Geriausia svorio netekimo arbata olandijoje ir barete
Lupos iš pagrindų atnaujintas psichologinis realizmas galanda žodžius, žybsinčius lyg durklai prieblandos sąstingio apimtų Vilniaus vaizdų fone. Galima nujausti, kad taip atsitiko ir dėl įtaigios aktoriaus vaidybos.
Profesorius Robertas. Šiuo atveju teatras nėra vien kuriami personažai, tai — visumos pajauta.
Он думал о бессчетном количестве миллионов лет, которые канули куда-то с тех пор, о том, как с каждым таким миллионом движение здесь все затихало и затихало, а огни на огромной карте угасали один за другим, пока не осталась эта вот единственная линия. Как долго, мнилось ему, сияет она здесь, среди своих погасших товарок, в ожидании человека, которого нужно направить и которого все нет и нет?. И наконец, Ярлан Зей вообще запечатал самодвижущиеся пути и отрезал Диаспар от всего остального мира.
Kiekvieną kartą iš naujo V. Masalskis tampa ne tik dramaturgo ar režisieriaus, bet numesti svorio vyresni žiūrovo analitiku.
Jo aktorinės emocijos siejamos su mąstymu, sugebėjimu įsijausti į režisieriaus kuriamo pasaulio būsenas. Kiekviename spektaklyje V. Masalskis ieško lygčių, leidžiančių suvokti teatro fenomeną, jo egzistavimo būtinybę. Dėl to jo vaidmenys visuomet yra energetiškai aktyvūs, turintys tvirtą poziciją.
Žiūri į jo vaidmenis ir supranti: jie tokie aiškūs, bet kartu juose tiek daug paslapties. Taip yra dėl to, kad V.
Masalskis gyvena nuolatiniame teatro procese, nuolatiniame teatro ieškojime. Jo gyvenimą galima prilyginti vienuolio gyvenimui. Masalskis — teatro asketas.
Jam svetimas vidinis išsidraskymas. Per V. Masalskio asmenybę ir šiuos spektaklius kūrusių režisierių Krystiano Lupos ir Árpádo Schillingo santykį su juo galima suprasti, kad evoliucionuojant teatro formoms gero aktoriaus būtinybė išlieka esminė.
Masalskis pranoko režisierių lūkesčius, abiejuose spektakliuose tapęs ne tik lyderiu, bet iš esmės visą spektaklių turinį smarkiai pakreipęs savo personažų link. Šiandien visi režisieriai, skelbdami spektaklio kaip gyvo proceso būtinybę, pripažįsta, kad jiems būtinas mąstantis aktorius.
Masalskis tapo ne tik tinkamu aktoriumi, bet teatro spektaklio kūrėju-bendraminčiu. Masalskis yra viena centrinių figūrų, leidžiančių galvoti apie teatrinės egzistencijos pagrindus, apie tuos metafizinius dalykus, be kurių K. Lupa savo teatro neįsivaizduoja.
Aš manau, kad jis yra išsvajotas Krystiano aktorius. Lupa ir A. Šių skirtingų ir savaip panašių režisierių taikiniu V. Masalskis tapo dėl vieno pagrindinio gebėjimo — aktorinę techniką sujungti su asmenine gyvenimo pozicija, kai įvyksta tam tikra teatrinė personifikacija, kai tikslios personažo būsenos perteikiamos asmeninių vaizdinių iliustracijomis.
Savo organika V. Masalskis priverčia tariamus tekstus ne tik tapatinti su juo, bet ir laikyti tam tikrų inspiracijų pradžia. Bet V. Masalskiui tai netrukdo. Niekada gyvenime neafišavęs jokių iškilių tiesų, teatrą laikydamas kintančia gyvenimo duotybe, savo vaidmenimis jis kalba apie galimybę iš vienos būsenos pasiekti kitą: iš šiukšlyno, iš purvo — į Dievo paunksmę. Masalskio aktorinio meistriškumo vadovėlis. Savo personažą — Profesorių Robertą Šusterį — jis užaugina kaip muzikoje: kyla ne tik intonacijos, stiprėja balsas, bet ir keičiasi kalbėjimo tankis: tarp sakinių, vėliau — žodžių, dingsta pauzės, išvystomas linijinis kalbėjimas.
Nors abi seserys nervingos, išgyvenančios laidotuvių transą veiksmas vyksta tik ką palaidojus tėvąjas regime visą laiką savyje užsisklendusias. O tai reiškia, veda link visiško nesusikalbėjimo. Šusteris savo kalbėjimu bando gelbėtis nuo nihilizmo, tačiau tas kalbėjimas, peraugęs į mąstymo monotoniją, virsta nesustabdoma blogio jėga. Pakeisti Šusterio neįmanoma, kaip ir kita linkme pakreipti jo temos.
Masalskio Šusteris — klastingas. Pradžioje jis renka taškus savo naudai. Jam padeda ir T. Masalskis apie mirusį brolį kalba tarytum apie save. Tai scena, kurioje susijungia tariamo ir realaus Šusterio sielos. Tai scena, kurioje aktorius kalba taip įtaigiai, kad imi painioti šiuos du žmones.
- Kaip numesti svorio ir vis tiek vakarėliuoti
- Geriausias svorio netekimas
Masalskio Profesorius užsisvajoja, tiksliau, negyvai užsikalba, tuomet režisierius paleidžia muziką. Toks besikarščiuojantis Profesorius įkaista lyg arbatinukas. Iki užvirimo. Ir staiga pajunti, kaip personažo mintys prasiveržia it ugnis iš vulkano kraterio.
