Nepaaiškinamas svorio metimas iltimis

Grybauskaitės dekretas bus skundžiamas Konstituciniam Teismui? Joteika pats vienas jį tenai atnešė. Įdomiau konkretika. Jo baltos lūpos buvo padengtos krauju, ir jo akys žibėjo raudonai. Jis išėjo sunaikinti kraujo gėrėjos vienas. Jau du mėnesius Viktoras Uspaskichas kasdien kone po pusdienį praleidžia skirtingose Lietuvos televizijose ir radijo stotyse.

Ilgai praeiviai klausėsi užkimusios nelaimingos motinos raudos ir dažno akys sruvo ašaromis. Sekančią dieną dar panemunėje aidėjo prislėgtos motinos širdį draskanti rauda. Jos balsas buvo užkimęs ir kurtus. Nemunu prastūgavo keleivinis garlaivis, išdidžiai taškydamas sidabrinėmis purslomis. Į krantą skubėjo menkas žvejų laivelis — pagaliau atradęs paskendusio berniuko kūną. Nemunas išgirdo motinos aimanas ir pagaliau sugrąžino jos sūnužėlį Žiemomis Nemunas užmiega šaltu lediniu miegu.

Jo sidabru blizgantis asfaltas žvilga ir žėri, nusidriekia per neapmatomas tolumas.

Klykauja ir mirga, lyg mažos skruzdėlytės, būreliai ir grupės ledo sporto mėgėjų ir visokių pramogautojų. Pavasaris išbudina sustingusį senelį. Pratrynęs akis, pasveikinęs šnarančia malda Visatos Kūrėją, pasiskubina ruoštis ilgų mėnesių nepavargstančiai kelionei.

Jis laužo ir griauna, griauja ir laužo per šimtus kilometrų nusitiesusį ledinį tiltą. Jo rūsčios pastangos griaustinio dundėjimu, lyg daugelio tūkstančių pastatų griuvimo aidu, grūmojamai svorio metimas ranitidinas per tebemiegančius, juodais lopais išmargintus laukus.

Skubėdamas pasirengti pavasario kelionei, šalina iš kelio kliūtis: rauna pakrančių medžius ir krūmus, suardo lieptus ir tiltus, net vieną kitą pakrantės bakūžėlę.

Džeikobas nudūmė už manęs, kur buvau atsirėmus prie uolos kalvagūbrio. Jis uždėjo savo ranką man ant peties ir tyliai prakalbo man į ausį. Pirmoji istorija apie dvasių karius. Džeikobo šnibždėjimas buvo kaip įžanga.

Kritusių gyvulių lavonus ir visokį šlamštą jis krauna ant ledinių plaustų ir paskubomis stumia į Baltiją. Praeina nepaaiškinamas svorio metimas iltimis, kita — atgijęs, atsinaujinęs, vėl ramiai ir skaidriai mėlynuoja. Vėl žėri ir švyti sidabro purslomis, tyliai niūniuodamas amžiną būties giesmę Ir šiandieninis Nemunas surankioja iš visų Lietuvos upių ir upelių dešimtmečiais pavergtos tautos skundus, kančias ir aimanas, sūrias ir karčias vergijos ašaras — neša į Baltiją.

Neša plačiam pasauliui skundą ir šauksmą, kad lietuvis myli laisvę labiau negu savo gyvybę. Nemunas nežino, kad laisvasis pasaulis yra aklas ir kurčias lietuvių kančioms, lietuvių skundams ir pavergtos tautos laisvės šauksmui.

Užsimąstęs Ignonis, palengva žingsniuodamas Nemuno krantu, išgirdo tolumoje krykštaujančių vaikų balsus. Nustebo, lyg atsibudo iš gilaus įsiliejimo į gamtos harmoniją.

UztemimasS.Meyer

Gaivi vakaro vėsa ir melsvas rūkas sklaidėsi pakrančių krūmais. Vaikai, pamatę artėjantį tėvą, aptilo, nors iš jo dirbtinai surauktų antakių suprato — nebus subarti — vėl suskambėjo sidabriniais balseliais, gyvai pasakodami patirtus įspūdžius.

SVORIO METIMAS - 10 KLAIDŲ, KURIAS TU DARAI!

Grįžusius motina švelniai apibarė ir tuojau paėmė ant rankų mažąjį Zeniuką, vyresniojo broliuko vedamą, kruvinai subraižytomis blauzdomis į kietus sausus virbus ir žolių stagarus — daugiausia išvargusį kelionėje, bet kantrų ir linksmą.

