Ar numetate svorio gavus petnešas

Iki mūsų dienų iš tų laikų atėjo skandinavų žodis ha. Mes su Klevu padarėme tą patį.

Idealūs pusryčiai yra avižiniai dribsniai su bet kokios formos kiaušiniais kiaušiniene, kiaušiniene, virtais kiaušiniais. Atsisakykite dietų! Organizmui reikia mažiausiai kalorijų per dieną ir jis turi būti aprūpintas visomis jam reikalingomis maistinėmis medžiagomis: baltymais, riebalais, angliavandeniais, vitaminais ir mineralais.

Esant pastebimam kalorijų deficitui, medžiagų apykaita sulėtėja. Jei organizmas negauna pakankamai medžiagų, atsiranda visų sistemų sutrikimas. Taigi vien sėdėti ant agurkų yra žalinga, o suvalgyti kalorijų vien tik su šokoladu nėra geriausias pasirinkimas. Gerti daug vandens Vanduo labai gerai pašalina toksinus iš organizmo, deginant antsvorį. Nesėdėk ramiai Jei didžiąją dienos dalį praleidžiate sėdėdami ar gulėdami, medžiagų apykaita sulėtėja. Stenkitės daugiau judėti per dieną.

Jei nėra galimybės treniruotis, pabandykite nueiti 10 žingsnių. Laikykitės sveiko miego grafiko, kad jūsų medžiagų apykaita būtų normali. Dėl nereguliaraus ar netinkamo miego sutrinka visas kūno darbas. Jau nekalbant apie tai, kad miego sutrikimas padidina rimtų ligų riziką. Valgykite dažnai ir mažomis porcijomis Idealiai ar numetate svorio gavus petnešas 3 pagrindiniai valgiai ir užkandžiai.

Pratimas Svorių kilnojimas, vaistažolės svorio, bėgimas, važiavimas dviračiu ir kt. Tai ne tik padės numesti svorio ir sudeginti kalorijas, bet ir teigiamai paveiks jūsų medžiagų apykaitą ateityje. Dar kartą atminkite, kad kuo didesnė raumenų masė, tuo greičiau vyksta medžiagų apykaita organizme.

Yra skirtingi variantai atsikratyti antsvorio. Perskaitykite apie 6 populiarius svorio metimo būdus ir išbandykite tą, kuris jums labiausiai tinka. Prieš miegą Pasirinktinai galite išgerti baltymų kokteilį arba suvalgyti mažai riebios varškės. Mitybos patarimai, kaip išlaikyti formą ir numesti svorio Būtinai valgykite žalias daržoves. Kraštutiniu atveju trumpai garuokite. Morkose, burokėliuose, pomidoruose, agurkuose, kopūstuose, brokoliuose, žalumynuose yra jums gyvybiškai svarbių fermentų ir vitaminų.

Įsitikinkite, kad jūsų kūnas gauna pakankamai kalcio ir vitamino D sveikiems kaulams, užkerta kelią osteoporozei ir stiprina imuninę sistemą. Pravers kefyras, neriebus sūris, migdolai.

Atsisakykite riebių gyvūninių baltymų produktų: kiaulienos, taukų, rūkytos mėsos. Jautieną galite valgyti kartus per savaitę. Pirmenybę teikite liesai mėsai, kurioje yra B grupės vitaminų ir geležies: žuviai, kalakutienos filė, vištienai. Sveiki augalinių baltymų šaltiniai yra ankštiniai ir dumbliai labai naudingas vaizdas dumbliai - spirulina. Omega-3 riebalų rūgštys!

Daug kalbėta apie jų svarbą. Bet jie tikrai atlieka tokį vaidmenį organizme, kad verta pakartoti jų prasmę.

A.Cekuolis - Pokalbiai Su A.Cekuoliu 2011

Polinesotieji riebalai riebios žuvys, riešutai sumažina trigliceridų kiekį ir apsaugo nuo uždegimo sąnarių audiniuose. Mononesočiųjų riebalų šaltiniai: alyvuogių, linų sėmenų, žemės riešutų aliejus. Vanduo pašalina toksinus ir skatina medžiagų apykaitą. Gerkite bent stiklines per dieną. Trisdešimt metų yra labiausiai klestinti moteris!

