytojų. Jie jau buvo kreipęsi į kitas programas, tačiau gavę neigiamus atsakymus. Savo prašymus agentūrai jie buvo pateikę maždaug prieš metus, todėl norėjo, kad prašymai būtų apsvarstyti kuo skubiau. Po kelių tokių prašytojų vizitų ir telefono skambučių Johnas puikiai suvokė, ką jie jaučia.

Antra vertus, Johnas žinojo, kad ši paskolų programa ilgainiui bus gana svarbi bendruomenei ir kad, esant tokioms sunkioms aplinkybėms, gerai atliktas darbas turės didelės įtakos agentūrai ir jo paties karjerai valstybės tarnyboje. Carol suvokė būtinybę kuo greičiau atlikti darbą, be to, ji jautėsi atsakinga prieš prašytojus. Jai atrodė labai svarbu nuolat susisiekti su prašytojais ir informuoti juos apie reikalus, pavyzdžiui, patikrinimus, išlaidas, paskolų dydį, finansinę informaciją ir paskolų teikimo sąlygas bei terminus.

Kitaip nei Johnas, beveik visą laiką praleidžiantis įstaigoje, ji dažnai bendraudavo su prašytojais, kai kuriuos jų pažinojo iš ankstesnio darbo agentūroje. Johnas ir Carol turėjo užvesti bylą ir surinkti išsamią informaciją apie prašytojo finansinę padėtį ir pageidaujamą būsto atnaujinimo projektą. Šią informaciją, pasirašytą prašytojo, vėliau reikėjo persiųsti į regioninę įstaigą, kur turėjo būti priimtas sprendimas dėl paskolos.

Johnui svorio metimas antioch ca, kad procesas užimtų mažiau laiko, jeigu prašytojai pasirašytų tuščius blankus, ir Carol laikytų juos agentūroje. Gavus informaciją, susijusią su paskola, būtų galima užpildyti atitinkamas eilutes ir sutaupyti laiko, gaištamo supažindinant kiekvieną prašytoją su informacija.

Be to, esant tokiai tvarkai, nereikėtų ilgai derinti vizitų, kuriuose aptariama gautoji medžiaga. Johnas ir Carol, be abejonės, skirtingai suvokė viešojo administratoriaus vaidmenį moderniojoje visuomenėje.

Skirtingai jie suprato ir tai, kas yra dalykiškas administravimas. Todėl, patekę į šią situaciją, jie prisitaikė prie aplinkybių pagal savo administracinio darbo supratimą, svorio metimas antioch ca ši samprata tapo jų veiksmų pagrindu.

Johnas norėjo kuo efektyviau atlikti paskirtą užduotį, o Carol rūpėjo nedelsiant reaguoti į klientų poreikius ir padėti jiems suvokti procesą. Viena vertus, vyriausybinės įstaigos skatinamos kuo veiksmingiau teik¬ti paslaugas. Antra vertus, jos turi jautriai reaguoti į poreikius ir troški¬mus tų, kuriems dirba. Kaip matome, šie dalykai, kuriuos skirtingai suprato Johnas ir Carol, nėra neįprasti, iš tiesų tai viešojo administravimo esmė.

Viena svorio metimas antioch ca, vyriausybinės įstaigos skatinamos kuo efektyviau teikti paslaugas ir, kur įmanoma, atsisakyti biurokratiškumo.

Kadangi viešosios įstaigos turėtų dirbti visuomenės interesų labui, jos turėtų jautriai reaguoti į poreikius ir troškimus tų, kuriems dirba. Ir dar galima teigti, kad viešosios įstaigos turėtų jausti ypatingą atsakomybę išmokyti piliečius kuo veiksmingiau spręsti savo problemas. Šis atvejis — įdomus komentaras dar vienam klausimui, iškylančiam tyrinėjant viešąsias įstaigas: mūsų padėtis didžia dalimi nulemia požiūrį.

Tai yra, paprastai asmens veiksmai vienaip atrodo iš išorės, o kitaip iš vidaus. Pavyzdžiui, Johno elgesį galėtume apibūdinti kaip savanaudišką, nes jam rūpi padaryti įspūdį tik tiems, kurie galėtų turėti įtakos jo paaukštinimui, tačiau geranoriškiau nusiteikę Johną galėtume apibūdinti kaip besirūpinantį agentūros klientais, norintį kuo skubiau padėti jiems gauti paskolas ir taip išspręsti finansinius sunkumus.

Pats Johnas savo veiksmus galėtų apibūdinti ir vienaip, ir kitaip, be to, jis galėtų kalbėti apie situaciją visiškai kitu aspektu, pavyzdžiui, galėtų sakyti, kad jautė didžiulį spaudimą tiek iš išorės, tiek iš organizacijos vidaus, verčiantį užbaigti darbą, ir kad visa šita padėtis, ypač konfliktas su Carol, jam buvo nuolatinio nerimo šaltinis. Nors gana išsamiai galime apibūdinti individų elgesį organizacijoje, tačiau kur kas sunkiau įvertinti jų poelgių svarbą jiems patiems.

Tačiau, norint protingai ir jautriai suvokti viešąsias organizacijas, reikia ir vieno, ir kito. Ir visai nesvarbu, ar mėginsime tobulinti sa¬vo teorijas, ar ne — jos kuriamos, ir mes jomis vadovaujamės. Norėdami patobulinti savo gebėjimą jautriau ir protingiau reaguo¬ti į situacijas, kuriose atsiduriame kaip viešųjų organizacijų klien¬tai, privalome kruopščiau apgalvoti tas menamas teorijas, kurių laikomės.

Vienas kelias yra palyginti mūsų pačių menamas teorijas svorio metimas antioch ca išsamiomis teoretikų ir praktikų teorijomis, ir taip bandyti ge¬riau suvokti organizacijų pasaulį, kuriame gyvename. Formaliąsias viešųjų organizacijų teorijas galime lyginti su mūsų pačių perspektyva, ją patikslinti ir patobulinti taip, kad geriau suvoktume savo pačių ir kitų žmonių veiksmus.

Formaliųjų teorijų studijavimas neabejotinai duoda naudos. Nors kuriantieji tokias teorijas ieško atsakymų į tuos pačius klausimus, kaip ir visi kiti, bandantys geriau suvokti organizacijų gyvenimą, pirmieji tai daro kur kas atsargiau, tiksliau ir rafinuočiau. Jie nėra išmintingesni ar įžvalgesni tiesiog tam skiria daugiau laiko. Kadangi formaliosios teorijos yra kruopščiau išrutuliotos, jos atspindi ir daugiau aspektų, ir tai, kokia tvarka pabrėžiami svarbiausi aspektai.

