Pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu,

Sekmadienį, rugsėjo 1-ąją, Klaipėdos miesto bažnyčiose vyks Šv. Valstybiniai statis­ tiniai duomenys akivaizdžiai rodo, kad iš tikrųjų smurto mokyklose atvejų visoje šalyje mažėja, o daugelis vargingų miestų rajonų mokyk­ lų valdytojų piktinosi tokiu dideliu dėmesiu šiems smurto protrū­ kiams priemiesčiuose, teigdami, kad jų mokyklose kruvini konfliktai vyksta jau kelis dešimtmečius. Toks jau mano darbas. O pralaimėjusiojo?

Bendrovė DFDS nusprendė nuo rugsėjo pabaigos uždaryti nuo ųjų gyvavusią geležinkelio keltų liniją Klaipėda-Zasnicas. Pranešta, esą jos finansinė padėtis buvo įtempta, ją dar labiau komplikavo geležinkelio krovinių mažėjimas, o bendrovės pastangos nukreipti į liniją naujus krovinių srautus ir padidinti pajamas nebuvo sėkmingos.

Minint Mokslo ir žinių dieną uostamiestyje tradiciškai vyks įvairūs renginiai. Sekmadienį, rugsėjo 1-ąją, Klaipėdos miesto bažnyčiose vyks Šv. Mišios: Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Rumpiškės g.

Kazimiero bažnyčioje Kretingos g. Brunono Kverfurtiečio bažnyčioje Debreceno g. Pirmadienį, rugsėjo 2 d. Mišios vyks Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje Smiltelės g. Taip pat rugsėjo 2-ąją 8 val. Rugsėjo dienomis Palangoje jau 22 kartą vyks sveiko maisto šventė, kuri šiemet bus dedikuota mažiesiems valgytojams.

Sveiko maisto žinovai ir profesionalai dalinsis savo patirtimi ir patarimais, dalyvaus teminių, degustacinių ir šeimininkių šeimininkės stalų konkursuose bei sveiko maisto parodoje. Klaipėdos teritorinės muitinės KTM Malkų įlankos jūrų uosto poste pareigūnai parodė slėptuvių pavyzdžius, pademonstravo, kaip rūkalų ieško tarnybiniai šunys, Kontrabandos mastas Lietuvoje išlieka antru didžiausiu Europoje ir šių metų antrą ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo 0,3 proc.

Dar įdomiau, kad šios genties vaikai nesipeša vieni su kitais. Užpuolimų, prievartavimų ir žmogžudysčių čia beveik nebū­ na.

Šernai gentyje tikima, kad smurtauti - pavojinga ir kad agresyvios mintys ar netgi nedraugiškas elgesys padidina tikimybę susirgti ar užsitraukti nelaimę.

Dan Kindlon Michael Thompson Teresa Barker - Augant Kainui 2017 LT

Todėl čionykščiai vaikai nuo pirmų dienų moko­ mi, kad gyvenime reikia susitarti taikiai. Šiaurės Amerikoje neįtikėtinai taikų gyvenimo būdą, kuriam, ko gero, neprilygtų jokios ankstesnės antropologams žinomos taikios bendruomenės, propaguoja kultūriškai atskiros grupės, pavyzdžiui, huteritų brolija - didžiausia ir populiariausia krikščionių bendruo­ meninė grupė Jungtinėse Valstijose - arba amišų bendruomenė.

Jau daugiau kaip metų joks huteritų bendruomenės narys nėra už­ mušęs kito tos pačios bendruomenės nario. Pasistengę galime užauginti smurtauti nemokančius ber­ niukus. Anks­ čiau berniukai žavėdavosi Johnu Wayneu arba Jamesu Deanu dabar jie atrodo lyg žavūs keistuoliaio šiandieniniuose filmuose, televizi­ jos laidose, kompiuteriniuose žaidimuose ir vaizdo įrašuose jie mato dar labiau išpūstus nepažeidžiamo, agresyvaus ir nepaprastai galingo supermeno pavyzdžius.

Tokia vyriškumo samprata nelabai dera su emociniu sąmoningumu ar dėmesingumu. Mus dažnai kviečia atvykti į mokyklas pasikalbėti su moksleiviais, kai jų elgesys ar nusižengimai ima kelti tėvų ir mokytojų susirūpi­ nimą.

Jie tik didžiuoda­ miesi pasakojo, kokį alkoholio kiekį sugeba išgerti. Mūsų kultūra iš pačių gražiausių savybių, kuriomis gali pasižy­ mėti vaikinas, - fizinės energijos, drąsos, smalsumo ir veiklumo, - sukuria iškreiptą ir pavojingą vyriškumo sampratą.

Kad toks nevykęs vyriškumo įvaizdis puikiai prigyja, aiškiai įrodo vienas iš geriausiai berniukų požiūrį atskleidžiančių tyrimų - Nacionalinė paauglių vaikinų apklausa, kurioje dalyvavo didžiulė iš visos JAV reprezentatyviai atrinkta penkiolikos-devyniolikos metų vaikinų grupė.

Pavyzdžiui, berniukai turėjo atsakyti, ar naudojasi prezervaty­ vais. Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo labiau berniukai pritarė šiems tei­ giniams, tuo labiau šie pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu atitiko pačių berniukų požiūrį ir tuo labiau buvo tikėtina, kad jie gers alų, rūkys kanapes, leisis į nesaugius seksualinius santykius, bus išmesti iš mokyklos ir apgaule ar prievarta privers kitus tenkinti jų seksualinius poreikius.

Populiarioji kultūra - destruktyvus elementas mūsų berniukų gy­ venime, tačiau neteisingas emocinis jų auklėjimas prasideda daug anksčiau ir arčiau namų. Daugelis tėvų, giminaičių, mokytojų ir kitų su berniukais dirbančių ar gyvenančių žmonių imasi juos moky­ ti, kaip gyventi šiame pasaulyje ir elgtis su kitais žmonėmis.

Tačiau stengdamiesi išmokyti vienų dalykų labai dažnai pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu visai ko kito ir galop tai pradeda kenkti jų emocinei būklei. Bendraudami su berniukais ir mokydami elgesio su aplinkiniais neišvengiame giliai įsišaknijusių tradicinių lyčių stereotipų. Sąmoningai ar nesąmonin­ gai slopiname berniukų emocinį sąmoningumą.

Mokslininkai, tyri­ nėjantys vaikų emocines reakcijas lemiantį tėvų elgesį, nustatė, kad tėvai išankstinį stereotipinį nusiteikimą turi net kalbėdami apie kū­ dikius11 pavyzdžiui, vienas mūsų pažįstamas tėtis mums gyrėsi, kad apipjaustymo procedūros metu sūnus neverkė.

Dėl to tėvai skirtingai ugdo sūnų ir dukterų jausmus. Sam e papildas svorio netekimas daug atvejų, patvirtinančių šį faktą. Ir tai akivaizdžiai matyti. Žinoma, kad mamos, kurios stengia­ si paaiškinti emocines reakcijas ikimokyklinio amžiaus vaikams ir kurios nesmerkia jų už tai, kad jie drąsiai reiškia liūdesį, baimę ar pyktį, užaugins vaikus, geriau suprantančius aplinkinių jausmus.

Net ir vyresni broliai ir seserys, pamėgdžiodami tėvus, apie jausmus dažniau kalbasi su dvimetėmis sesutėmis negu su dvimečiais broliais. Daugiausia į jo klausimus atsakinėja mama, nes su juo praleidžia daugiau laiko nei tėtis. Net ir tuomet, kai visa šeima būna kartu, paprastai ji kalba daugiau už vyrą. Ji stengiasi į visus klausimus atsakyti vienodai išsamiai, tačiau nepastebi, kad, kaip ir visi tėvai, subtiliai pakreipia vienokius ar kitokius vaiko klausimus tam tikra linkme.

Ji paaiškina, kad taip keliauti saugiau, sakydama, kad vaikai negali važiuoti automobiliu neprisegti specialioje kėdutėje. Jos atsa­ kymas labai išsamus, tad Bredui smagu, kad paklausė; jis žino, kad atsiradus progai mielai klaus dar kartą. Tačiau jiems vaikštinėjant parke, kai Bredas rodo pirštu į ver­ kiantį berniuką ir klausia mamos, ko šis verkiąs, ši atsako daug trum­ piau, nesileisdama į ilgus paaiškinimus.