Jums pasisekė kaip profesionalui, turite šeimą ir vaikus, karjerą, planus, galimybes - belieka tik pridėti nuostabią figūrą ir puikią sveikatą, tada jaunieji jūsų pavydės. Taip, žinoma, reikia dirbti su formomis, tačiau rezultatas to vertas.

Kodėl tai aktualu po trisdešimties? Po trisdešimties dauguma moterų išgyvena stabilumo laikotarpį - darbą, šeimą, vaikus, nusistovėjusį gyvenimą, romantiškas atostogas, vyrą ir stabilius santykius, galbūt net meilužį - tačiau visa tai yra nusistovėjusi. Tai yra tam tikra metabolizmo riba, kuri pradeda lėtinti medžiagų apykaitą, palaipsniui mažindama kūno raumenų masę ir pakeisdama ją riebaliniais ir jungiamaisiais audiniais. Vis dažniau žvelgiame į savo jaunystės nuotrauką, į savo iškaltą figūrą ir atsidūsta - nutukome.

Šis procesas kiekvienam yra skirtingas, bet Bendri principai vis dar lieka. Anksčiau jums tereikėjo pakankamai išsimiegoti ir kelias dienas laikytis dietos - ir atrodėte tobulai. Dabar tai pasiekiama labai stengiantis, o išlaikyti rezultatus yra sunkiau.

Norėdami išlaikyti patrauklią figūrą, turite pasistengti, o dieta po trisdešimties turėtų tapti jūsų ištikimu draugu. Tai nereiškia, kad reikia alinti alkį, tiesiog reikia ką nors žinoti apie medžiagų apykaitą ir pradėti pokyčius, kai atsiranda pirmieji pilvo pūtimo ar artėjančio celiulito požymiai. Apie raumenis ir riebalus Po trisdešimties metų mūsų apkrovos paprastai tampa mažiau aktyvios, o tai reiškia, kad raumenų treniruotės yra silpnesnės, hormoninis fonas taip pat gali susilpninti ir sumažinti raumenų tonusą.

Dėl to palaipsniui mažėja raumenų tūris, o kadangi raumenų audinys sunaudoja daugiausiai kalorijų, reikia valgyti mažiau. Vidutiniškai trisdešimties ir keturiasdešimties metų moteris su ar numetate svorio gavus petnešas kūnu praranda 1—2 procentus raumenų masės per metus. Visus šiuos procentus pakeis riebalai nesikeičiant mitybai.

Tai yra, nuolat gyvenant, jums reikia sumažinti savo mitybą maždaug Kcal per metus, tada jūsų medžiagų apykaita išlaikys stabilų riebalų kiekį. Tokiu atveju galite valgyti viską, ko norite, svarbiausia neviršyti dienos kalorijų kiekio. Jei galite suskaičiuoti kalorijas, šis metodas jums tinka. Be to, elastingi raumenys palaiko odos tonusą, todėl būtina nuolat palaikyti gerą kūno formą - tuomet oda bus mažiau suglebusi ir raukšlėta. Po trisdešimties priklausomybės nuo nikotino, lengvo alkoholio ir saldumynų yra labai kenksmingos.

Jei būdamas dvidešimties ar numetate svorio gavus petnešas buvo lengvai nudegęs, trisdešimties jis nusės ant šlaunų. Atsikratykite įpročio užbaigti tai, kas liko jūsų vaikui, net ir sutaupydami pinigų. Ko neturėtumėte daryti? Dažnai moterys po trisdešimties pradeda mesti svorį laikydamosi mažai kalorijų turinčios dietos, sumažindamos kalorijas iki žemiausio įmanomo lygio, būtino gyvybei palaikyti.

Žinoma, tai padės greitai sulieknėti, tačiau tokiu būdu nepavyks išlaikyti svorio ir lieknėti ilgą laiką. Tokios dietos neturi logikos kūnui - jos sumažina raumenų masę, kuri po trisdešimties vis tiek tampa menka.