Dėl šios priežasties formaliosios teorijos yra tarsi atskaitos taškas, pagal kurį galime lyginti savo pačių požiūrį į organizacijų gyvenimą. Norėdami patobulinti savo pačių suvokimą, turėtume tyrinėti kelius, kuriais eidami, kiti teoretikai ir praktikai bandė sukurti savo teorijas.

Taip elgdamiesi, suvokiame tuos klausimus, kuriuos turėtume apsvarstyti, ir tuos, kurie nuolat buvo aptarinėjami ir iš kurių neišvengiamai turėsime rinktis ir suvokiame savo padėtį pagrindinių klausimų, kurie kyla esantiems organizacijose, atžvilgiu.

Be abejonės, teoretikų požiūris į tai, koks yra tinkamas teorinis pagrindas viešųjų organizacijų suvokimui, skiriasi, tačiau galima sakyti, kad daugelio teorijų tikslas sukurti suprantamesnį ir in-tegruotesnį, negu įprasta, pasaulio suvokimą. Teorija pakyla aukščiau paprastų faktų stebėjimo ir aklo prisirišimo prie tam tikrų vertybių, stengiasi pateikti labiau apibendrintus aiškinimus. Tai nėra paprasta faktų sankaupa ji atsiranda iš faktų ir nėra paprastas vertybių pripažinimas ji pertvarko vertybes.

Taip teorija mūsų patirtį papildo dar vienu simboliniu matmeniu. Teorija nėra paprastas faktų ar vertybių pertvarkymas apgalvotas atgaminimas to, kaip mes suvokiame pačius save ir mus supantį pasaulį. Todėl teorijas galima vertinti pagal tai, kaip jos padeda aiškiau suvokti pasaulį ir jame efektyviau elgtis. Dėl šios priežasties skeptiškai turėtume vertinti viešųjų organizacijų ir kitas teorijas. Turime pripažinti, kad viešųjų organizacijų teorijos, kaip ir pačios viešosios organizacijos, yra žmonių veiklos rezultatas, tam tikros konstrukcijos, kurios mažiau ar daugiau gali tikti įvairiems tikslams.

Visos teorijos vienus dalykus akcentuoja, kitus nuvertina; taip jos atspindi platesnius kiekvienos kultūros svorio metimas antioch ca. Dėl šios priežasties, svarstydami įvairias teorijas, matysime gyvenimo atspindį, tačiau turime atsiminti, kad tas atspindys nėra tobulas, jis yra perfiltruotas per bendrosios kultūros ir specifinių teoretiko pasirinkimų linzes.

Todėl kartais teorijos paslepia realybę, o kartais ją išryškina. Viešojo administravimo teoretikai dažnai kalba apie savo darbą kaip apie organizacijų, arba administravimo modelių, kūrimą. Vienas organizacijų teoretikas, pavyzdžiui, organizacijų modelius lygino su molekulinių struktūrų fizikoje modeliais, kuriuose visi rutuliukai reiškia įvairias įstaigas, o linijos valdžios linijas Weiss,p.

Bet kuriuo atveju teoretikų sukurti modeliai turi bendrų bruožų su kitais modeliais. Prisiminkime kokį nors automobilio modeliuką. Jis atspindi tikrą, normalaus dydžio automobilį. Jo forma tokia pat kaip ir didelio automobilio, jis turi bamperius ir langus, netgi besisukančius ratus.

Šiuo atveju modelis gana puikiai atspindi realybę. Tačiau kitu atžvilgiu automobilio modelis skiriasi — variklis jame sukamas gumine juostele, o ne uždegamas benzinu. Šiuo požiūriu automobilio modelis iškreipia, o ne atspindi tikrovę. Tačiau šis iškraipymas sąmoningas. Modelio kūrėjas nori pailiustruoti, kad automobilis juda žeme, ir jam atrodė svarbiau parodyti būtent šį natūralaus dydžio automobilio veikimo svorio metimo informacija urdu, o ne tiksliai atkur-li įrenginį, verčiantį jį judėti.

Todėl modelis ir atspindi, ir iškraipo tikrovę. Kad modelis būtų prasmingas, turime žinoti, kas yra kas. Analizuodami viešųjų organizacijų teorijas turėtume žinoti, ką teoretikai pasirinko kurdami savo teorijas, ir pažinti tuos nukrypimus, prie kurių privedė šios teorijos. Tai yra, visuomet turėtume išsiaiškinti, kas pasakyta, kas nepasakyta ir kas dar turėtų būti pasakyta. Šis paskutinis klausimas itin svarbus, kadangi, kaip buvo minėta, teorija sukelia veiksmą. Todėl turėtume ne tik klausti, kaip teorijos išreiškia tai, kas esame mes ir mūsų organizacijos, bet ir tai, kuo mes ir mūsų organizacijos galėtų tapti.

Tai yra, čia bus teigiama, kad teo-i etikų pasirinkimas paliko mūsų supratimą apie gyvenimą viešosiose organizacijose neišsamų, tačiau, nors suprantama ir integruota viešųjų organizacijų teorija dar nesukurta, kai kurie su ta teorija susiję aspektai buvo labai kruopščiai ištyrinėti.

Be to, atsirado galimybė tuos aspektus sujungti į pažadėtą viešosios organizacijos teoriją, o tai padėtų suteikti prasmę mūsų susidomėjimui viešosiomis oi jvmizacijomis ir savo ruožtu pagerinti bendrą valstybės tarnybos kokybę. Nors šis teiginys bus plėtojamas visoje knygoje, dabar tiktų ap¬žvelgti, kaip praeityje buvo žiūrima į viešųjų organizacijų teorijos kūrimą, ir nustatyti, kaip galima būtų suformuluoti integruotą po¬žiūrį. Kalbant apie viešųjų organizacijų teorijos apimtį, galima pa¬stebėti tris kryptis.

Pirma, viešasis administravimas buvo laikomas valdžios proceso dalimi, todėl artimu politikos mokslui. Šiuo po¬žiūriu viešosios organizacijos teorija yra politinių mokslų dalis.

An¬tra, viešosios organizacijos buvo laikomos beveik tokiomis pat, kaip ir privačios. Šiuo požiūriu viešosios organizacijos teorija yra tik pla¬tesnės organizacijų teorijos dalis. Trečia, buvo teigiama, kad vieša¬sis administravimas yra profesinė sritis, kaip teisė ar medicina, kur iš teorinių prielaidų gaunama praktinės naudos. Šiuo požiūriu vie¬šosios organizacijos teorija yra neįmanoma ir nepageidautina. Pagal šią teoriją viešoji biuro¬kratija yra ne tik valdžios ranka, bet pripažįstamas ir svarbus jos vaidmuo valdžios procese.