Nagi, eime. Nemandagu taip spoksoti. Bredo mama gal iš tiesų nežino, kodėl mažylis verkia, o sakyda­ ma sūnui, kad žiūrėti nemandagu, moko mandagaus elgesio. Tačiau jos skubotas atsakymas vaikui ne toks aiškus, įdomus ir malonus. Jam subtiliai leidžiama pajusti, kad nereikia galvoti, kodėl žmogus verkia arba kas konkrečiai galėjo nutikti šiam vaikui.

Ištyrus tėvų bendravimą su berniukais ir mergaitėmis nustaty­ ta, kad, mergaitei paklausus apie jausmus, mama į jos klausimą atsa­ kys išsamiau. Gal jį įskaudino kiti, o gal jis pametė žaisliuką Ką manai? Jos įgimtas rūpestingumas ir užuojauta dar sustiprinama.

Berniukai nuolat jaučia tokius emocinius suvaržymus. Kai šešiamečio Džeko šeima persikėlė į naują namą, vienam iš trijų vaikų turėjo atitekti apatinis kambarys, atskirai nuo kitų trečia­ me namo aukšte buvusių kambarių.

Jis buvo paskirtas ne aštuonme­ tei Keitei ir ne keturmetei Eimei, o Džekui. Jam užsiminus, kad bus nejauku vienam miegoti antrame aukšte, tėtis atsakė: - Juk tu didelis vaikinas. Sesutėms baisu miegoti vie­ noms. Kai berniukai reiškia pyktį ar elgiasi agresyviai neperžengdami ribų arba pasidaro paniurę ir tylūs, jų elgesys laikomas normaliu. Tačiau jei jie sakosi biją, nerimaują ar liūdį šie jausmai dažniausiai laikomi moteriškaissuaugusieji paprastai su jais ima elgtis taip, kad vaikui pasidaro aišku, jog tokie jausmai berniukams netinka.

Biblinis pasakojimas apie Kainą ir Abelį, kai iš pavydo Kainas nužudo brolį, laikomas broliškos konkurencijos alegorija, tačiau šio pasakoji­ mo prasmė kur kas gilesnė.

Ši trumpa istorija Pradžios knygoje prasideda visai papras­ tai. Abu broliai, trokšdami įsiteikti Viešpačiui, atneša jam dovanų: Kainas - savo paties laukuose užaugintų vaisių, Abelis - geriausią savo bandos ėriuką.

Norint dar geriau apsaugoti minimų asmenų privatumą, pakeisti ir kai kurie kiti juos atpažinti leidžiantys faktai. Be to, kai kuriuose knygoje aprašytuose pasakojimuose ir istorijose pateikiama faktinė informacija yra iš kelių skirtingų berniukų gyvenimo. Po šių tragiškų įvykių, kai du vidurinės mokyklos mokiniai surengė kruvinas žudynes ir nusižudė patys panašios tragedijos buvo ką tik įvykusios kituose miestuosevisoje šalyje kilo nerimo kupinos diskusijos apie piktus ir smurtau­ jančius berniukus.

Pasakojime nepaaiškinama, kodėl Viešpats taip skirtingai priėmė abiejų vaikinų dovanas, tačiau Kainas pasijuto pažemintas. Kainas neta­ ria nė žodžio, nors, suprantama, girdėdamas tokius priekaištus turi jaustis įskaudintas, o brolį į laukus išsivilioja ir nužudo apimtas pyk­ čio. Argi aš - brolio sargas? Krenta į akis, kad pasakojime niekur neminimi vaikino biologi­ niai tėvai Adomas ir Ieva, su kuriais Kainas būtų galėjęs pasikalbėti arba kurie būtų galėję jį nuraminti.

Kaino istorijos atgarsius matome šiandieninių berniukų gyveni­ me, kai jie atsiriboja nuo savo jausmų ir nesugeba atjausti aplinkinių ir taip akivaizdžiai kenčia gyvendami skurdžiame jausmų pasaulyje. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti. Tačiau Kaino nie­ kas nemokė tvarkytis su jausmais, daugelio šiandieninių berniukų to irgi niekas nemoko.

K a ip a p s a u g o t i e m o c in į b e r n iu k ų p a s a u l į Psichologinio darbo praktikoje teko bendrauti su didžiules pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu patyrusiais berniukais - praradusiais vieną iš tėvų, brolį ar seserį, smarkiai suluošintais ar sunkiai sergančiais - ir vis dėlto sėkmin­ gai įveikę sunkumus jie sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą ir su­ sikurti perspektyvią ateitį. Teko regėti ir tokių berniukų, kurie pa­ lūždavo nuo smulkmenų, dažnai pasitaikančių prastomis dienomis.

Ar berniukams pavyks įveikti iškilusius sunkumus, ar jie nuleis ran­ kas, visuomet priklauso nuo vidinių jausmų, kuriuos jie gali pasitelkti į pagalbą. Pažinti jausmus berniukams dažnai padeda mėgstamas mokyto­ jas ar treneris, tačiau berniukų požiūrį į save ir jų norą mokytis jaus­ mų kalbos ir emocinio raštingumo daugiausia lemia tėvai.

Rodydami tinkamą pavyzdį jie gali išmokyti emocinio artumo ir dėmesingumo aplinkiniams. Jie gali neteisdami išklausyti, ką berniukas jaučia, ko­ kių sunkumų patiria, nenurodinėdami, kaip juos spręsti.

Visi berniukai jautrūs ir visi jie kenčia. Ši mintis gąsdina dau­ gelį suaugusiųjų, jie sąmoningai ar nesąmoningai nenori pripažinti, kad ir berniukai gali būti emociškai pažeidžiami. Tačiau susitaikę su šia mintimi tėvai ir mokytojai galės suteikti berniukams geresnį emocinį auklėjimą, išmokyti juos sėkmingai ištverti juodžiausius gyvenimo momentus ir supažindinti su prasmingesniais gyvenimo dalykais.

Jei savo sūnus mokysime gerbti ir vertinti jausmų pasaulį, jei su­ kursime jiems jausmų žodyną ir paskatinsime juo naudotis, jie atvers širdis pasauliui.

L e w is C a r r o l l uklėtojos Alvarez darželio grupėje įpusėjo rytmetys. Penkiolika vaikų - šeši berniukai ir devynios mergaitės - jaukiame grupės kampe, ratu susėdę ant kilimo, laukia, kol auklėtoja pradės skaityti knygą.

Vienoje rato pusėje susiglaudusios pečiais sėdi mergaitės - vienos sukryžiavusios kojas, kitos - rankas pasidėjusios ant kelių arba tiesiog ramiai, viltingai laukiančios ar linksmai plepančios, kol auklėtoja duos ženklą, kad galima pradėti skaityti.

Šalia jų sėdi berniukas, Da­ nielius, irgi ramus, atsipalaidavęs ir laukiantis to paties. Danielius - geriausiai klasėje skaitantis vaikas. Namie ir mokykloje prie knygų jis praleidžia ištisas valandas ir darželyje labiausiai laukia to meto, kai galės klausytis pasakos.

Už poros metrų nuo Danieliaus sėdi keturi berniukai. Čia vaiz­ delis visai kitoks: Justinas šonu atsirėmęs Vilui į krūtinę, Vilas su­ smukęs Baširui ant peties, o šis prisispaudęs prie Rajano, kuris iš pa­ skutiniųjų stengiasi neparvirsti. Keista, bet šis svyrantis ansamblis niekaip nesugriūva ir atrodo kaip sustingęs erdvėje. Berniukai laikosi tyliai, jie ilgai išbus suvirtę į tokią pasvirą krūvą, laukdami, kol auk­ lėtoja pradės skaityti.

Jie kaip įmanydami stengiasi laikytis taisyklių, ir ji tai supranta, tačiau negali pradėti skaityti, kol nepasirodys Kris­ toferis. Kai auklėtoja Alvarez paskambino varpeliu, kviesdama moki­ nius į ratą, Kristoferis dėliojo tanagramas. Nešdamas šias dėliones atgal į vietą, jis perbraukė pirštu lentoje kreida nupieštas figūras, su pasitenkinimu stebėdamas atsiradusią žalią liniją, atsitrenkė į Justiną, ėjusį į ratą, o tada ties žaisline virtuvėle stabtelėjo surinkti plastikinių kriaušių ir pomidorų.

Dabar jis užsisvajojęs stoviniuoja prie lenty­ nų, kur sukrautos reikmenų atsargos, ir paskendęs mintyse žiūrinėja spalvotus žymeklius plastikinėje dėžutėje. Šis klausimas paža­ dina jį iš svajų. Atsisukęs žvilgteli, tačiau nepajuda iš vietos. Kiek padvejojęs Kristoferis padeda žymeklius į vietą ir pamažu pradeda artintis.