Todėl dieta turėtų būti rodoma saikingai, kad sudegintų riebalų perteklių, o ne visi audiniai iš eilės. Antra didelė klaida - varginančios jėgos treniruotės sporto salėje, raumenų masės pumpavimas, baltymų mityba, siekiant sugrąžinti prarastus raumenis. Dėl to apimtys nesumažės, o sveikatos būklė gali būti sukrėsta. Ypač jei anksčiau sporto salėse nebuvote ypač pastebėti. Trečia klaida - pakeisti savo išvaizdą pasitelkus pinigus ir plastikos chirurgų įgūdžius, nekeičiant gyvenimo būdo ir mitybos.

Riebalų nusiurbimas, petnešos ir plastinė chirurgija yra rimtos operacijos, atliekamos anestezijos ir ilgo atsigavimo laikotarpio, o tai turi labai neigiamų pasekmių sveikatai iki mirties. Teisingas požiūris Išlaikant grožį ir harmoniją būtini bet kokio amžiaus principai - noras tapti liekna, aiškus veiksmų planas ir kompetentingas treneris bei mitybos specialistas. Jei norite sulieknėti vien dėl to, kad vyras grasina jus palikti, tai yra neteisinga motyvacija ir jums ilgai neužteks.

Turite numesti svorio dėl savęs, dėl sveikatos ir grožio, o jūsų vyras yra tik papildoma paskata. Kartais svorio metimo pradžioje reikia gero psichologo.

Teisingas svorio netekimas bus dieta, šiek tiek sumažinanti kalorijų skaičių ir šališkumą daržovių ir vaisių atžvilgiu. Svorio didinti reikia po kenčiančių nuo sunkių ligų, operacijų. Taip pat sportininkai, kultūristai siekia priaugti svorio, kad greitai augtų raumenų masė. Tokiu atveju svarbų vaidmenį vaidina per dieną suvartojamų baltymų kiekis. Manoma, kad organizmas sugeba pasisavinti tik 30 gramų baltymų.

Viskas, kas viršija šią vertę, kūnui lieka nepastebėta. Gali nesutikti su tokia nuomone. Iki šiol nėra griežtų baltymų dozių, reikalingų žmogaus organizmui. Viskas priklauso nuo individualių savybių. Tačiau vis dėlto įrodyta, kad baltymų perteklius organizme sumažina jo absorbcijos greitį ir laipsnį. Kaip greitai galite numesti svorio su bulimija- Kaip greitai galite numesti svorio su bulimija Bandant priaugti svorio, rekomenduojama valgyti truputį.

Valgymų skaičius per dieną turėtų siekti 6 kartus. Tai paaiškina ne tik baltymų, bet ir kalorijų lygį. Didelis kalorijų kiekis porcijose yra gana problematiškas. Dalinės mitybos principai Tolygesnis maisto pasiskirstymas leis jam kuo geriau įsisavinti.

Taigi, priaugant svorio, pagrindinis akcentas yra maisto energetinė vertė, o ne skaičius, kiek jis suvartojamas. Ką sako mokslas apie tai, kiek kartų per dieną reikia valgyti. Taigi, kiek kartų per dieną reikia valgyti, pasak mokslininkų?

Sveiko svorio kilogramai per savaitę, kaip numesti 5 kg per savaite — ial. Turi antsvorio ar yra nutukę, ir nėra jokių ženklių šios situacijos pagerėjimo požymių. Sveria daugiau nei reikia, o dinamika taip pat nėra patenkinta. Svoris - Sveikas Žmogus Šiame tekste neišvardinsime akivaizdžios perteklinio svorio žalos. Bažnytkaimyje užtrukome iki vidurnakčio.

Visi sužeistieji buvo apžiūrėti. Reikėjo kuo toliau nužygiuoti, nes tikėjomės priešo puolimo. Traukėme sparčiai — bemaž be poilsio. Visi labai išvargome. Ligoniui paprašius, kelioms minutėms stabtelėdavom; vyrai krisdavo ant žemės ir užmigdavo. Turėdavau nuolatos juos perskaičiuoti, kad kurio nors nepaliktume miegančio pakelėje.