Jei svorio metimas antioch ca yra tiesa, viešosios organizacijos turėtų būti vertinamos pagal tuos pačius kriterijus kaip ir kiti politikos proceso veikėjai. Tokie terminai kaip laisvė, lygybė, teisingumas, dėmesingumas ir pan.

Todėl, remiantis šiuo požiūriu, tinkamiausia teorija, kuri galėtų būti pagrindas biurokratijos veiklai, yra politikos moks¬lai, o svarbiausios rekomendacijos, kurias galėtų pateikti teoreti¬kai, būtų tokios, kuriomis vadovaujamasi formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką.

Šio požiūrio, kad viešosios organizacijos yra politikos proceso esmė, laikėsi daugelis ankstyvųjų teoretikų, ypač iš politikos moks¬lų srities. Įdomu tai, kad ryšys tarp viešojo administravimo ir poli¬tikos teorijos šakų yra gana dvilypis. Nors dažnai jos laikomos praktiniais ir filosofiniais tos pačios disciplinos kraštutinumais, vie¬šasis administravimas ir politikos mokslas turi bendrą paveldą, grin¬džiamą jų dėmesiu veiksmingam demokratiškam valdymui.

Toks bendras požiūris į organizacijų analizę patraukė daug šalininkų ir sukūrė tarpinę discipliną, kurios šaltinis buvo verslo ir viešasis administra¬vimas, organizacinė sociologija, industrinė psichologija bei įvairios kitos sritys. Šio požiūrio skelbėjai teigia, kad pagrindinės vadybos problemos yra tos pačios ir privačioje įmonėje, ir valstybės sekto¬riuje. Tai yra, bet kuriuo atveju vadovas turi reikalų su valdžios ir galios bei komunikacijos klausimais, ir t.

Jeigu tai yra tiesa, pa¬mokos, išmoktos vienoje aplinkoje, automatiškai turėtų būti per¬keliamos j kitą. Be to, pamokos, išmoktos bet kurioje aplinkoje, turėtų praturtinti bendrąją organizacijų teoriją. Pavyzdžiui, moty¬vacijos tyrimas, atliktas su automobilių pramonės surinkimo cecho darbininkais, ir tyrimas apie skatinimo modelius valstybės sekto¬riuje turėtų papildyti bendrą darbuotojų motyvacijos aiškinimą.

Paprastai požiūris, kad reikia laikytis bendrosios administravi¬mo teorijos, siejamas su požiūriu, kad pagrindinis tokios teorijos rūpestis turėtų būti efektyvumas. Iš dalies šis požiūris kyla iš anks¬tyvojo mokslo ir verslo ryšio, kai buvo aiškiai akcentuojama moks¬linių principų svarba organizacijos produktyvui didinti.

Šis principas netrukus buvo pakartotas ir valstybės sektoriuje; straipsnyje, kuris dažnai cituojamas kaip inauguracinis darbas viešojo administravi¬mo srityje, Woodrowas Wilsonas Woodrow Wilson, tvirtina, kad tokia teorija valstybės sektoriuje galėtų padidinti efektyvumą, kaip tai yra privačiame. Bet kuriuo atveju šis požiūris, siūlantis ben¬drąją organizacijų teoriją, siejamą su organizacijų efektyvumo di¬dinimu, tebėra svarbus, gal netgi svarbiausias tarp viešojo administravimo tyrinėtojų.

Dwightas Waldo Dwight Waldovienas labiausiai ger¬biamų mūsų laikų teoretikųp. Tačiau, nepaisant akivaizdžios nedarnos šioje teorijoje, medicinos mokyklos ir toliau rengia medicinos profesionalus, ir tai daro remdamosi įvai¬rių disciplinų teorijomis. Taigi galima būtų teigti, kad rengiant kar¬jerai viešojo administravimo srityje galima būtų svorio metimas antioch ca panašios strategijos, tik turėtų rūpėti ne tiek dalykinis idėjų ir metodų pagrin¬das, kiek jų pritaikomumas sprendžiant administratorių problemas.

Turint galvoje, kad šiuo metu jokia disciplina negali suteikti žinių, kurių reikia administratoriui viešajame sektoriuje, galime tikėtis, kad visos disciplinos duos tiek, kiek gali.

Deja, požiūris į viešąsias organizacijas, kaip į profesiją, tikriausiai labiau negu kiti čia pateikti požiūriai trukdo sukurti suprantamą ir integruotą viešųjų organizacijų teoriją, taip pat ir galimybę, kad teorija visiškai atitiktų praktikų interesus ir problemas. Teigti, kad viešojo administravimo praktikai žinių turi semtis iš teorinių perspek¬tyvų, atsiradusių tokios tradicinės mokslinės disciplinos, kaip orga¬nizacijų analizė arba politikos mokslas, kontekste, reiškia teigti, kad viešojo administravimo praktikai turi vadovautis teorijomis, kurios nevisiškai atitinka jų interesus.

Administratoriaus požiūriu, politi¬nis mokslas nėra užbaigtas, nes jis ignoruoja pagrindines vadovavimo problemas, o organizacijų analizė yra neišsami todėl, kad ignoruoja demokratiško atsakomumo problemą.

Bet kuriuo at¬veju administratoriui lieka teorinė užduotis suderinti abi teori¬jas, užduotis, kurios iki šiol neįveikė net ir talentingiausi leoretikai. Pirma, daugelis viešo¬jo administravimo teoretikų dėmesį sutelkė į dideles ir sudėtin¬gas organizacijas.

Teigiama, kad organizacija — tai grupė žmonių, suburtų tam tikram tikslui pasiekti; ji vadovauja individų veiksmams. Be to, vadovaujama per tam tikrus ryšius, kuriuose dalyvauja vyresnybė ir pavaldiniai. Šiems ryšiams būdinga tai, kad valdžia eina iš viršaus žemyn. Biurokratinės organizacijos taip pat apibrėžiamos pagal jų struktūrą, arba hierarchiją, svorio metimas antioch ca atsiranda dėl darbo pasidalijimo ir vadovybės ryšių aiškinimo kiekvienas asmuo turi vieną viršininką.

Nors į visus organizacijos apibrėžimus, suformuluotus asmenų, tiriančių stambias ir sudėtingas organizacijas, įeina vienoks ar ki¬toks šių elementų derinys, organizacijas galima apibrėžti ir laisviau. Pavyzdžiui, Barnardasp. Atkreipkime dėmesį, kad Barnardo apibrėžime ne tik išplečiama grupių, kurias galima laikyti organizacijomis, skalė, bet ir siūloma sutelkti dėmesį į koordinuotus veiksmus, o ne į for¬malius mechanizmus.