Ber­ niukų suformuotas domino statinys ima griūti. Justinas nuvirsta ant Vilo, šis stengiasi nustumti jį sau nuo kelių ant grindų.

Ir pasitrauk toliau nuo Vilo. Vilai, nereikia stumdytis, jis pasitrauks pats, - sako ji, o tada šūk­ teli: - Kristoferi, visi pasiruošę klausytis pasakojimo. Prašom ateiti čionai. Tada Baširas nusprendžia atsigulti ant nugaros, ir dabar į ratą patenka tik jo keliai ir batai.

Jis žiūri į lubas. Baširas atsikelia. Nors berniukus tvarkingai susodinti į ratą prireikė vos dviejų ar pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu minučių, sunku neprarasti savitvardos matant Justino ir Kris­ toferio elgesį. Kasdien jie iššvaisto begalę visos vaikų grupės laiko. Akivaizdu, kad mergaitės nepaprastai skiriasi nuo berniukų, - jos irgi energingos ir veržlios, tačiau sugeba valdyti emocijas ir stropiai vyk­ do auklėtojos nurodymus.

Berniukams daug sunkiau ramiai išsėdėti. Kaip jų judrumas veikia šias mergaites? Ką jaučia Danielius, kantriai laukdamas kartu su mergaitėmis, matydamas, kad jis kitoks nei visi kiti berniukai? O kaipgi visi besistumdantys ir į krūvą besigrūdantys vaikai?

Arba išsiblaškėlis Kristoferis? Ko jie išmoksta nuolat girdė­ dami priekaištus per rytmetinius užsiėmimus arba bet kuriuo kitu metu, kai elgiasi kitaip nei visi?

Tokie klausimai nuolat sukasi mokytojų ir tėvų galvose ir tampa pagrindine pokalbių apie berniukų elgesį mo­ kykloje tema. Pastaraisiais metais visuomenės diskusijose apie teisingo švieti­ mo principus daugiausia dėmesio skiriama mergaitėms, pabrėžiant, kad į berniukus orientuotoje mokymo sistemoje jos lieka nuskriaus­ tos. Toks nerimas dėl mergaičių visiškai pagrįstas, tačiau mums susi­ rūpinimą kelia tos diskusijos, kai ieškant teisybės berniukai suprie­ šinami su mergaitėmis.

Susidaro įspūdis, kad mergaitės mokyklose kenčia, o berniukai - ne. Nuo darželio iki šeštos klasės berniukas mokykloje kasmet pra­ leidžia daugiau kaip tūkstantį valandų, todėl jo patirtis ir ten sutinka­ mų mokytojų ir kitų suaugusių asmenų požiūris į jį turi labai didelę reikšmę besiformuojančiai jo asmenybei.

Vidutiniam berniukui labai sunku pasiekti pradinės mokyklos mokymo programoje numatytus raidos ir akademinius tikslus, kai daugiausia dėmesio skiriama skaitymo, rašymo ir žodinio bendra­ vimo įgūdžiams - kognityviniams gebėjimams, kurių berniukai paprastai įgyja vėliau už mergaites.

Religija Lietuvoje

Kai kurie berniukai brandumu lenkia kitus vaikus, o kai kurios mergaitės atsilieka nuo daugumos, tačiau, palyginus vidutinio berniuko ir vidutinės mergaitės gebėji­ mus, akivaizdu, kad darželyje ir pradinėse klasėse berniukai mergai­ tėms neprilygsta. Mokyklos aplinka - išskirtinai moteriška, mokytojų ir vadovų pa­ reigas eina daugiausia moterys, todėl susidaro įspūdis, kad bendra atmosfera nepalanki berniukams, netoleruojanti pernelyg didelio jud­ rumo ir nevaldomo impulsyvumo, kuriuo pasižymi berniukų elge­ sys.

Tokioje mokyklos aplinkoje berniukas pasijuto tarsi dagys tarp rožių, aiškiai suprasdamas, kad yra kitoks, prastesnis ir kartais keliantis ne­ pasitenkinimą. Nuėjome pasikalbėti su trečios klasės mokytoja, kuri, mūsų ma­ nymu, puikiai mokėjo elgtis su berniukais.

Atrodė, kad berniukams ji patinka, todėl norėjome išsiaiškinti jos požiūrį į klasės berniukus. Ji - žmo­ giška, civilizuota. Tiesiog mergaitėms joje lengviau prisitaikyti. Kaip tik priešingai - dau­ gybę mums žinomų dalykų apie mokykloje berniukų patiriamus sunkumus patvirtina daug rūpestingų, kūrybingų mokytojų, kurie visaip stengiasi rasti tinkamų būdų dirbti su berniukais mokyklos aplinkoje.

Žinome ir tai, kad yra išskirtinio talento ar temperamento berniukų, tačiau, norėdami kalbėti apie tai, kaip numesti svorio nuo meds gyvenimiški poty­ riai stabdo jų emocinį vystymąsi ar kelia tam pavojų, privalome kal­ bėti apie neišsakytas nuoskaudas, kurias pirmaisiais mokykliniais metais patiria daugybė berniukų. Vaikų vystymosi mokykliniais metais tyrimai rodo, kad moky­ mosi įpročiai, nulemiantys mokymąsi aukštesnėse klasėse, susifor­ muoja iki trečios klasės.

Daugelis berniukų, kuriems nepasiseka mo­ kykloje pirmaisiais metais, vėliau taip ir neatgauna motyvacijos gerai mokytis. Pirmųjų metų palikti emociniai randai neišnyksta net ir tiems, kurie išmoksta įnirtingai dirbti norėdami šio to pasiekti.

Jis sėkmingai dirbo įmonių konsultantu ir retai kada ištrūkdavo iš darbo į pavakare rengiamus vaikų pasirodymus ar juolab per pietus vykstančius mokyklinius spektaklius ir choro koncertus.

Jis vengdavo lankytis tėvų susirinki­ muose, nors mokytojai visaip pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu parinkti tokį laiką, kuris netrukdytų jo darbų tvarkaraščiui. Karlas norėjo būti geras ir atsakingas tėvas, tačiau tokiuose susi­ rinkimuose jausdavosi įsitempęs ir nekantraudavo kuo greičiau iš jų pasišalinti. Kai žmona ėmė reikalauti mokykloje lankytis dažniau, jis pareigingai atvykdavo nurodytu laiku, tačiau jo nusiteikimas prieš mokytojus trikdydavo visus susirinkimo dalyvius.

PDF - Vakarų ekspresas

Galų gale, žmona pasiūlė nebesivarginti, tačiau jos nepasitenkinimas augo. Vėliau Karlas prisiminė, kad per vieną itin karštą judviejų kivirčą jis liko priblokštas piktų žmonos priekaištų, neva jam nerūpi vaikų mokslai. Ne ką mažiau nustebino ir jo paties reakcija. Pirmiausia jis pagalvojo ne apie darbą, ne apie savo kabinetą, darbų terminus ar net­ gi vaikus. Visų pirma jis pajuto gėdą, priešiškumą ir pyktį, kurie jo širdyje ruseno daugiau kaip keturiasdešimt metų.

Vaikystėje mokykloje man būdavo nelengva. Buvo dalykų, kurie nuo manęs natūralūs svorio metimo stiprintuvai nepri­ klausė. Mokykloje supratau, kad to, kas labai svarbu kitiems žmo­ nėms, niekada neįstengsiu daryti taip gerai, kaip dauguma vaikų. Net ir dabar man atrodo, kad visi tie vaikų piešiniai ant sienų nie­ ko nekeičia: mokykla - tai vieta, kurioje vaikai kenčia.

Pykstu, kai tenka apsimesti, kad taip nėra, sėdėti ir maloniai šnekučiuotis su mokytojais, kurie irgi yra dėl to kalti: pasipūtę, siauro mąstymo, su­ stabarėję žmonės, manantys turį teisę teisti vaikus ir mane, jų tėvą, nors ir žinau, kad nieko panašaus jie negali daryti. Tai vien akių dūmimas. Nei laikas, nei sėkminga profesinė veikla neišdildė tais mokykliniais metais patirto skausmo ir pykčio.