Tik gerokai prašvitus pasiekėme sustojimui numatytą vietovę. Priešas įvykio dienos pavakare puolė Balkasodžio kaimą, tačiau į pamiškę eiti nesiryžo — pasitenkino vien smarkiai ją apšaudęs.

Su ligoniu žygiuoti buvo labai sunku, nes visuomet reikėdavo turėti pastotę. Zigmo sveikata vis blogėjo. Po ilgų pastangų buvo rasta galimybė sužeistąjį paguldyti Kauno ligoninėje. Sutartą dieną viena moteris ir medikas išvežė ligonį. Tačiau pakeliui įvyko nelaimė — juos kažkas išdavė. Visi buvo suimti. Zigmas atsidūrė Alytaus miesto ligoninėje. Ten jam gyti buvo nepaprastai sunkios sąlygos. Jis baisiai kentėjo priedo tardomas, tačiau nieko neišdavė. Tolesnis Zigmo likimas man nežinomas.

Pasitariau su štabo pareigūnais, ir nutarėm persikelti į Varčios mišką. Daugumą vyrų paleidau dvi dienas atostogų, kad apsirūpintų baltinių atsarga ir paskui taip greit vėl nesiprašytų namo: mat nemaža dalis partizanų buvo vedę, jiems reikėjo rūpintis paliktomis šeimomis ir ūkiu. Kai kurių vyrų buvo tiesiog neįmanoma nuvesti toliau nuo namų. Apie dešimt vyrų teko palikti prie jų namų.

Su kitais persikėliau į Varčios mišką. Keletui iš jų miškas buvo šiek tiek žinomas. Gerai jame orientavosi tik vienas partizanas — štabo pareigūnas Klevas.

Į Varčią įžengėme naktį. Apsistojome gerokai į šiaurę nuo vieškelio, einančio maždaug per miško vidurį. Prašvitus pasiėmiau Klevą ir dar kelis kovotojus ir išėjome ieškoti tinkamos vietos stovyklai įrengti. Tuomet aš atsakiau. Vieni ir kiti reikalavome visokiausių įrodymų. Nurodomi faktai, deja, nei vieniems, nei kitiems nieko nereiškė, nes jie mums ar numetate svorio gavus petnešas jiems buvo nežinomi.

Tačiau vis dėlto aiškėjo, kad tai ne priešai. Todėl pagaliau sutarėme, kad iš abiejų pusių po vyresnįjį ir vieną kovotoją be ginklų išeitų į priekį pasikalbėti. Iš ten du pakilo ir artėjo į vidurį. Mes su Klevu padarėme tą patį. Susitikom ir pasisveikinom.

Palanga ir LT pajuris

Aš prisistačiau kaip Nemunaičio apylinkių partizanų kuopos vadas slapyvardžiu Vanagas, pasisakiau, kad tikroji mano pavardė Ramanauskas. Anų vyresnysis prisistatė kaip Daugų apylinkės partizanų būrio vadas slapyvardžiu Žaibas, o jo tikroji pavardė esanti Voveris. Žaibas iš pirmo karto padarė man gilų įspūdį. Beje, ir ar numetate svorio gavus petnešas, kai man tekdavo su kuo nors išsikalbėti apie tą puikų mūsų tautos sūnų, visi pabrėždavo, kad ir jiems Žaibas darydavo ne mažesnį įspūdį.

Netrukus kalbėjomės jau visa grupelė. Žaibas padėjo mums pasirinkti tinkamą stovyklavietę. Jis pasakė, jog jo būrys taip pat įsikūręs netoliese. Pasirodo, mūsų vaikščiojimą po mišką išgirdo jų stovyklos sargybinis. Tuoj pranešė Žaibui. Šis pasiėmė kelis kovotojus ir išėjo iš stovyklos patikrinti padėties.