Nors daugelis šioje knygoje apžvelgiamų te¬orijų dėmesį koncentruoja į svorio metimas antioch ca ir sudėtingas organizacijas, daugybė viešųjų agentūrų leidžia mums rinktis laisvesnį tyrimo ob¬jekto apibrėžimą. Be to, reikia atsiminti, kad didelių biurokratinių struktūrų savybes laikydami viešąsias organizacijas apibūdinančiais bruožais, tarsi pripažįstame tokių struktūrų tęstinumą. Jeigu viešo¬jo administravimo ir praktikai, ir teoretikai tyrinės ar miegant netenkate riebalų biurokratines organizacijas, vargu ar jie svarstys alternatyvius organizacijų mo¬delius.

Priešingai, savo organizacijas jie bandys pritaikyti šiam mo¬deliui. Kaip vėliau matysime, kur kas naudingiau išlaikyti lankstesnį požiūrį. Viešojo administravimo tyri¬nėtojai dėmesį sutelkė į tas agentūras, kurios formaliai yra vy¬riausybės dalys: departamentai, valdybos, municipalinio, valstijų ir federacinio lygio komisijos. Paulo Appleby Paul Appleby,Ch. Be abejo, yra priežasčių manyti, kad viešasis administravimas turėtų būti skiriamas nuo kitų panašių sričių, bet ar todėl, kad jis susijęs su valdžia?

Kai valstybės agentūrų darbuotojų klausiame, ką iš¬skirtinio jie mato savo darbe, jie paprastai aiškiai atskiria savo pačių darbo suvokimą nuo darbo privačioje įmonėje suvokimo. Pavyzdžiui, jie nurodo, kad valstybės agentūroms labiau rūpi pa¬slaugos, o ne gamyba ar pelnas. Be to, jie teigia, kad valdžios agentūrų tikslai yra kur kas menkiau apibrėžti negu privačiame sektoriuje. Pirmieji paprastai apibūdinami kaip paslaugos, o pas¬tarieji — kaip pelnas ir gamyba. Be to, praktikai nurodo, kad spren¬dimų priėmimo procesas valstybės agentūrose yra pliuralistinis, ir agentūros personalas ne tik turi būti dėmesingas kitiems aplin¬kos veiksniams, bet ir jų gebėjimui efektyviai veikti gali užbėgti už akių sprendimai, priimti kitur vyriausybės sistemoje.

Reikalavi¬mas, kad valdžios agentūros jautriai reaguotų į piliečių interesus, akivaizdžiai ir, be abejonės, teisingai apriboja sprendimų priėmi¬mo procesą. Be to, praktikai tvirtina, kad jų veiksmai labiau negu pramonės srities kolegų matomi visuomenei. Kaip skelbia seno¬vės išmintis, viešieji administratoriai gyvena tarsi auksinių žuve¬lių akvariume, nes kiekvieną jų judesį atidžiai stebi kritiška visuomenės akis.

Daugeliui šios šalies administratorių atrodo, kad tos galimybės ir apribojimai iš tiesų atskiria viešąjį administravimą. Tačiau esama ženklų, kad šie bruožai atsirado ne dėl to, kad čia įtraukta vyriausy¬bė. Galima būtų tvirtinti, kad mažiau demokratiškos politinės sis¬temos savo tikslus gali apibrėžti tiksliau, jų sprendimų priėmimo procesai yra mažiau pliuralistiniai, joms mažiau rūpi atvirumas ar atskaitomybė.

Visiškai įmanoma įsivaizduoti totalitarines sistemas, kuriose administraciniams veiksmams nebūdingi visi šie išskirtiniai bruožai. Be to, daugelis vadinamųjų privačių organizacijų vis daž¬niau patenka į visuomenės areną ir suvokia būtinybę keisti savo tradicinę vadovavimo praktiką.

Daug privačių ir pusiau privačių or¬ganizacijų vis labiau orientuojasi į paslaugų sferą.

Savo veiklą jie vykdo vis labiau susirūpinę dėl nežinomų aplinkos veiksnių įtakos, o jų veiklą atidžiai stebi ir vyriausybė, ir visuomenė. Šie poslinkiai liudija ne tai, kad vyriausybė ir verslas vis labiau panašėja nors jie gali būti panašūsbet tai, kad demokratizacijos laipsnis, kurį prisiima organizacija, nulemia jai vadovavimo proceso viešumą.

Toms organizacijoms, kurios įsipareigojusios atvirai, viešai formuluoti ir vykdyti politiką, atsiras ypatingų galimybių ir apriboji¬mų, kuriuos siejame su viešosiomis organizacijomis. Kad būtų išvengta ankstes¬niuose apibrėžimuose buvusių apribojimų, alternatyvusis turi turė¬ti šiuos bruožus: paaiškinti ankstesnių teorijų perspektyvas, -politinę, bendrąją ir profesinę; apibūdinti viešąjį administravimą kaip procesą, svorio metimas antioch ca ne kaip kažką, atsirandantį tam tikroje struktūroje t.

Tokia alternatyva bus sukurta vėliau, o pirmiausia bus nustatytas srities apibrėžimas, kuriuo remiantis galima kurti alternatyvą. Pagal įprastą apibūdinimą demokratinė politinė teorija domisi būdais, kuriais viešosios institucijos skatina socialines vertybes, nustatytas ir taikomas aktyviai dalyvaujant piliečiams ir jautriai rea¬guojant į piliečių poreikius bei interesus.

Demokratijos teorija dė¬mesį sutelkia į tokius klausimus kaip laisvė, teisingumas ir lygybė. Organizacijų teorijos, priešingai, domisi tuo, kaip individai gali pa¬keisti procesus, kad būtų naudingiau jiems patiems arba korporaci¬joms, ypač didelėse sistemose. Tokios teorijos dėmesį sutelkia į galios ir valdžios, lyderiavimo ir motyvacijos, grupių dinamikos aspektus.

Sugretinus šiuos du požiūrius knygoje bus įrodinėjama, kad vie¬šajam administravimui rūpi proceso kaitos galimybės, ypač siekiant viešai apibrėžtų socialinių vertybių. Toks apibrėžimas leidžia spręs¬ti, kad viešasis administravimas nėra vien kelių kitų mokslo ir prak¬tinių požiūrių junginys, kad jame glūdi išskirtinis dalyko esmės suvokimas. Jei taip, mūsų apibrėžimas turėtų leisti kurti viešojo ad¬ministravimo teorijas, o ne teorijas, susijusias su viešuoju administ¬ravimu. Kad suprantamiau apibrėžtume dalyką, svorio metimas antioch ca dėmesį į suprantamos ir integruotos viešosios organizacijos teorijos kūri¬mą.