Kai Karlas įžengdavo į mokyklos pastatą, keturiasdešimt aštuonerių metų vyras vėl virsdavo aštuonmečiu vaiku. Panašias istorijas girdime iš begalės vyrų, kuriems mokykla pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu skausmingų išbandymų vieta, ir nesvarbu, ar gyvenime šie žmonės pasiekė labai daug, ar dar tik ieško savo vietos.

Matome, kad taip kenčia berniukai, kurie dažnai iki trečios kla­ sės praranda bet kokį norą mokytis, pradeda nekęsti mokyklos, nu­ sprendę, kad čia jie nieko nepadarys gerai. Kiti mokosi neblogai, bet mokykloje vis tiek jaučiasi svetimi. Jie stumia laiką ir gauna gerus pažymius, tačiau mokymasis jiems neteikia džiaugsmo; kaip ir visi, jie praranda produktyviausius mokymosi metus.

Šiandien daugelis berniukų pirmosiose mokyklos klasėse nuolat jaučia gėdą ir nerimą. Taip jie ima menkinti save ir nekęsti to­ kius jausmus sukeliančios vietos. Emociškai atsiribojus nuo mokyk­ linės aplinkos, šių berniukų gyvenimas virsta didžiule kančia, nors jie dar net nespėjo sužinoti šio žodžio reikšmės. Jis susikivirčijo su keliais mokytojais ir nors yra protingas vaikas, jo pažymiai dar niekada nebuvo tokie prasti: vietoj anksčiau turėtų A ir B pažymių dabar gauna B ir C lygio įvertini­ mus.

Mokyklos valdytojas rekomendavo Alanui pasikonsultuoti su psichologu ir galbūt lankyti terapinius užsiėmimus, nes kartais jis atrodo be galo užsisklendęs ir piktas. Kalbėdamas su Alano mama valdytojas užsiminė ir apie tai, kad jos sūnus gali būti apimtas depresijos. Ji prašė manęs nešališkai įvertinti sūnaus būklę. Alano šeima gyveno toli už Bostono, todėl jis nebūtų galėjęs lankyti terapinių užsiėmimų pas mane, tačiau galėjau susipažinti su Alano byloje pateikta informacija ir sužinoti jo paties nuomonę.

Vėliau sužinojau, kad Alanas nenorėjo su manimi kalbėtis, tačiau mums susitikus to neparodė. Šis dvylikametis, kurio strazdanotame veide švietė nuostabi šypsena ir kuris atrodė labai atletiškai sudėtas, palyginti su daugeliu kitų mokinių, buvo labai iškalbingas. Jis elgėsi mandagiai, atsakinėjo į mano klausimus, tačiau iš pat pradžių jautėsi nejaukiai, kai ko nors paklausdavau apie mokyklą.

Kadangi pasta­ ruoju metu didžiausių konfliktų kildavo bendraujant su mokytojais, būtent nuo to ir pradėjome. Paklausiau, kurie mokytojai jam patinka ir kurie - ne. Jis prisiminė ketvirtos klasės mokytoją: - Ji buvo gera, turėjo humoro jausmą ir ištisai nerėkdavo ir ne- sikabinėdavo. Paskui pasakė, kad praeitais metais nemėgo visuomenės mokslų mokytojos. Tarkim, kai pamokose neturėdavau rašiklio.

Visi turėjome užduočių knygeles, kuriose turėdavome žy­ mėtis pastabas vykdami į pažintines ekskursijas. Kai nuėjome į mu­ ziejų ir lauke stovėjome prie fontano, mano knygelė įkrito į vandenį.

Štai dėl ko. Turbūt todėl, kad jie vis ką nors iškrečia. Man atrodo, kad manęs nemėgo nuo pat pradžių. Mudu nelabai sutarėme. Jis prisiminė ir kitus mokytojus, kurie, jo manymu, jo nemėgo. Ypač įsiminė antros klasės mokytoja. Būtent tais metais paaiškėjo, kad Alanui ne visai gerai sekasi rašyba.

Alano teigimu, ta mokytoja tvirtinusi, kad jam nėra ko rašyti eilėraščių, kol jis neišmoksiąs taisyk­ lingai rašyti. Su jais pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu būti kartu. Jie panašūs į mokytoją Klarksoną Jutau, kad jam rūpiu, be to, jis žino tiek visokių dalykų, apie kuriuos norisi išgirsti daugiau.

Tada aiškinamės, apie ką Alanas norėtų sužinoti daugiau, kokie mokytojai ir kokios jų savybės jam labiausiai patinka. Daugiau jis ne­ labai ką gali pasakyti. Norėdamas susidaryti platesnį vaizdą, pokalbį stengiuosi pakreipti kita linkme ir nuo klausimų apie Alano savijautą pereinu prie bendrų klausimų apie mokytojus ir berniukus.

Kažkaip atrodo, kad jie mus geriau supranta. Jiems aišku, ką norime pasakyti. Alanas teigia paprastą dalyką - berniukai nemėgsta, kai ant jų šaukia, tačiau su tuo jiems reikia taikstytis beveik nuolat.

Man taip neatrodo. Berniu­ kai paprastai neparodo, kad jiems nemalonu būti baramiems, nes bū­ nant berniuku nedera išsiduoti. Bet jiems skaudu. Klausiu Alano, kas mokykloje jam labiausiai patinka.

Visai nesi­ stebiu, kad jis pamini sportą. Jei labai stengsiesi, gali pasiekti vis geresnių rezultatų Net nežinau. Sportuodamas gali tapti geriausias. Jei iš tik­ rųjų patinka ledo ritulys, gali tapti ledo ritulio žaidėju, jei domina futbolas - futbolininku. Kasdien laukiu nesulaukiu fizinio lavinimo pamokų. Tai - kaip ilgoji pertrauka, kur iš tikrųjų galima kažkuo užsiimti. Pamokose prasėdžiu visą rytą, o paskui, kai per dailės ar mokslo pažinimo pa­ mokas einame į lauką, turiu stovėti.

Jis išsamiau papasakoja apie mėgstamas - tokių yra nedaug - ir apie nemėgstamas pamokas. Akivaizdu, kad ir kaip pažangiai šioje mokykloje buvo kuriama mokymo programa, Alano požiūriu, pamo­ kų įdomumą daugiausia lemia tai, kiek jose leidžiama laisvai judėti. Su pasibodėjimu pasakodamas apie mokykloje praleidžiamą laiką Alanas įvardijo problemą, kuri aktuali daugeliui berniukų. Iš esmės jie turi visą rytą sėdėti pamokose, žymėtis pastabas užrašų knygelėse ir saugoti, kad jos neįkristų į vandenį, o negalėdami laisvai judėti, jaučiasi riebalų netekimas menopauzės ir nebegirdi nieko, kad ir kaip įdomiai kalbėtų mokytojai.

Ankstesniame darbe Čikagos Sautsaido rajone, kai tekdavo kon­ sultuoti vaikus, sutikdavau daugybę berniukų, kuriuos mokykloje praleistas laikas būdavo taip sužalojęs, kad į mokyklą jie nenorėdavo nė pažiūrėti. Jei tik vaikui pavyks­ ta pajusti, kad mokykloje galima daug pasiekti, ir jis jaučia aplinkinių palaikymą, mokykla jam tampa didžiausiu autoritetu. Įdomu tai, kad tas pats principas galioja ir Alanui, nors jis auga iš­ silavinusioje ir pasiturinčioje šeimoje.

Jei mokykla taps atstumiančia vieta, jis pradės jos nemėgti, jausdamas, kad jo asmeniniai pasiekimai ten niekam neįdomūs. Labai dažnai berniukai mokykloje jaučiasi tar­ si dagiai tarp rožių, aiškiai suprasdami, kad yra kitokie, prastesni ir kartais keliantys aplinkinių nepasitenkinimą. Šioje kryžkelėje stovi ir Alanas - kyla pavojus, kad jo siela mokykloje neras sau vietos.

Kasmet naujais mokslo metais skirdama pirmąją užduotį mokytoja leidžia vaikams patiems nuspręsti, ar jie statys tilto, ar katapultos modelį. Paprastai mergaitės imasi statyti tiltą ir puikiai organizuoja darbą: išklauso visų pasiūlymų, nubraižo pirminius eskizus ir kartu nesku­ bėdamos bando statyti tiltą. O štai berniukai dažniausiai nori dary­ ti katapultą, tačiau iš pradžių kartu dirbti būna sunku.

Kiekvienas berniukas stengiasi primesti savo idėjas, kaip būtų geriausia statyti katapultą, galinčią svaidyti net uolos luitus. Berniukai nesidomi ir neklauso kitų pasiūlymų.