Taip mes ir susitikome. Žaibas pakvietė mus užeiti į jų stovyklą. Pasiūlymą priėmiau. Vyrai buvo pasistatę palapines, apdengtas eglišakėmis. Dauguma stovyklos įgulos miegojo. Žaibas įsakė prižadinti būrio virėją partizaną Guobą Vaclovą Petrauską, kilusį iš Daugų vls. Melnytėlės k. Atkreipiau dėmesį į žmogų, gulėjusį prie laužo surištomis rankomis ir kojomis. Atrodė, kad juo visiškai niekas nesidomi ir nesaugo, kad jis, jei tik pavyktų kaip nors at-narplioti virvę, turėtų puikiausią galimybę pabėgti.

Maksimalus svorio kritimas per 21 dieną matyti, kad belaisvis šią padėtį taip pat jaučia, bet tik kažkodėl nemėgina ta galimybe pasinaudoti. Žaibas nuėjo į savo palapinę atsinešti žemėlapio. Pasinaudojęs proga, paprašiau būrio virėją paaiškinti, kodėl tas žmogus surištas ir.

Guoba paaiškino, kad belaisvis į stovyklą atvestas naktį iš žygio grįžusių kovotojų, kad jis yra nusikaltęs ir dieną jam būsiąs surengtas Karo lauko teismas. Guoba mostelėjo ranka į netoliese esančią palapinę. Įsižiūrėjau ir įsitikinau, kad ten, parėmęs alkūnėmis smakrą, gulėjo ginkluotas partizanas, nenuleidžiantis akių nuo suimtojo. Kodėl belaisvis taip budriai buvo sekamas slapčia, jam to nežinant, man paaiškėjo tik po kelių dienų. Žaibas taip elgėsi ne be pagrindo.

Tuo tarpu Žaibas grįžo su žemėlapiu. Sutarėme vieni ir antri kurį laiką pagyventi Varčios miške. Pasiskirstėme veikimo ir judėjimo rajonus. Žaibą pakviečiau aplankyti mūsų stovyklą. Po to grįžau pas savo vyrus. Išsidėstėme skyriais. Pasižymėjome vietas, kuriose turės būti pastatytos palapinės. Visą kitą dieną vyko įsikūrimo darbai. Įrengėme tris nuolatinius sargybos postus. Kas 24 vai. Dabar reikėjo spręsti kuopos maitinimo klausimą.

Prie štabo įsteigiau ūkio skyrių, kurio viršininku paskyriau Jūrininką. Šis skyrius neturėjo jokių kitų pareigų.

Ūkio skyrius įsigijo pastotę ir maždaug kas naktį važinėdavo maištauti. Surinktas maistas būdavo išdalijamas skyriams, nurodžius kuriam laikui turi jo pakakti. Vieną pavakarę ūkio skyrius tarėsi, kuria kryptimi vykti ieškoti maisto. Tarp besitariančiųjų buvau aš ir Daktaras. Prie mudviejų stovėjo Jūrininkas. Staiga čia pat pasigirdo pistoleto šūvis, Jūrininkas sukniubo. Iššovė Daktaras — jis dar nelabai mokėjo elgtis su pistoletu, kalbėdamas jį krapštinėjo ir netikėtai paleido šūvį.

Kulka pralėkė pro pat mano drabužius ir sužeidė abi kojas greta stovėjusiam Jūrininkui. Mūsų kuopoje buvo sanitarė. Ji ekologiška upė pirmąją pagalbą sužeistajam. Tačiau reikėjo išimti antroje kojoje įstrigusią kulką. Aš su keliais vyrais nuvykau į kaimą ir kitą rytą išsiunčiau ūkininką parvežti daktarą.

Daktaras atvyko. Sutartoje miško vietoje kulka buvo labai lengvai išimta, nors Jūrininkas dar ilgokai po to turėjo gulėti. Varčioje gyventi buvo labai gera. Šiuo gražiausiu metų laiku miškas atrodė kaip pasakoje. Žydėjo ievos. Jų buvo prie pat mūsų stovyklos palapinių. Iki vidurnakčio liepsnodavo šeši laužai. Partizanų skyriai buvo ar numetate svorio gavus petnešas atskiros šeimynėlės.