Be to, kuo daugiau mūsų apibrėžimas atitinka praktiką, tuo aktualesnis lyginant su iki šiol siūlytom teorijom jis bus tiems, kurie dirba šioje srityje. Jis pripažins neįprastą viešosios įstaigos vadovo darbo sudėtingumą. Taigi žvelgiant šiuo aspektu vadovu viešojoje įstaigoje gali būti individas, jautrus tarpasmeninių ir struktūrinių santykių įtakai, pa¬stovių ir kintamų organizacijų modelių raidai, asmuo, galintis pri¬pažinti ir atsiliepti į organizacinės kaitos proceso subtilybes.

Šis požiūris pripažįsta tokio vadovo ypatingą ryšį su socialinių vertybių formavimu ir įgyvendinimu, ryšį, kuris sudaro etinį viešojo admi¬nistravimo pagrindą. Viešajam administravimui rupi vadovauti kaitos procesams, siekiant viešai apibrėžtų socialinių vertybių. Nagrinėjant teorijas apie gyvenimą viešosiose organizacijose, mūsų viešojo administravimo apibrėžimas, t. Svarbu pripažinti, kad toks apibrėžimas tik lei¬džia kurti suprantamą viešųjų organizacijų teoriją, bet jos neužtikrina.

Kad pasiektume šį tikslą ir nustatytume jos reikšmę administravimo praktikai, reikės išnagrinėti ir suderinti daugybę skirtingų teorijų. Tokios viešųjų organizacijų teorijos sukūrimas yra didelė ir sudėtinga užduotis ne tik teoretikams, bet ir praktikams.

IŠVADA Atsižvelgę į šiuos samprotavimus, galime atsigręžti į kai kuriuos veiksnius, suformavusius mūsų supratimą apie viešąsias organiza¬cijas moderniojoje visuomenėje. Kaip matėme, visi mes kuriame įsivaizduojamas teorijas, kuriomis vadovaujamės bendraudami su viešosiomis organizacijomis. Vienas būdų patikslinti savo teorijas ir sustiprinti jų poveikį savo veiksmams yra geriau išstudijuoti for¬maliąsias viešųjų organizacijų teorijas. Lygindami su kitų sukurto¬mis teorijomis, galėtume patikrinti savo asmenines teorijas ir geriau apgalvoti, kaip mūsų teorijos galėtų pasitarnauti mums, kaip viešų¬jų organizacijų nariams ir klientams.

Visi kuriame įsivaizduojamas teorijas, kuriomis vadovaudamiesi dalyvaujame viešosiose organizacijose. Tolesniuose skyriuose nagrinėsime, kaip viešojo administravimo teoretikai ir praktikai bandė sukurti formalesnes viešojo valdymo teorijas. Tikslas yra ne vien pateikti istorinę viešojo administravimo teorijos raidos apžvalgą, bet ir išnagrinėti tas idėjas, kurios būtų svar¬bios toliau kuriant suprantamą ir integruotą viešųjų organizacijų teori¬ją.

Nors išskirsime tokių disciplinų, kaip politinio mokslo ir organizacijų analizės indėlį, dėmesį telksime į darbus tų teoretikų, kurie sąmonin¬gai akcentavo viešųjų organizacijų tyrinėjimą ir taip sukūrė pagrindą moderniajam viešųjų organizacijų mokslui.

Ar viešosios organizacijos svarbios individams moderniojoj visuomenėje? Kaip šiame skyriuje išsiaiškinome, sukurti viešosio ganizacijos teoriją nereiškia vien sukaupti metodus, kuriuos galima pritaikyti tam tikroms situacijoms. Kalbėjimas apie mūsų patirties svarbą ir jos įtaką visuomenės vertybėms yra daug sudėtinge tyrimo pradžia. Tai tyrimas, reikalaujantis, kad būtume dėmesingi ne tik empiriniams klausimams, susijusiems su vadovavimu kaitai sudėtingose sistemose, bet ir platesniu socialiniu, politiniu bei etiniu kontekstu, kuriame egzistuoja viešosios organizacijos.

Big Democracy. New York: Knopf, Barnard, Chester. The Functions ofthe Executive. Cambrii Mass. Denhardt, Robert B. Pesonel Administration, May-June : A Framework for Political Anatysis. Englevv Cliffs, N.

Waldo, Dwight. The Study of Public Administration. New Y Doubleday, In American Public Administration, edited.

Mosher, pp. Tuscaloosa: University of Alabama Press, Weiss, Robert S. Processes ofOrganization. Wilson, Woodrow. Polit Science Quarterly June 2, : Klausimus, kuriuos svarstė anks¬tesni autoriai, reikia arba pripažinti, arba performuluoti, arba pa¬rodyti, kad jie neaktualūs, reikia nurodyti ir ištaisyti tai, ką jie praleido. Bet kuriuo atveju teorijas būtina priderinti prie besikei¬čiančių socialinių ir kultūrinių laiko sąlygų. Tik tuomet galėtume teigti, kad teorijos papildo mūsų supratimą apie gyvenimą viešo¬siose organizacijose ar kur kitur.

Be abejo, teoretikai, telkiantys dėmesį į viešąsias organizacijas, turi atsižvelgti į ankstesnius darbus, skirtus viešosioms organizaci¬joms.

Viešosios organizacijos teorija

Be to, savo darbą jie turi susieti su platesne kultūrine ir inte¬lektualine tradicija, kurios dalis yra jų veikla. Vien tam, kad įrodytų, jog jų darbas svarbus tuo, kad imasi esminių žmogaus problemų, viešųjų organizacijų teoretikai turi susilaikyti nuo pagundos siau¬rai ar mechaniškai žvelgti į šią temą. Kaip ir kiti socialinių mokslų teoretikai, jie turi klausti, kaip jų darbai dera su kita kultūrine arba intelektualine to laiko veikla ir kiek jie apima plačiausius žmogaus egzistencijos klausimus.

Jei tai nebus daroma, jų tyrinėjimai tikrai nebus svarbūs bendram žmonijos tobulėjimui. Jų veikalai šiame amžiuje lėmė intelektualinę Vakarų pasaulio orientaciją ir pateikė aiškiau¬sias bei didžiausią įtaką padariusias formuluotes apie gyvenimo mo¬derniojoje industrinėje visuomenėje kokybę.