Tik apiprausiu Zeniuką ir sėsime prie stalo. Po Vakarienės vaikai suklaupė vakarinei maldai. Motina talkino mažąjam prisiminti maldos žodžius. Motina nusišypsojusi padėjo keturių metų sūneliui dar kartą sukalbėti vakaro maldą. Visi buvo kupini įspūdžių — miego dar nesinorėjo. Vaikai prašė tėvą papasakoti kokį nors padavimą, apie jų ką tik aplankytą piliakalnį. Tėvas suraukė kaktą, valandėlę tylėjo ir giliai atsikvėpęs pasakojo: — Visi gerai žinome, kad piliakalniai neatsirado savaime.

Senovėje ant jų stovėjusios gal ir ne ant visų stiprios apsigynimo pilys. Piliakalniai buvo darbščių, rūpestingų lietuvių rankomis supilti.

Pilis tada statydavo apsigynimui nuo piktų ir neteisingų kaimynų.

Piliakalniai, senų pilių griuvėsiai, mums yra gyvi ir vaizdingi liudininkai, kad mūsų protėviai jau labai senais laikais turėję savo kultūrą ir jautrią dėkingą širdį, nes savo mylimiems asmenims supildavę kapų piliakalnius. Ant kitų jie statydavę stiprias pilis — apsigynimui nuo nelauktų svečių, kurie vis užpuldinėdavę mūsų šalį.

Praėjo daugelis šimtų metų, bet ir šiandien Lietuvos žemėje priskaitome šimtus, jeigu ne tūkstančius didesnių bei magesnių piliakalnių. Prieš daugelį metų ant mūsų piliakalnio nežinau, kodėl dabar jį Jaučiakiu vadina? Kalnas, nuo Nemuno pusės, turėjęs didelių akmenų sutvirtinimus, o iš trijų šonų buvęs sunkiai peržengiamais miškais uždengtas. Pilyje gyvenęs senas barzdotas kunigaikštis Joteika. Dar stiprus buvęs. Vienu kumšties smūgiu stumbrą partrenkdavęs Stumbras buvęs labai didelis miškų jautis.

Storas ir labai piktas. Bet Joteika plikomis rankomis eidavęs grumtis su meškomis ir jas visada nugalėdavęs Tėvas valandėlę tylėjo. Joteika pats vienas jį tenai atnešė.

Skubantiems

Padavimas sako, kad kai jis tą akmenį nešęs — kojos į kietą žemę klimpusios, lyg į samanas. O kada jis pusėje kalno atsisėdęs ilsėjosi, jo kvėpavimas priminęs galingo vėjo šniokštimą Jų buvę tiems laikams nesuskaitoma daugybė. Kaip amalas jie gulte apgulė Joteikos pilį. Žiaurios kautynės tęsėsi per tris dienas ir tris naktis, be poilsio, be atsikvėpimo.

Priešai krito, kaip musės. Tik labai mažėjo ir tirpo Joteikos kariai. Veltui ant aukštų pilies kuorų naktimis liepsnojo laužai — kitų pilių valdovai nesiskubino į pagalbą, nes visi tikėjo, kad toks didvyris, kokiu buvo Joteika, pats pajėgsiąs nepaaiškinamas svorio metimas iltimis.

Kaimynai stiprinosi savo pilyse, o Joteikos kariai griuvo, kaip pakirsti ąžuolai — jaunuoliai ir žilaūsiai didvyriai Žaibuojančiomis akimis pervedė vos keletą beišlikusių gyvų savo didvyrių. Atsivėrė pilies clk riebalų nuostolių rezultatai ir į priešų kariuomenės sūkurį drąsiai metėsi būrelis milžinų su pačiu Joteika priešakyje.

Daugiau gelbėjimo išteklių.

Sumišo ir baisiai išsigando užpuolikų gaujos. Vieni traukėsi, bėgo, kiti gi atkakliai kovojo ir gynėsi. Nors labai narsiai kovojo priešų būriai, bet Joteika juos su savo vyrais lyg mūru stumte stūmė į rūsčiai ištvinusį Nemuną Tėvas nutilo.

Vaikai sulaikę alsavimą klausėsi. Jo kariai paėmę žuvusį vadą sugrįžo į pilį. Tuo metu rūsčiai sugrūmojo perkūnas ir pilis, kartu su dar likusiais jos gynėjais, nugrimzdo į žemės gelmes.