Jie pasliki atsigula ant grindų, kėdžių ir sta­ lų, graibsto statybines medžiagas ir šūkauja kaskart įsidūrę pieštuku arba gavę per nagus trūkus įtemptai gumai.

Dirbdami paskubomis, jie dažniausiai pastato neveikiantį įrenginį, bet dėl to nė kiek neliūdi. Būtų galima lengvai išbarti berniukus už tokį skubotą ir klaidų pilną darbą, iš anksto žinant, kad jų sukonstruotos katapultos neveiks, lengva sugėdinti ėmus pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu jų chaotišką darbą su daug ramiau ir produktyviau dirbančiomis mergaitėmis. Tačiau ši mokytoja į tokią situaciją pažvelgė kitaip. Ji pastebėjo ne tik tai, kad mergaičių darbas puikiai planuojamas ir koordinuojamas, bet ir tai, kad berniukai drą­ siai rizikuoja ir yra kupini entuziazmo, kuriuo užkrečia visą klasę.

Daugelis pedagogų, pavyzdžiui, darželio auklėtoja Alvarez, siekia, kad mokykla taptų tokia vieta, kur ir berniukai, ir mergaitės galėtų vienodai tobulėti, kad taptų atsakingi, rūpestingi ir norėtų mo­ kytis. Tačiau žinome, kad būna dienų, kai net tokie atsidavę pedago­ gai, kaip ši auklėtoja, besąlygiškai tikinti kiekvieno savo grupės ber­ niuko galimybėmis, nori, kad berniukai nebūtų tokie skirtingi arba kad berniukų tėvai juos auklėtų kitaip. Berniukai paprastai būna labai judrūs ir dažnai elgiasi impulsy­ viai.

Jų energija užkrečiama pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu ypač lengvai persiduoda kitiems ber­ niukams, o jausdamiesi fiziškai energingi, jie gali tapti nevaldomi ir psichologiškai.

Jie dažniausiai nebijo rizikuoti ir, atrodo, visai nesi­ jaudina, kad pargriuvę gali susižeisti ar gauti pylos. Berniukai pirma pradeda ką nors daryti, o tik tada ima galvoti apie pasekmes, nesvar­ bu, ar jų poelgiai yra drąsūs, ar beprotiški. Berniukai neslapukauja. Jie elgiasi ir kalba paprastai ir aiškiai. Berniukų emocinis ne­ brandumas leidžia jiems nevaržomai pasireikšti visu gražumu, todėl norėdami būti pastebėti jie ima pūstis, girtis ir triukšmingai šūkauti.

Jie pernelyg nesistengia įtikti kitiems. Kai garsiojoje pasakoje berniu­ kas pareiškia, kad karalius nuogas, jis atvirai rėžia tiesą į akis, kaip tai būdinga berniukams. Berniukų noras būti tokiais, kurie daug žino ir sugeba, verčia juos jėga ir veiksmais kategoriškai reikšti, kas yra teisinga, sąžininga, gera ir bloga.

Žmogus voras, žmogus šikšnosparnis, vėžliukai nin- dzės - mažų berniukų gyvenime daugiausia veiksmo herojų, nes jie patys be galo trokšta prilygti didvyriams - iš mažų vaikų tapti di­ deliais vyrais, jaustis pasaulio galingaisiais, o ne mažais vaikais, ir spręsti, kas teisinga ir kas ne, o ne vien tik derintis prie kitų ar stebėti įvykius iš šono. Tiek berniukai, tiek mergaitės mokyklinę aplinką pripildo ener­ gijos, smalsumo ir troškimo pažinti, tačiau šias gražias savybes gaubia lyčių stereotipai, kurie iš esmės skiriasi, bent jau tą labai dažnai sako mokytojai ir tėvai.

Ar atsiras daug žaismingų, kūrybingų mergai­ čių, kurios iš vytelių ar skrudinto batono riekės pasidarytų šautuvą? O kiek žaismingų, kūrybingų berniukų norės įsivaizduoti, kad yra gražūs laukiniai lygumomis dundantys žirgai? Visi berniukai apdovanoti judrumu, impulsyvumu ir fizine - berniukiška - jėga, ir kiek vertingos bus šios savybės, priklausys nuo mokytojo, paties vaiko ir aplinkybių.

Šios savybės berniukus nepa­ prastai papuošia žaidimų aikštelėje, kur galima ir leidžiama elgtis im­ pulsyviau ir aktyviau. Tačiau klasėje, būnant šalia mergaičių, kurios paprastai būna kruopštesnės, pažangesnės ir geriau moka bendradar­ biauti, šios savybės virsta nebe privalumais, o trūkumais. Pirma, berniukai bręsta lėčiau už mer­ gaites.

Antra, jie yra judresni ir sunkiau nei mergaitės išmoksta val­ dyti impulsyvų elgesį.

Supjaustyk 2x2 ir parduok. Kiek daug kapų galės ja uždengti. Per statistinę parą uostamiestyje gimdė 5 moterys - pasaulį išvydo 4 berniukai ir viena mergaitė.

Jų lėtesnę brandą iš esmės lemia biologiniai ypatumai, o tėvai ir mokytojai savo elgesiu gali tik padėti arba truk­ dyti subręsti. Dabartinis mokslo požiūris į prigimties ir auklėjimo įtaką pabrėžia, kad biologija neatsiejamai susijusi su patirtimi. Tai, kad mergaitėms paprasčiau iš­ mokti skaityti ir sklandžiau pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu, irgi lemia anksčiau prasidedan­ tys neurologiniai smegenų procesai, tačiau šie gebėjimai tobulėja, kai mergaitė skatinama skaityti vis daugiau.

Šie biologiniai ir kultūriniai veiksniai kartu skatina vaiko raidą. Prigimties ir auklėjimo įtaka ne­ atsiejamai susijusi. Kadangi mergaitės subręsta anksčiau už berniukus, tam tikrų gebėjimų jos dažnai įgyja būdamos jaunesnio amžiaus. Todėl kai pirmoje klasėje mokytojai pradeda vaikus mokyti skaityti, mergaitės būna geriau pasiruošu­ sios.

Daugelis berniukų skaityti išmoksta vėliau nei mergaitės, todėl labiau tikėtina, kad pradinėse klasėse jie bus laikomi prastais mo­ kiniais. Kitaip tariant, berniukų ir mergai­ čių fizinio aktyvumo skirtumai pradeda ryškėti vaikams pasiekus mokyklinį amžių. Naujausi tyrimai rodo, kad didžiausių skirtumų iš­ ryškėja socialinio bendravimo srityje.

Vaikų grupėje berniukai elgiasi visai kitaip, negu būdami vieni, be to, veikti juos akina provokuojan­ tis kitų berniukų elgesys. Berniukai ir mergaitės daug kuo skiriasi, bet ir daug kuo panašūs, todėl yra mergaičių, kurios bus judresnės už daugelį berniukų. Tačiau pradinėse mokyklos klasėse eilinis ber­ niukas bus aktyvesnis už tris ketvirtadalius mergaičių ir labiausiai tikėtina, kad judriausi vaikai klasėje bus berniukai.

Kalbant apie išskirtinai judrų elgesį, pavyzdžiui, hiperakty- vumą, berniukų ir mergaičių skirtumai tik dar labiau išryškėja. Pavyzdžiui, Tenesio valstijoje ištyrus 8 darželi­ nukus ir pradinukus iki penktos klasės- visi jie mokosi šešioliko­ je vienos heterogeniškos gyventojų sudėties apygardos mokyklų, - hiperaktyvumo-impulsyvumo sutrikimas nustatytas maždaug 4 proc.

Todėl kiekvienoje bent 25 mokinių klasėje tikriausiai bus vienas hiperaktyvus ber­ niukas.

Kad berniukams mokytis sunku, akivaizdu kiekvienam, kuriam nors retsykiais tenka būti pradinėse mokyklose. Ilgus dešimtmečius Niujorko etinės kultūros mokykla atsižvelgdama į vaikų raidos skirtumus į darželį priimdavo penkerių metų mergaites ir šešerių metų berniu­ kus.

Nors vėliau mokykla turėjo suvienodinti priimamų vaikų amžių, kai nepasitenkinimą ėmė reikšti keletas tėvų, kurių penkiamečiai sū­ nūs jau buvo subrendę mokyklai, ir toliau laikomasi nuostatos, kad ankstesnė priėmimo tvarka geriau tinka vaikams.