Naujos knygos - Radviliškio rajono viešoji biblioteka
Iš žiūrovų salės į teatro fojė neskubėdamas, pasiramsčiuodamas dviem lazdomis išeina Profesorius, lydimas dviejų seserų. Jis tarsi sako tiesą apie pasaulį, bet iš tiesų jo kalbėjimas slepia tikrąją tiesą apie Šusterių šeimą, geriausia svorio netekimo arbata olandijoje ir barete todėl virsta melu, kuris nesustabdomai auga. Šitai jausdamas, bet negalėdamas sustoti, Robertas trečiajame veiksme visiškai išsiderina, jo išpuolius prieš aplinkinius inspiruoja nesugebėjimas susitvarkyti su savimi, ir šiuo požiūriu Roberto vidinis chaosas artina finalinį sprogimą — riksmą iš aikštės.
Ši scena — dar ne V. Masalskio peizažo pabaiga. Į brolio šermenų pietus susirinkusiems artimiesiems Profesorius Šusteris pasakoja būsenas, kurios neišrašytos, bet egzistuoja jo sąmonėje.
Masalskis labai tiksliai skverbiasi į kūrinio temą, pamiršdamas laiką. Jis tampa šiuolaikiniu antropologu: geriausia svorio netekimo arbata olandijoje ir barete reaguodamas į salę, pagal jos reakcijas keisdamas kai kurias mikro mizanscenas, jis priklauso nuo žiūrovų tiek pat, kaip ir pastarieji nuo jo.
EU e-Privacy Directive
Susiformuoja įvairių spektaklio dramaturgijos poteksčių tarpusavio ryšys. Ir tuomet įvyksta tam tikri užtemimo momentai — tai, kas skatina mąstyti. Masalskio ryšys su savuoju Profesoriumi neįtikėtinas: jis kalba taip, kaip tikrai kalba jo personažas, nes jis tuo momentu sugeba mąstyti taip, kaip mąsto jo personažas. Todėl žiūrovai jį pamilsta, nes jis žavus savo negatyvumu.
Pats kūrinys V. Masalskiui itin artimas, nes jis itin gerai jaučia T. Bernhardą, todėl laisvai, organiškai sugeba ištransliuoti jo tekstą. Masalskis transliuodamas vieną, sykiu atgal sugeba pasiimti kitą.
Document Information
Publika šiam aktoriui — neišvengiama vaidybos sąlyga. Ir žiūrovas lieka nustėręs: jis negali atleisti V. Masalskio Šusteriui, nes personažas ir aktorius jau būna tapę nedalomu vieniu. Tomis akimirkomis žiūrovas pradeda atskirti minčių prasmę, pradeda ieškoti asmeniško santykio su tuo, kas vyksta scenoje.
Tada kūrinys tampa metafiziniu aktu, formuojančiu dar vieną, ne regimą, bet nujaučiamą dimensiją.
Žmonija diskutuoja. Jei ne diskutuoja, laukia išpažinties V. Masalskio vaizduotė ar pamišimas? Vidinio pamišimo drąsa? Kur yra Dievas?
- Richard - Flanagan. .Siauras - madavaikams.ltja - siaureLT | PDF
- Нигде не было видно знакомого металлического блеска, издавна присущего слугам человеческим.
- Hsn svorio netekimas
- Daugiausiai komentuojami demotyvatoriai | madavaikams.lt
- Dr berg greitas svorio kritimas
- Etiketo paslaptys - mūsų sėkmės pagrindas | madavaikams.lt
Žiūrovas yra mūsų Dievas, todėl V. Jis tampa ledkirčiu, pramuša ne tik daugiažanrio spektaklio ledus, bet ir esmingai supainioja žiūrovą. Tai yra V. Masalskio absurdo peizažo pradžia.
Jau per savo pirmąsias scenines akimirkas jis sugeba neįtikėtinu greičiu įsiskverbti į žiūrovo sąmonę, nepalikdamas nė vieno abejojančio jo šlykštumu. Net tie, kurie iš pradžių mėgaujasi fašistuojančiu Masara, suvokia jo veiksmų negatyvumą.
Jie mano, kad Brauningas - tai ginklas. Kai nėra Kiplingo ar Brauningo. Tai labai Bet negali prisiminti žmogaus veido.
Atsiduodamas vaidmeniui V. Masalskis įjungia ne tik savo vaizduotę, bet ir priverčia įjungti vaizduotę jį stebinčius. Režisierius A. Visa tai svarbu dėl minčių ekspresijos auginimo.
Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ - Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Prasideda pakankamai iliustratyvaus teatro dokumentinės tiesos paieška. Akivaizdu, kad dėl V. Galima nujausti, kad taip atsitiko ir dėl įtaigios aktoriaus vaidybos. Juk blogio anatomija remiasi konkrečių žmonių veiksmais, jų iškrypėlišku mąstymu.
Šiuo atveju tik pasitelkus stiprią aktoriaus asmenybę tapo įmanoma įvykdyti spektaklio-akcijos skrodimą. Masalskis ne tik pateisino pagrindinių kūrėjų, režisieriaus ir dramaturgo, lūkesčius, bet ir pakvietė žiūrovus atvirai padiskutuoti apie šiuo metu pasaulį krečiančius įvykius. Tai spektaklis-forumas, kurio forma daugiausia priklauso nuo V. Masalskio vaidybinės įtaigos.