Skyrių vyrams lankyti vieni kitus be svarbaus reikalo buvo draudžiama — mat kai į vieną vietą susirinkdavo daugiau vyrų, neišvengiamai kildavo garsesnės kalbos ir juokas, o tai jau buvo nepageidautinas dalykas. Vyrai, kurie naktį nedalyvaudavo žygyje, vakarais ilgai sėdėdavo aplink laužus ir tyliai šnekučiuodavosi. Nakties metu mėgdavau stebėti stovyklą iš toliau. Kaskart apimdavo sunkiai nusakomas jausmas, pasinerdavau mintyse, kurių čia nesurašysi. Visa, ką tuomet išgyvenau, pasilieku sau, nes tai mano brangiausi prisiminimai.

Kai stovyklavome Varčioje, iš Vokietijos į Rusijos gilumą buvo masiškai varomi gyvuliai.

Senojo geležinkelio pylimu Alovė-Varėna taip pat buvo varomos karvės ir avys. Nutarėme pasinaudoti proga ir apsirūpinti didesnėmis mėsos atsargomis, nes maisto reikalai darėsi vis prastesni — artimose vietose jau buvome lankęsi, o tolimesnes sunku pasiekti. Dabar Varčios miške, be mūsų kuopos ir Žaibo būrio, stovyklavo kitas Daugų apylinkės partizanų būrys, vadovaujamas Vėžio Barausko, Alovės miestelio tarnautojotaip pat ir Varčios apylinkės partizanų dalinėlis, vadovaujamas Komendanto.

Taigi Varčia globojo jau apie laisvės kovotojų. Po kelių sėkmingų žygių visose stovyklose atsirado labai gerų galvijų. Įgyti jų pasirodė nesudėtinga, nes ginkluota apsauga buvo menka, partizanai ją išvaikydavo. Mūsų stovykloje buvo kvalifikuotas mėsininkas, jis skersdavo galvijus visoms stovykloms.

Tačiau darėsi vis šilčiau, ir daugiau galvijų pjauti nebuvo galima — mėsa greit gesdavo. Karves teko laikyti gyvas, jas ganyti.

Buvo paskirti partizanai piemenys, kartais ganyti tekdavo uz bausmę. Vėliau karvėms buvo užtverti gardai, kuriuose jas šerdavom žole. Žolę veždavom iš pamiškėje gyvenusių komunistų ūkių, kurie jau buvo išbėgę gyventi į miestus. Stovyklose buvo po arklį ir vežimą — maištauti ir žolei gabenti. Mūsų stovykloje buvo dar trys jojami arkliai ir jiems pabalnojimai.

Vienas arklys atimtas iš ruso, antras — iš istrebitelio, trečią padovanojo vienas ūkininkas. Pastarasis dvi dienas miške ieškojo mūsų stovyklos ir, ją suradęs, primygtinai siūlė kumelę. Aš jos ar numetate svorio gavus petnešas nenorėjau imti, nes mums gyvulių ir taip buvo per daug, tačiau ūkininkas aiškino, kad jo svorio netekimas nedidelis deficitas vis vien paims komunistai, todėl jau geriau savo gyvulį atiduoti Lietuvos partizanams.

Su kaimyninių dalinių stovyklaujančiais vyrais susibičiuliavome. Vakarais ir kitomis laisvesnėmis valandėlėmis vieni kitus aplankydavome. Kiekvieną dieną keisdavomės žvalgybos žiniomis. Pamiškių žvalgymas paprastai būdavo atliekamas iki pusryčių.

Jeigu iki to laiko priešo nepastebėta, jausdavomės saugiai. Retkarčiais priešas ne mažesnėmis kaip 70— karių grupėmis pasirodydavo kaimuose, esančiuose netoli pamiškės, tačiau prie pat miško niekuomet nesiartindavo. Partizanų avalynei taisyti turėjome batsiuvį. Tai buvo tas pats žmogus, kurį mačiau surištą Žaibo stovykloje. Per Karo lauko teismą paaiškėjo, kad minimas asmuo nėra jau taip labai nusikaltęs, kad jis nori savo prasižengimą išpirkti — pasilikti pas partizanus ir taisyti jiems avalynę.