Šių teoretikų darbai per pastaruosius dešimtmečius iš esmės nulėmė socialinės teorijos krypti ir, nors neturėjo tiesioginės įtakos svorio metimas antioch ca viešojo admi¬nistravimo raidai, nustatė programą, kurios imtis gali visi sociali¬nių mokslų teoretikai.

Todėl prieš išsamesnį viešojo administravimo teorijų nagrinėjimą apžvelgsime pagrindinius šių mąstytojų svorio metimas antioch ca ir būdus, kaip jie paveikė moderniosios socialinės teorijos rai¬dą. Be to, jų darbus bandysime sujungti su tais pagrindiniais standartais, pagal kuriuos vėliau galima bus vertinti labiau specia¬lizuotus darbus apie organizacijų gyvenimą. Marxas išreiškia didelį su¬sirūpinimą, kad moderniosios institucijos riboja žmogaus galimy¬bių raidą.

Nepriklausomai nuo to, ar sutinkame su šiomis revoliucinėmis jo analizės idėjomis, negalime ignoruoti iššūkio, kurį jis meta socialiniam ir organizaciniam gyvenimui. Pagal šią teoriją da¬barties aplinkybės, suprantamos kaip praeinantys laisvės evoliuci¬jos etapai, 10 geriausių žolelių riebalų degintojų būti pašalintos, kad būtų užtikrintas proto ir laisvės plėtojimo tęstinumas.

Dabartis įdomi tuo, kad prikausto mūsų dė¬mesį ir taip atitraukia nuo laisvės plėtojimo. Dėl šios priežasties dabartis yra svarbesnė ne dėl to, ką atskleidžia, o dėl to, ką slepia.

Socialinės teorijos užduotis — atskleisti klaidingas apraiškas da¬bartyje, kad būtų galima didinti laisvę ateityje. Kritikos aktu per¬žengiame dabarties ribas ir leidžiame atsiskleisti ateities galimybėms. Kad parodytų, kaip idėjos veikia proto tobulinimą, Hėgelis pa¬sitelkė dialektinį požiūrį, pagal kurį idėjos gimsta nuolatiniame kon¬flikto ir dermės procese. Šio klasikinio aiškinimo nuo kurio Hėgelis dažnai nutoldavo dialektika yra ta, kad pirminė idėja, tezė, susidu¬ria su savo priešybe, antiteze.

Iš tezės ir antitezės sąveikos gimsta sintezė, kuri yra ne paprasčiausias kompromisas tarp dviejų prie¬šingų idėjų, o aukščiau jų esantis tęstinumas. Sintezė savo ruožtu tampa nauja teze, kuriai priešpriešinama antitezė, ir taip toliau. Taigi idėjos gimsta procese, kurio esmė yra konfliktas. Marxas Tucker,p. Vėliau, pasak Marxo, kova tarp kapitalizmo ir socializmo atves į komunizmą.

Gamybines užduotis pradėjus skirstyti įvairiems darbininkams prasideda specializacija ir atsiranda klasinių santykių galimybė. Tuomet mažuma, kontro¬liuojanti grupė, gali gauti pelno iš perprodukcijos, kurią sukuria darbininkų masė. Užėmusi tokią valdančią padėtį grupė ir vyrauja, ir išnaudoja darbininkus. Toks pelno kaupimas, žinoma, priklauso nuo privačios nuosavybės sąvokos. Kai visa nuosavybė yra bendra, ekonominius ir politinius santykius apibudina komunos dvasia, ta¬čiau kai nuosavybę valdo individai, mažos grupės arba korporaci¬nės struktūros, jokios bendrumo dvasios čia nėra.

Nereikalaujama, kad moderni korporacija įneštų savo indėlį į visuomenę; ji egzis¬tuoja tam, kad neštų pelną. Taigi bet kurio amžiaus sąmonė atspindi pagrindines gamybi¬nes jėgas, kurios yra to amžiaus esmė.

Kiekvienas individas ir vi¬suomenė sukuria savo pasaulio sampratą, kurią nulemia socialinės ir ekonominės aplinkybės, būdingos kiekvienai epochai. Be to, val¬dantieji gamybos priemones gali daryti esminę įtaką visuomenėje skleidžiamai informacijai, ir galima sakyti, kad dėl šios įtakos jie vadovauja visuomenės sąmonei. Tik tokios idėjos, kurios atitinka valdančiosios klasės interesus ir lūkesčius, bus svarstomos visuo¬menėje.

Žinoma, daugelis visuomenės narių gali perimti tokią sa¬vimonę ar požiūrį į pasaulį, kuris iš esmės prieštarauja jų pačių pagrindiniams interesams. Darbininkai gali patikėti, kad savo dar¬bu jie privalo padėti kaupti kitų privačią nuosavybę, — tų, kurie, jų manymu, yra laimingesni ar labiau nusipelnę. Kiek socialinės gru¬pės sąmoningumas prieštarauja tokiems tos grupės interesams, ku¬riuos ji išreikštų, būdama laisva, tiek tas sąmoningumas gali būti laikomas klaidingu, tiesiog apgaule.

Ar džiazeris padeda numesti svorį, kapitalizmas grindžiamas nepastoviais dviejų klasių ryšiais, t. Šio ryšio nestabilumas nuves į ekonominę krizę, kai darbininkai, suvokdami savo, kaip atstumtųjų, padėtį, pradės revoliucinę kovą, kad sugriautų egzistuojančią sistemą.

Kovą apvainikuos komunis¬tinės valstybės sukūrimas. Būtent didėjant centralizacijai padedamas pagrindas privačios nuosavybės panaikinimui ir bendrai gamybinių priemonių nuosa¬vybei. Šiame etape visi darbininkai yra savininkai ir iš valstybės gauna pagal savo įnašo dydį. Darbi¬ninkai gali kontroliuoti, tačiau jie tebėra darbininkai ta prasme, kad yra sudaiktinti, susvetimėję, priklausomi. Tik visiškai panaiki¬nus darbo pasidalijimą įveikiamas susvetimėjimas, ir šiame etape mes vertinami ne pagal savo dalinius įnašus j produkto, kuris egzis¬tuoja atskirai nuo mūsų, gamybą, bet kaip savarankiškos esybės, gebančios nukreipti savo energiją ir ketinimus atlikti užduotims, kurios mums atrodo svarbios.

Ta¬čiau Marxo teiginys apie svorio metimas antioch ca industrinės organizacijos įtaką individo raidai tebėra vienas svarbiausių ir įtakingiausių idėjų šiuo klausimu. Ekonominių procesų moderniojoje visuomenėje dialek¬tinei raidai vis labiau reikia sudėtingesnės ir labiau despotiškos or¬ganizacijos, kurią įkūnijo svorio metimas antioch ca kapitalizmas. Čia individai kenčia nuo vis didesnio susvetimėjimo ir nuasmeninimo, jie pra¬randa sąlytį su savimi ir su kitais.