Jungtinėse Valsti­ jose, bent jau kai kuriose Waldorf o metodiką taikančiose mokyklo­ se, kurių mokymo programos pagrįstos kūrybiniais menais, pradinių klasių mokiniai skaityti mokomi ne tradiciniais metodais, o taikant pažintinę paveikslėlių metodiką. Todėl pradinėse klasėse darydami svarbiausias užduotis berniukai papras­ tai nesijaučia tokie pajėgūs ir vertinami kaip mergaitės.

Kalbėdamiesi su berniukais terapiniuose užsiėmimuose dažnai girdime juos save vadinant nevykėliais ar atsilikėliais, net kai jie tobulėja tokio amžiaus berniukams įprastu tempu. Tikrų mokymosi sutrikimų turintiems berniukams mokykloje kyla dar didesnių sunkumų, ir nesėkmingos pastangos pritapti mokykloje apkartina ir jų kasdienį gyvenimą.

Mokykloje su juo sunku susitvarkyti, o ir jis pats neatrodo labai laimingas. Pastaruoju metu rytais pradėjo skųstis pil­ vo skausmais, prašydamas leisti likti namie. Džojui - tik šešeri. Dabar balandis, ir jis netrukus baigs pirmą klasę. Su juo turiu susitikti maž­ daug po valandos. Pietaudamas vartau jo bylą ir skaitinėju, kas ten parašyta. Čia įsegta keletas pirmos klasės ir paruošiamosios grupės mokytojų atsiliepimų ir keli darželio auklėtojų ataskaitų puslapiai.

Yra ir kelios užpildytos anketos, kurias jau anksčiau paštu gavau iš jo tėvų. Jose pateikta būdai kaip numesti šuniuko riebalus apie sveikatos būklę, kurią įtrauksiu į neurologinio-psichologinio vertinimo, kurį ketinu atlikti, išvadas. Pajuntu, kad skaitydamas šią informaciją mintyse jau rašau išvadas. Džojus gimė išnešiotas, atlikus cezario pjūvį.

Svėrė 3 g. Iš anketų taip pat sužinau apie pirmuosius Džojaus gyvenimo metus, jo elgesį namie ir darželyje. Informacijos čia ne taip ir mažai. Kai ten­ ka susidaryti nuomonę apie bendrą žmogaus būklę, visada jaučiuosi lyg dėliočiau dėlionę.

Atskiras informacijos detales tenka susirinkti iš įvairių šaltinių - tėvų, mokytojų, gydytojų - ir galutinai neaiš­ ku, kiek kiekviena iš jų svarbi. Kartais berniuko bėdos būna gana akivaizdžios: bendras vaizdas aiškus dar net nepradėjus pokalbio ir atskiras detales nesunku sudėlioti į vieną paveikslą. Tačiau Džojaus, kaip ir daugelio berniukų, atveju, koks bus tas galutinis paveikslas, nuspėti sunku.

Nors vaikščioti pradėjo anksti, iki dvejų metų nekal­ bėjo ir, kaip pažymėta, dėl to labai krimtosi. Pradėjęs lankyti darželį, kurį laiką iš pradžių sunkiai išsiskirdavo su mama.

Skaitydamas mokytojų pastabas, jutau, kad Džojų pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu mėgsta. Žinau tą mokyklą, kurioje jis mokosi, ir per daugelį metų apie joje dirban­ čius mokytojus irgi susidariau puikų įspūdį.

Todėl man labai svarbu sužinoti, ką mano mokytojai. Su Džojaus pirmos klasės mokytoja šį vakarą sutarėme susitikti jos namuose. Norint tiksliai suprasti pro­ blemų priežastį, gero mokytojo pastebėjimai nepaprastai svarbūs. Matematiniai gebėjimai vystosi greičiau nei skaitymo įgūdžiai. Nuo vasario Džojus lanko meninio kalbos ugdymo užsiė­ mimus, kur mokosi suprasti svarbiausius raidžių ir garsų tarpusavio dermės principus.

Džojui nelengva, bet pastaruoju metu jis padarė nemažą pažangą.

(PDF) Religija Lietuvoje | Mindaugas Peleckis - madavaikams.lt

Socializacijos požiūriu, jis mėgsta būti vienas arba su nedidele grupele draugų. Nors dar nė karto Džojaus nemačiau, pagaunu save mąstant, kad jo perspektyvos - ne itin optimistinės. Žinau, kad iš dalies toks mano pesimizmas kilo po pokalbio su penkiolikmečiu Aidenu, iš mano ka­ bineto išėjusiu vos prieš pusvalandį.

Mokykloje praleisti metai šį vai­ kiną tiesiog sužlugdė, bent jau taip man tvirtino jis pats. Aidenas save laikė kvailu, mane įtikinėjo, kad negali atlikti pa­ skirto darbo, tačiau jo testų rezultatai rodė ką kita. Geriausios riebalus deginančios uogos visai ne­ buvo kvailas.

Tiesiog kasmet jis vis labiau atsilikdavo nuo kitų ben­ draamžių, ir dabar tarsi nusigalavęs maratono bėgikas pasitraukė iš kovos. Negalėjau atsikratyti minties, kad vieną dieną tas pats laukia ir Džojaus - kad po keleto metų mano kabinete sėdės penkiolikmetis Džojus, o jo byla bus tokia pat išsipūtusi kaip ir Aideno.

Jo byloje buvo krūvos balų kortelių, intelekto vertinimo rezultatų ir skaitomo teksto supratimo vertinimo pažy­ mių. Jo bylą pareigingai papildžiau dar keliais lapais. Toks jau mano darbas. Mano nusiteikimą lemia ir prieš keletą savaičių įvykęs pokalbis su bendradarbiu. Kalbėjomės apie tai, kokie užimti esame ir kiek iš­ vadų tenka rašyti.

Kai vaikų bylos labai storos, perskaityti ir apibendrinti visą medžiagą prireikia labai daug laiko. Pamačiau, kad jis daro panašiai kaip ir aš ir jokio efektyvaus sprendimo pasiūlyti negali. Mažasis Džojus į mano kabinetą įžengs po kelių minučių, todėl pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu atsikratyti pesimizmo.

Noriu su juo bendrauti negalvoda­ mas apie tokią apokaliptinę baigtį. Kaip ir mano bendradarbis, esu perskaitęs šimtus storų bylų ir beveik visose parašyta tas pats. Susi­ tikimuose su tėvais ir mokytojais, rašydamas dešimties puslapių ar dar ilgesnius testų vertinimus, nuomones ir rekomendacijas, bandau pasakyti ir pabrėžti, kad svarbiausias dalykas, kurį reikia atsiminti ir juo vadovautis, - stengtis, kad kol mokosi mokykloje, vaikas neprarastų tikėjimo sa­ vimi.

Štai kur tikroji grėsmė jo sėkmingai ateičiai ir psichologinei savijautai.

Возможно, над ней просто подшутили; участие Хедрона, казалось бы, только подтверждало эту догадку. Может быть, именно в этот самый момент Элвин смеется над ней, скрываясь где-нибудь в Диаспаре. Единственное, чего Алистра добилась от Джезерака - обещания сделать необходимые запросы и снова связаться с ней в течение суток. В то же время ей не следовало беспокоиться и говорить обо всей этой истории кому бы то ни .

Baigus mokyklą, pasaulis jam atrodys kitoks. Tačiau jei ims nekęsti savęs dėl to, kad nesugeba gerai mokytis mokykloje, įkris į tokią duobę, iš ku­ rios bandys išsikapstyti visą likusį gyvenimą.

Vis­ gi pernelyg dažnai jų požiūrį į berniukus lemia smarkiai įsišaknijęs požiūris į visus berniukus. Tokius pasąmonėje įsigalėjusius įsitikini­ mus vadiname archetipais. Nuo populiariosios kultūros stereotipų jie skiriasi tuo, kad šie atsiranda pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu ir atpažįstami lengviau. Archetipinis berniukų įvaizdis riboja mūsų supratimą apie juos. Ir vis dėlto tokią nuomonę apie berniukus susidaro protingi ir gero jiems trokštantys žmonės - tėvai ir berniukus mokantys mokytojai.

Jausdami spaudimą berniukai visaip kaip stengsis nuo jo išsiva­ duoti - ims elgtis priešiškai ar įžūliai. Kai su berniukais elgiamės tarsi su karūnuotais princais, paro­ dome, jog dėl to, kad jis yra berniukas, arba dėl išskirtinių jo gebėji­ mų jis ir ateityje turi tikėtis būti geriausias, daugiausia nusipelnęs ir aukščiau už kitus.