Padavimas sako, kad ji vėl iškilsianti tik tada, kai Lietuvai išauš nauja prisikėlimo ir laisvės valanda. Priešai užkopę ant kalno viršūnės terado tik juodą kiaurymę pilies vietoje Visi sulaikę alsavimą tylėjo tik Zeniukas pradėjo vos girdimai šniurkščioti. Jo galingas atodūsis sukelia sušiurpina blizgantį veidrodį — ramiai tyvuliuojančias vilnis — lyg audra per jas būtų nuūžusi Ir taip tęsiasi amžiais, kol vėl ateis diena, sugriaus perkūnas ir senoji pilis iškils į kalno paviršių.

Jūs šiandien matėt akmenį — Joteikos akmenį — tik negirdėjot dūsavimo, kuris pagaugais nueina per kūną. Nelipinėkit, vaikučiai, dažnai ant pilies kalno, leiskite milžinų dvasioms ramiai ilsėtis.

Ir — pavojinga: galite neatsargiai nusprūsti ir nuriedėti į Nemuną. Svarbiausia — žinokite — lietuvis visada mokėjo gerbti savo buvusių didvyrių amžinos ramybės vietas.

Naujos gyvūnų rūšys: tarp jų – čiaudinčios beždžionės ir „vaikščiojančios“ žuvys

Ne visada padavimai kalba teisybę, bet tegu jie sau ramiai ilsisi, nors iki amžių pabaigos, jei tokia bus Viešpaties Dievo valia Ignonis nutilo ir giliai užsimąstė. Nepaaiškinamas svorio metimas iltimis išvargusios akys jau merkėsi, o mažasis ramiai miegojo ant motinos kelių. Ignoniai keldavosi anksti, kas buvo neįprasta miestelėnų tarpe. Tėvo ir motinos darbštumo bei rūpestingumo dėka — vaikai augo sotūs ir linksmi.

Vyresnis sūnus Bronius nuo mažų dienų stengėsi būti tėvo talkininkas, o pačiam mažajam, lyg juokais, krikštatėvio numatyta siekti mokslo — priklausant nuo būsimų gabumų ir noro. Dar teks pridėti gerą glėbį valios, darbštumo, įtemptų pastangų ir pasišventimo, siekiant pasirinktojo kelio Zeniukas, nuo mažų dienų, mėgo daugiau negu žaidimus — rymoti tylioje vienumoje ant raibuliuojančio Nemuno kranto ir senio rimtumu apmąstyti nuostabų Dievo pasaulį.

Savo augančiu pažinimu stengėsi įsiskverbti į amžių gelmėse nugrimzdusias tolimų laikų paslaptis, glūdinčias Lietuvos piliakalniuose, apie kuriuos tėvas retkarčiais pasakodavo Vyresnieji vaikai, motinos pastangų dėka, mokėjo lietuviškai skaityti ir sekmadieniais eidavo į bažnyčią su maldaknyge rankose.

• Ilgai praeiviai klausėsi užkimusios nelaimingos motinos raudos ir dažno akys sruvo ašaromis.
• Geriausi būdai deginti pilvo riebalus
• madavaikams.lt-Flip eBook Pages - | AnyFlip | AnyFlip
• Lietuvos Sąjūdis
• Aš numetu svorio per 30 dienų
• Но если есть какой-то путь, ведущий из города,-- медленно проговорил Олвин,-- то что мешает мне выйти.
• Но ведь какие-то изменения были, - запротестовал Элвин.
• madavaikams.lt-Flip eBook Pages - | AnyFlip | AnyFlip

Apylinkėje lietuviškos mokyklos nebuvo. Tik rusiškos, viena žydiška ir viena lenkiška. Pati motina, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos motinų, savo vaikus mokslino Vargo Mokykloje — prie ratelio ar dirbdama kitus dienos darbus. Miestelio gyvenimas ritosi, kaip tingiai tyvuliuojančio Nemuno bangos, kol ramią monotoniją staiga sudrumstė nelaukti įvykiai: metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jau čia ne juokas.

Grybauskaitė: Seimas apgynė savo ir visos Lietuvos garbę ir orumą www. Čachovskio nuotr.

Ruskis prieš germaną išėjo. Mano Sorė iš galvos kraustosi. Ui, kas dabar bus? Ignonis sumirkčiojo ir, padėjęs darbą į šalį, įsmeigė rimtas akis į kaimyno veidą: — Esi lengvatikis, Peiškau, štai kas.

Skubantiems

Žinai, kad bus taip, kaip Viešpats Dievas norės. Pamiršai, kad tavo tautą net per 40 metų laimingai išvedžiojo po tyrumas? Pamiršai, kad be Dievo valios žmogui net plaukas nuo galvos nenukrenta. Kas bus — tebūnie Jo šventa valia Turi didelį tikėjimą.