Pasak Karlo Marxo, gamybinėms jėgoms reikia vis sudėtingesnės ir despotiškesnės organizacijos, kurioje individai kenčia nuo vis didėjančio susvetimėjimo ir nuasmeninimo. Šio svarbaus teiginio šaknys- viename pagrindinių Marxo postualų apie glaudų žmogaus ir gamybinio proceso ryšį.

Taigi bendriausia prasme žmogų apibūdina jo atliekamas darbas. Tie, kuriems priklauso žemė ir kapitalas, yra suinteresuoti asmeniniu pelnu ir darbininkams moka tik tokius at¬lyginimus, kad šie galėtų toliau gaminti. Individualaus darbininko indėlį į gamybos procesą eksproprijuoja tie, kurie gali valdyti, kad didintų savo pačių naudą. Kovoje tarp kapitalisto ir darbininko dėl atlyginimo ir pelno savininkas yra aiškiai pranašesnis. Biurokratinio kapitalizmo sąlygomis individualaus darbininko darbas virsta standartinių vienetų gamyba, tokių, kuriuose nėra jo¬kio individo ženklo.

Kitaip nei amatininkas, kuris gali išdidžiai pa¬rodyti savo darbo produktą ir laikyti jį savo unikaliu indėliu, surinkimo linijos darbininkas rutiniškai apdoroja praslenkantį ob¬jektą. Šiame procese darbo kokybė visai nesvarbu, prasmę turi tik kiekybė, ir prie šios kiekybinės produkcijos darbininkas prisideda ką nors pasukdamas ar palenkdamas.

Šiomis sąlygomis mūsų darbo produktas jau nėra kūrybingu¬mo, asmenybės raiška, jis mums atrodo kaip paprasčiausias objek¬tas, egzistuojantis atskirai nuo mūsų, ir į patį darbo procesą galime žiūrėti tik nešališkai. Taip mes susvetimėjame, tampame atskirti nuo savo darbo.

Pasak Marxo Tucker,p. Todėl darbi¬ninkas jaučiasi nuošaly nuo savo darbo, o dirbdamas jaučiasi nuošaly nuo savęs. Kai nedirba, jis jaučiasi savimi, o kai dirba, savimi jis nesijaučia. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad, nors mus apibūdina mūsų at¬liekamas darbas, jį iš mūsų atima ir padaro objektu; tuomet mus atskiria nuo mūsų savivokos.

Mes nutolstame ne tik nuo atliekamo darbo proceso, bet ir nuo savo, kaip žmogiškosios esybės, esmės. Mes jau nedirbame tam, kad patenkintume savo svarbiausią porei¬kį — gaminti. Darbą suvokiame kaip kažką, ko reikėtų vengti, jei tik tai įmanoma. Dirbame tik todėl, kad privalome, mums reikia pini¬gų arba mus verčia dirbti.

Mūsų darbas nėra savanoriškas. Į darbą imame žiūrėti kaip į kažką, ką darome, kad patenkintume kitus po¬reikius. Darbas nėra tikslas, o tik priemonė kitiems tikslams pa¬siekti. Mes ne tik nutolstame nuo darbo ir savo prigimties esmės, bet susvetimėjame ir tarpusavyje.

Darbas tampa vis labiau atsietas ir sudaiktinta ir darbą imame suvokti kaip instrumentą, todėl ir ki¬tus matome tiesiog kaip mūsų instrumentinio pasaulio objektus. Tokia orientacija apima vis daugiau tarpusavio santykių ir jie pra¬randa žmogiškąsias savybes, todėl tampa lengviau apibūdinami kal¬ba, kokia kalbame apie mašiną, t.

Suvokę save kaip gamybos sistemos objektus, taip suvo¬kiame ir kitus, ir tarp mūsų ir kitų atsiranda praraja. Tai yra, biuro¬kratinis kapitalizmas sukuria tokias sąlygas, kai neišvengiamai susvetimėjamą su darbu, savimi pačiais ir kitais. Tai, kad susitaikome su tokia padėtimi, iš dalies yra rezulta¬tas to, kad mus valdo kiti — tie, kuriems priklauso gamybos prie¬monės ir kurie mūsų darbą pritaiko ir naudoja asmeniniam pelnui siekti.

Dėl labai praktiškų priežasčių vergas turi paklusti vergvaldžiui, o darbininkas — vadovui. Tačiau mūsų klusnumas gali būti ir subtilesnis.

Mūsų izoliaciją ir susvetimėjimą netgi ga¬lima sociališkai pateisinti, nes mūsų dabartinė padėtis pateikiama taip, tarsi taip ir turėtų būti, tarsi tokia yra natūrali tvarka, jog vieni vadovauja, o kiti tarnauja, vieni yra turtingi, svorio metimas antioch ca kiti — varg¬šai.

Kiek esame tos ideologijos arba sąmonės belaisviai, tiek ne¬kvestionuojame sąlygų, kuriomis gyvename. Nors kartais galime skųstis darbo sąlygomis arba užmokesčiu, tačiau nesvarstome pa¬grindinės vyravimo ir eksploatavimo sąlygos, kuri yra mūsų ken¬tėjimo priežastis.

Kartais mūsų kančia yra tokia didelė, kad imame veikti. Marxas teigė, kad socialinė teorija privalo atskleisti, kaip mū¬sų padėties suvokimą temdė ideologija ir kitokios mistifikacijos for¬mos, parodyti, kaip mus kausto kitų vyravimas, ir nurodyti kelią į laisvę. Šiuo požiūriu socialinės teorijos funkcija kritikuoti yra svar¬biausia. Dabarties sąlygos analizuojamos didesnių istorinių proce¬sų ir individo ateities galimybių turėti daugiau autonomijos ir atsakomybės šviesoje. Kritika skatina svorio metimas antioch ca.

Pastaroji mintis yra itin svarbi. Kritinė socialinė teorija, kurią Marxas išrado bandydamas padėti mums suvokti asmeninės laisvės ribas sudėtingoje biurokratinėje visuomenėje, skatina mus imtis veiksmų savo padėčiai pakeisti.

Ryšys tarp apmąstymo ir veiksmo, tarp teorijos ir praktikos labai aiškus. Teorinis tikrųjų sąlygų, ku¬riomis gyvename, pažinimas, atskleidžia tiek įvairiausių dalykų, kad esame priversti imtis veiklos ir tas sąlygas keisti.