Taip jam leidžiame suprasti, kad jis neturi stengtis išmokti gyvenimiškų dalykų ir bendravimo su aplinkiniais. Tokiu požiūriu bandome apsaugoti pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu nuo netinkamo elgesio pasekmių ir parodome, kad jam galioja kitokie - žemesni - moralės standartai bendraujant su kitais žmonėmis. Kai mūsų elgesiui įtaką daro šie ar kiti archetipiniai įsitikinimai, nukenčia patys berniukai.

Jei mokykloje vaikai ar mokytojai berniu­ kui leidžia suprasti, kad jo bijo, šalia jo jaučiasi sutrikę ar nejaukiai, vaikas pradeda galvoti, kad aplinkinius gąsdina, yra prastesnis už ki­ tus ar netgi nevertas meilės. Jei vaikui nebekeliami pagrįsti elgesio reikalavimai, laikantis nuostatos, kad jo vyriškėjimo procesams truk­ dyti negalima, vaikas, nemokomas dėmesingumo kitiems ir atsako­ mybės už savo veiksmus, pasijunta visagaliu, už nieką neatsakingu žmogumi.

Berniukai, kurie mokykloje jaučia, kad jų bijoma, kad jie nuvertinami ar nepagrįstai aukštinami, emociškai jaučiasi vieniši, ir tokia savijauta tik sustiprina jų pačių baimes, nevisavertiškumo pojū­ tį arba arogantiškus troškimus jaustis garbinamam. Lengva pamiršti, koks įtaigus mūsų požiūris. Tačiau mokytojai nežinojo, kad jokie testai nebuvo atlikti ir kad mokiniai buvo parinkti atsitiktinai. Kai mokytojai iš anksto žinojo, kurie mokiniai bus stiprūs, jie kėlė jiems didesnius reikalavimus ir tikėjo jų gebėjimais.

Deja, dėl stereotipinio ar archetipinio požiūrio į berniukus su jais retai siejame dideles viltis. Paprastai toks požiūris neleidžia pažinti tikrosios berniuko asmenybės, o mokytojai ir kiti suaugę žmonės ne­ supranta jo vidinio pasaulio ir negali duoti to, ko jam reikia.

Daugiau ar mažiau tai būdinga visoms berniuko gyvenimo sritims, tačiau toks požiūris turi destruktyvių pasekmių mokyklos aplinkoje, nes berniu­ kų savijautą mokykloje daugiausia lemia jų santykis su mokytojais.

Ji nesustodama bėrė nusiskundimų są­ rašą. Tai buvo nedidelė mokykla - po vieną skirtingų metų moki­ nių klasę. Vėliau iš pokalbių su mokytojais paaiškėjo, kad tais metais mokykloje pasikeitė daug mokinių, ir ketvirtos klasės vaikų daugu­ mą sudarė berniukai: čia buvo dvylika berniukų ir šešios mergaitės. Buvo akivaizdu, kad ši ketvirtokų klasė - prasčiausia iš visų, ko­ kiose kada nors teko dirbti šios mokyklos mokytojams, tačiau ar ji buvo tikrai bloga, ar tik kitokia nei ankstesnės?

Nenutiko nieko išskirtinio - nebuvo jokių grasi­ nimų ar užgauliojimų, muštynių ar chuliganizmo apraiškų - tai buvo dešimtmečiams berniukams įprastas energingas elgesys, kuris, paly­ ginti su dešimtmečių mergaičių elgesiu, išsiskyrė didesniu judrumu. Štai kur buvo visa problemos esmė.

Padaugėjus berniukų, pasikeitė įprasta klasės elgsena, o mokytojai prie to nebuvo pratę. Dėl mokyto­ jų nuotaikų pasikeitė ir vaikų santykiai, todėl klasėje atsirado įtampa ir kilo nesusipratimų. Mokyklose turi būti tvarka, o berniukų elgesys gali būti sunkiai suvaldomas.

Susitarti gali būti nelengva, todėl kiekvienas pedagogas turi rasti būdų, kaip spręsti berniukų keliamas problemas ir pažabo­ ti chaotišką elgesį. Per pietų pertrauką mergaitės, kaip visada, papietavo ir susėdusios erdvioje kavinėje šnekučiavosi. Dėl to niekam nekilo bėdų pirmaisiais rudens mė­ nesiais, kai oras buvo geras, ir per pietų pertrauką tvarką prižiūrintys darbuotojai leisdavo jiems lakstyti lauke.

Atėjus žiemai berniukai ir prižiūrintys darbuotojai persikėlė į sporto salę, tačiau kai kuriems pe­ dagogams ėmus reikšti nepasitenkinimą dėl sporto salės naudojimo per pietų pertrauką, ši buvo uždaryta. Po poros dienų keli berniukai nusižengdami taisyklėms ėmė triukšmingai lakstyti mokyklos koridoriumi ir muzikos klasėje apga­ dino kelis instrumentus. Prieš pokalbį su berniukais ir dar nežinodami, kokie tikrieji nuostoliai, buvome girdėję dvi skirtingas įvykių versijas.

Vienaip kal­ bėjo pedagogai, kurie, tiesą sakant, nesidžiaugė berniukų pasirody­ mu mokykloje. Kitaip įvykius atpasakojo mokytojai, pasisakę už tai, kad mokykloje mokytųsi ir berniukai, ir mergaitės.

Daugelis nepatenkintų mokytojų tvirtino, kad berniukai specia­ liai nusiaubė muzikos klasę ir sulaužė instrumentus - padaryta maž­ daug 2 ooo dolerių žala. Kiti mokytojai pasakojo, kad, greitai ir sočiai papietavę, ber­ niukai sugalvojo žaisti liestynes ir neapgalvotai lėkdami per muzi­ kos klasę netyčia nuvertė tris instrumentus.

Šią įvykių versiją išdėstę mokytojai iš pat pradžių pareiškė, kad mokyklos administracija visų pirma klaidą padarė tuomet, kai nusprendė uždaryti sporto salę, to­ dėl berniukams ir visiems kitiems nebeliko, kur išlieti susikaupusią energiją, visą rytą prasėdėjus pamokose. Pasikalbėję su berniukais supratome, kad antroji pasakojimo ver­ sija arčiau tiesos.

Žinoma, berniukai pasielgė blogai ir buvo kalti dėl to, kas įvyko, tačiau tai nebuvo piktybiškas poelgis siekiant specialiai sugadinti instrumentus. Jų elgesys nenukrypo nuo normų, nebuvo priešiškas aplinkiniams ar smurtinis. Bet kurią dieną mokykloje įvyksta daug panašių, tik gal ir ne tokių dramatiškų nesusipratimų stengiantis suprasti ber­ niukų poelgių motyvus. Didesnį berniukų judrumą ir impulsyvumą gali lemti jų vidinė sumaištis - gėda, pyktis, liūdesys - ir nemokėjimas šių jausmų iš­ reikšti.

Paprastai pavyzdingai besielgiantis trečiokas pasakojo, kad mokytoja jį išbarė už tai, jog žaidimų aikštelėje karstėsi ant tvoros iš karto po to, kai jo komanda pralošė kikbolo varžybas.

Vėliau, kai mokytojas pasisodino vaiką šalia norėdamas su juo pasikalbėti apie tokio elgesio pasekmes, sutrikęs vaikas prisipažino, kad tuo metu jis vos tvardė ašaras ir kad to nepamatytų klasiokai, pribėgęs užsikaba- rojo ant tvoros. Vienas keturiasdešimt trejų metų mano draugas prisiminė, kad vaikystėje negalėjo atsikratyti įpročio skaičiuoti žodžių raides ir jas skirstyti į grupes.

Jo mokytojai, šeima ir draugai tokį jo elgesį laikė keistu, tačiau toleravo. Jis niekam taip ir neprisipažino, kad toks įpro­ tis padėdavo jam susitvardyti, kad nuliūdęs mokykloje neapsiverktų bendraklasių akivaizdoje.

Jis buvo tik mažas berniukas, pasižymintis įspūdingais žodžių žongliravimo gebėjimais, kuris pačia tikriausia prasme už žodžių slėpdavosi, bet nesugebėdavo jais išreikšti prislėg­ tos būsenos ir pasiprašyti paguodžiamas.