Žaibas, norėdamas suimtąjį išbandyti, liepė jį slapta sekti — jeigu suimtasis yra sunkiai nusikaltęs, tai jis mėgins bėgti ir taip išsiduos. Apsirūpinti avalyne partizanams buvo labai sunku. Pirkti naujos nebuvo, o senąją bemaž po kiekvieno žygio tekdavo taisyti.

Batsiuvys buvo tikrai reikalingas. Nutarta pasinaudoti to žmogaus paslaugomis. Batsiuvys parašė laišką savo namiškiams. Vyrai su tuo laišku nuėjo pas jį ir atgabeno miškan visus batsiuvystei reikalingus įrankius.

Darbo jam buvo per akis. Žmogus buvo stropus. Visi vyrai juo buvo patenkinti, batsiuvys įgijo visišką pasitikėjimą.

Vėžio būrio stovykloje jau atsirado ir armonika. Ji buvo partizano Kudirkos. Vykdavo net linksmavakariai. Paaiškėjo, kad Meškučių kaimo piemenys savo gyvulius gindavo arčiau Daugų būrio stovyklos, nes čia, pasak jų, linksmiau — gali pasiklausyti armonikos. Visa tai kėlė grėsmę partizanų saugumui. Bemaž kas antrą dieną tai vienoje, tai kitoje stovykloje pasigirsdavo šūvis, neapdairiai paleistas kurio nors iš partizanų.

Štai kartą Nedingės apylinkėje, vietos gyventojams padedant, buvo sučiupti trys asmenys, kurie, prisidengdami partizanų vardu, plėšikavo ir terorizavo gyventojus.

Jie buvo atgabenti prie mūsų stovyklos sargybos posto, gulėjo surišti ir laukė dieną įvyksiančio Karo lauko teismo. Tuo metu poste buvo partizanas Šoferis. Jis vaikščiojo užsikabinęs užtaisytą rusišką šautuvą.

Lįsdamas pro tankias eglių šakas, užkabino nuleistuką, nuaidėjo šūvis. Šoferis pamanė, kad šovė priešas. Palikęs suimtuosius, jis nupūškė į stovyklą. Sutikęs jau bėgantį parengties skyriaus posto link skyriaus vadą partizaną Jockų, pranešė jam padėtį.

Buvo apsupta posto vietovė, bet nieko įtartina nepastebėta. Jockus tuoj susivokė ir patikrino sargybinio šautuvą. Paslaptis paaiškėjo. Šoferis nusipelnė du kartus be eilės į tarnybą ir — sako — plius Jockaus antausį. Po kiek laiko Šoferis, kaip neturintis orientacijos ir apsileidęs, buvo pašalintas iš partizanų gretų. Nusiunčiau kelis vyrus tuo įsitikinti. Jie pargabeno didžiulį ryšulį, kuriame radome nemažą kiekį baltinių ir kt. Kitą kartą tuo pačiu būdu buvo gautas vokiškas karabinas.

Jį mums persiuntė milicininkas iš Alytaus miesto. Sužinojau, kad prie Nedingės bažnytkaimio esančiame Nedingės miške laikosi partizanų dalinys, kuris pageidauja su mumis užmegzti ryšius.

Kategorijos

Paskyrėme susitikimo datą ir vietą — prie Nedingės kapų. Susitikimui paskirtą naktį aš ir Klevas išjojom Nedingės link. Prie kapų mūsų jau laukė dalinio vyresniuoju prisistatęs partizanas Gegutis - Vincas Ivanauskas iš Masališkių k. Jie mums pasakė, kad dar neturi ryšio su jokiais partizanais ir sutinka pereiti mano priklausomybėn. Tam pritarė ir apie dvylika kovotojų, tuo metu dalyvavusių susitikime. Jie prašėsi paliekami veikti Nedingės apylinkėje. Aš puoselėjau kitokius planus — norėjau juos prijungti prie savo kuopos ir sudaryti stiprų dalinį.