Ribų, kurias visuo¬menė mums nustatė, pažinimas yra toks stulbinantis, kad turime reaguoti. Teorija ir praktika tampa vienove, ir tą jungtį Marxas api¬būdino graikišku žodžiu praxis. Yzrprcucis kritiškai apmąstome sa¬vo ir visuomenės padėtį, kad atskleistume socialinio vyravimo pagrindą ir kentėjimą, kurį jis sukelia; toliau, suvokę savo padėties realybę pakilę virš klaidingo sąmoningumoesame priversti veik¬ti, kad padidintume savarankiškumo pojūtį ir atsakomybę tiek sau patiems, tiek ir visuomenei.

Jis įsivaizdavo sunkiai pasiekiamą derinį — tokią sociologiją, kurioje derėtų dėmesys ob¬jektyvumui ir žmogaus veiksmų prasmės suvokimui. Šiuos klausimus Weberis nagrinėjo daugelyje savo darbų, o jų aiškintojai už¬ėmė labai skirtingas pozicijas.

Tai priklausė nuo to, kaip jie suvokė šį dalyką. Bet kuriuo atveju iš trijų autorių, kurių darbus nagrinėsi¬me šiame skyriuje, Weberio indėlis į viešosios organizacijos teoriją yra didžiausias, nors jo įtaka šiam mokslui buvo suvokta gana vėlai. Dėl šios kūno riebalų deginimo procesas jo darbą nagrinėsime išsamiai. Priešingai nei Marxas, kuris akcentavo ryšį tarp ekonominių są¬lygų ir socialinės kaitos modelių, Weberis pripažino, kad kaitos varomoji jėga gali būti kitos jėgos, pavyzdžiui, tradicija ar tikėjimas.

Svarbu, kad tos jėgos nebūtų siejamos su klasine individo padėtimi, netgi galima teigti, kad jos veikia nepriklausomai nuo klasinių ryšių.

Todėl, pasak Weberio, suinteresuotumas keisti visuomenę nėra vien ekonominis -jis priklauso ir idėjų bei idealų pasauliui. Pasak Weberio, to suvokimo rezultatas — niekur kitur neregėtas kapitalo sukaupimas ir kapita¬listinės sistemos įtvirtinimas.

Šiuo atveju tikėjimo sistema buvo va¬romoji ekonominės sistemos jėga, o ne atvirkščiai. Nors Weberis, kaip socialinis mokslininkas, nerėmė nė vienos ekonominės sistemos, jis apdairiai nurodė, kad techninio raciona¬lumo požiūriu t.

Weberio nuomone, kapitaliz¬mas, palyginus su socialistinėmis planinėmis sistemomis, išlaikė gebėjimą objektyviai apskaičiuoti racionaliausią t. Negalima sakyti, kad We-beris neteisingai nušvietė galimus tokios sistemos trūkumus, ypač individo kūrybingumo ir asmenybės raidos požiūriu — kapitalizmas ir jo atneštas racionalumas yra nevienalypis gėris, galintis teikti di¬delės materialinės naudos, tačiau jis neatitinka individo prerogaty¬vos reikmių.

Weberis priešpriešino asketišką gyvenimo požiūrį, kuris, atrodė, buvo būdingas naujie¬siems laikams ir kuriam jis pats teikė pirmenybę, su mistine kitur jo įžvelgiama dvasia. Taip pat šventės metu, nuo rugpjūčio 18 d. Vidurnakčio, m. Aikštėje svorio metimas antioch ca draudžiama statyti automobilį, o nuo 18 val. Laikinai uždarius eismą keliose gatvėse, bus keičiami eismo maršrutai viešasis transportas Šiuo metu maršruto keitimo schema dar nėra patvirtinta.

Miesto dieną viešasis transportas dirbs iki 1 val. Vedėjas bus Dmitrijus Nagijevas. Vakaro laidos dalyje pasirodys patys žiuri nariai.

Aikštėje vyks pučiamųjų orkestrų festivalis. Geriausias Jekaterinburgo kūrybinių komandų iškilmingas koncertas prasidės pagrindinėje tos dienos muzikos vietoje - Istorinėje aikštėje val. Miesto menininkai šešis mėnesius ruošė šio koncerto numerius. Po jų - koncertuos kviestinės žvaigždės Sati Casanova ir Stas Piekha. Tai projektas, kuriame skamba įvairių stilių ir žanrų muzika: arijos iš operų ir operečių, romansai, pop, džiazas, šansonas, liaudies, autorinė daina, meninis žodis.

Tradiciškai kiekvienas iš septynių miesto rajonų pateiks savo sudėtį piliečių sprendimui. Jekaterinburgo dailės muziejuje Voevodina g. Vyks ketvirtojo tarptautinio mezzotinto festivalio atidarymas. Didžiausia, įspūdingiausia ir įdomiausia festivalio dalis bus atviras konkursas, kuriame šiemet varžysis 87 menininkai iš 32 šalių. Kaip dalį osios miesto dienos minėjimo Jekaterinburge, numatyta didelė sporto programa. Meilužiai sveikas būdas gyvenimas ir profesionalai laukia Puškino gatvėje, atkarpoje nuo Lenino prospekto iki Malyševos gatvės.

Taip pat visi galės išlaikyti TRP testą, sužinoti savo biologinio amžiaus ir kūno svorio ypatybes. Tą pačią dieną 14 gatvės krepšinio aikščių vyks IV atviras gatvės krepšinio turnyras. Organizatoriai tikisi, kad dalyvaus daugiau nei komandų, kuriose iš viso dalyvaus daugiau nei tūkstantis žaidėjų. Miesto diena Jekaterinburge - m m. Ją švęs Uralo sostinė - Jekaterinburgo miestas osios metinės.

Pagrindinės miesto dienos šventės vyks šeštadienį Rugpjūčio 18 d m. Planuojama, kad ši miesto diena bus vos per penkerius metus artėjančio metų jubiliejaus repeticija. Kaip lieknėti namuose diena Jekaterinburge vyks m pasaulinio kelių žanrų festivalio formatu Miesto centras bus suskirstytas į temines zonas.

Tai turėtų palengvinti naršymą ir turinį turtingesnį ir geresnį. Jei visus praėjusius metus miesto diena vyko maždaug pagal tą patį scenarijų, tai šiemet ji yra palanki: programa turi daug naujo, įdomaus kiekvienam skoniui. Istorinė aikštė turėtų tilpti teatralizuota karnavalo zona Miesto gyventojai ir miesto svečiai išvys gatvės teatro menininkų pasirodymus. Tuo pat metu pirmą kartą šventės programoje Istorinėje aikštėje nėra tradicinio iškilmingo koncerto.