Geriau pasikalbu su jo mokytojais ir tėvais ir padedu jiems suprasti, kur glūdi proble­ ma. Žinodamas, kad teks kalbėtis su manimi, vaikas gali iš­ sigąsti arba alli svorio netekimas jaustis nevisavertis, kad ir kaip maloniai su juo elgčiausi. Toks poveikis vadinamas etikečių klijavimu, ir psichologai visuomet žinojo, kad diagnostiniai pokalbiai vaikui gali turėti neigia­ mą poveikį.

Dabartiniais laikais šis poveikis gal ir mažesnis, nes pas psichologus lankosi ir tikrinasi daugybė vaikų, tačiau vaikas visada išsigąsta sužinojęs, kad turės susitikti su psichologu.

Vos prasidėjus naujiems mokslo metams su manimi atėjo pa­ sikalbėti antros klasės mokytoja, matydama, kad su vienu klasės mokiniu bus nelengva susitarti. Džonas ištisai būdavo kuo nors ne­ patenkintas.

Niekas su manim nežaidžia, ir nie­ kam aš nepatinku. Kai Džonas bendraklasį išvadino kvailiu, mo­ kytoja išsivedė jį į koridorių pasikalbėti atskirai. Bet mokytoja matė, kad nors Džonas ir šaukia garsiai bei piktai, jam baisu stovėti koridoriuje ir aiškintis mokytojai. Kartu su mokytoja peržiūrėjęs ankstesnius Džono bylos įrašus suži­ nojau, kad Džonas labai prastai skaito. Suprantama, kiekviena diena mokykloje jam tapo išbandymu, žinant, kad kasdien teks atlaikyti vis didesnį spaudimą.

Su Džonu reikėjo elgtis kitaip. Neatrodė, kad jis būtų turėjęs skaitymo sutrikimų, tačiau matėsi, kad dėl lėtesnio vystymosi visą­ laik eis kitiems iš paskos. Iš tiesų, kadangi jis nedaug teatsiliko nuo kitų klasės mokinių, mokytoja nenorėjo jo išskirti nuolat pabrėžti­ nai girdama jo pasiekimus. Kai Džonas pykdavo, kad negali skai­ tyti, jis pykdavo ant savęs, ir tas pyktis prasiverždavo užgauliomis pastabomis ir įžūliu elgesiu.

Kartu su mokytoja nusprendėme, kad ji turi Džonui parodyti suprantanti jo jausmus ir kasdien pagirti jo pastangas, skatinti jį teigiamais įvertinimais. Ji taip ir padarė. Labai greitai sužinojau, kad giriamas už tai, jog stengiasi skaityti, Džonas ėmė dažniau šypsotis, o jo priešgyniaujančios šnekos nutilo.

Mano kaip konsultanto balsas irgi pritilo - Džonui nebereikėjo susitikimo su psichologu. Tai būtų sukėlę tik dar didesnę sumaištį ir taip sujauk­ tame jo jausmų pasaulyje.

Skaityti Džonas mokėsi lėtai, tačiau jo elgesys pasikeitė iš esmės. Ir labai greitai. Jis galėjo susitaikyti su tuo, kad skaito lėčiau už kitus, bet ne su mintimi, kad yra nevykėlis.

Padedant mokytojai, kuri vis dar pagirdavo jo gebėjimus ir pastangas, jis ėmė palankiau vertinti save. Ėmęs labiau pasitikėti savimi, pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu prastesnis už bendra­ klasius, suvokdamas, kad tie, kurie mokosi geriau už jį, jam nekelia jokios grėsmės.

Normanas buvo dar vienas berniukas, dėl kurio į mane kreipėsi kiti, tačiau su kuriuo niekada nesusitikau. Antroje klasėje besimokantis Normanas nuolat priešgyniaudavo ir garsiai atsikalbinėdavo.

Tai yra klasikinė naratyvinė terapija: vaikui parodoma, kad pro­ blema yra ne jo viduje, o šalia, ir bendromis jėgomis stengiamasi ją įveikti. Turbūt kažkaip ją pergudravai? Mano pirmiau nusakytas metodas padėjo jam save suvokti kaip kovotoją su priešu. Visiems berniukams patinka nugalėti priešus ir visiems jiems patinka žinoti, kad turi sąjungininkų. Normano mokytojai pavyko atsispirti pagundai į Normaną žiūrėti kaip į priešą arba su juo elgtis kaip su karūnuotu princu ir visus mokslo metus leisti klasėje kelti sumaištį.

Berniukams ypač būdinga priešgyniauti ir elgtis įžūliai - mokykloje taip besielgiančių berniukų kur kas daugiau nei mergaičių. Subtiliai ir tinkamai reaguoti į nederamus berniukų poelgius - didžiulis iššūkis kiekvienam mokytojui.

PDF - Vakarų ekspresas

Nors pradinėse klasėse berniukai būna judresni ir impulsyvesni nei mergaitės ir tai lemia tam tikri biologiniai ypatumai, nederėtų pamiršti, kad judrumą ir impulsyvumą skatina ir kiti veiksniai. Prisiminkite, kaip veikiami šios įtampos prade­ date nervintis, negalite nusėdėti vietoje arba imate kažką nerišliai va­ pėti. Arba kaip verkiantis kūdikis maskatuoja rankomis ir kojomis. Mažo vaiko emociniai centrai tiesiogiai susieti su smegenų sritimis, atsakingomis už judėjimą, - motoriką reguliuojančia žievės dalimi, todėl kūdikio judesiai tiesiogiai atspindi jo emocinę būseną.

svarbiausi dienos įvykiai | madavaikams.lt

Žinodami, kad gali­ me laisvai išsakyti mintis, geriau valdome impulsyvumą. Susivaldyti padeda ir emocinis sąmoningumas - žinojimas, ką jaučiame ir kodėl.

Kai to nesuvokiame, emocijas reiškiame judesiais ar veiksmais. Šis vystymosi ypatumų nulemtas nesugebėjimas išsakyti jausmų ir kultūrinis spaudimas apie juos nekalbėti verčia berniukus susikau­ pusias emocijas reikšti veiksmais. Kai berniukai linksmi ir laimingi, jie dažnai elgiasi triukšmingai ir daug juda - šūkauja, šokinėja, laks­ to, stumdosi ir kumščiuojasi, emocijas išliedami veiksmais. Tačiau kai jausmai skaudūs, šėlti nepakanka. Fizinis aktyvumas gali padėti iš dalies atsikratyti įtampos, tačiau nepašalina įtampos priežasčių, to­ dėl fizinio aktyvumo, nesvarbu, ar tai bus lakstymas ratu, ar sienos trankymas tol, kol ji ištrupės, nepakanka.

Toks aktyvumas tik pa­ deda išlieti blogą nuotaiką, tačiau neigiamų jausmų nepašalina. Taip išleidžiamas garas, tačiau neužgesinama liepsna, kuri verčia kunku­ liuoti šį aukšto slėgio emocijų katilą. Kai mokykloje berniukas nesugeba prisitaikyti, kai jo įprastus veiksmus, kuriais jis išlieja energiją, nuolat kritikuoja mokytojai ir draugai, jį apninka neigiamos emocijos - vaikas jaučiasi liūdnas, su­ sigėdęs ir piktas, nors šiuos jausmus gali puikiai maskuoti atžarus išorinis elgesys.

Negalėdami ramiai išsakyti viduje susikaupusių emocijų, berniukai paprastai pereina prie agresyvių kalbų ar veiks­ mų, kurie emociškai atitolina juos nuo aplinkinių, o jų ryšiai su žmo­ nėmis tampa įtempti ar nutrūksta. Kuo blogiau berniukas elgiasi, tuo labiau jį bara mokytojai ir kiti suaugusieji.

Tėvai ir mokytojai nuolat juos vadindavo prieš­ gynomis, tinginiais ar moraliai sugedusiais vaikais. Kai sužinojome, kas yra dėmesio sutrikimo sindromas DSS ir dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas DTHSėmėme kiek atlaidžiau žiūrėti į berniukus, kuriems sunku susikaupti ar išsėdėti ramiai arba kuriems sunku perprasti dalykus, kuriuos kiti supranta iš karto. Per tiek metų teko dirbti su daugybe berniukų, kuriems diagno­ zuotas DSS arba DTHS ir kurių gyvenimą iš esmės pakeitė ritalino ar kitų vaistų vartojimas.

Tačiau kai ritaliną dažniausią DSS gydyti skiriamą vaistą Jungtinėse Valstijose vartojančių berniukų skaičius perkopė milijoną ir vien per m.