• Įrankiai / Aksesuarai
• Pagrindinės svorio metimo taisyklės po 30 metų. Kodėl taip atsitinka
• Glikogenolizės svorio metimas
• Greitai sudeginti visus kūno riebalus

Reikia pažymėti, kad tuo metu kovos taktika, kurios aš laikiausi, dar nebuvo tikrai partizaniška. Tuomet mes iš viso net neįsivaizdavome, kad priešas galėtų mus sumušti. Taigi buvo numatyta data, kada turėjo susirinkti visas būrys ir priimti galutinį sprendimą. Susitikimo dieną aš ir Klevas išvažiavome pastote. Buvo iš anksto susitarta, kad už Lesagūrų dvaro — ant kryžkelės mūsų lauks vienas Nedingės apylinkės partizanų būrio kovotojas, kuris nupasakos esamą padėtį ir palydės į susitikimą.

Kryžkelėje mūsų kūnas lieknas roma nestabdė. Važiavome toliau. Klevas pasiūlė sukti bažnytkaimin ir, ten palikus pastotę, pėstiems eiti į kapines. Taip ir padarėme. Ar numetate svorio gavus petnešas per Nedingės upelio tiltą. Sukėlėme nemažą triukšmą, pradėjo loti šunys. Vienoje vietoje užšokome pasiteirauti, ar kaimelyje ramu.

Mums pasakė, kad bažnytkaimyje daug rusų, kad jie visą dieną siautėjo apylinkėje ir Nedingės miške. Dabar jie apsistoję poilsiui pas gyventojus. Žmonės buvo labai išsigandę ir patarė mums kuo skubiausiai dingti iš Nedingės. Mūsų raginti nereikėjo. Apsukome pastotę ir labai tyliai pervažiavome tiltą.

Paskui spaudėme kaip reikiant. Po šios nesėkmės dar kelis kartus bandėme nujoti į Nedingę, bet vis tuščiai. Sykį, vidurnaktį, kai buvau visai netoli bažnytkaimio, staiga kažkas perbėgo per vieškelį ir griuvo į krūmus. Mes taip pat tiesiog nusiritome nuo arklių ir sukritome į griovį. Pareikalavome, kad pasislėpusysis išlįstų iš krūmų, bet jis nepakluso.

Ėmėme šliaužti artyn. Tuomet mes pasisakėm, kas esam, ir pareikalavom tučtuojau išlįsti iš krūmų. Netrukus pamatėm uniformuotą žmogų, iškėlusį rankas. Jis pasisakė turįs pistoletą, slėpęsis, nes nežinojęs, kad joja partizanai.

Įrodinėjo, jog esąs partizanas slapukas ir turįs ryšį su Nedingės partizanų būriu. Patikėjome, jis žadėjo kitą dieną suvesti mus su būrio vadu. Savo pažadą įvykdė. Susitikimas įvyko. Šio susitikimo metu buvo sutarta, kad dalis kovotojų pereis į mūsų kuopą, kiti sudarys atskirą dalinį, kuris laikysis Nedingės apylinkėse, bet klausys mano įsakymų.

Taip pat buvo numatyta data, kada visas Nedingės būrys turi atvykti į sutartą vietovę — tada, prisijungęs prie kitų dalinių, vyks atlikti išpažinties ir duoti priesaikos.

Viena iš priežasčių buvo ta, kad priešas jau nemažai žinojo apie mūsų stovyklavimą tame miške, bemaž kiekvienas miško pakraštys buvo daugiau ar mažiau išžvalgytas. Aš su savo kuopa išsikėliau į Pilkionių mišką. Su Žaibu, Komendantu ir Vėžiu susitarėme, kada jie su visais kovotojais atvyks į Pilkionių mišką ir ten su mumis susitiks. Žaibas turėjo atsivesti ir Nedingės būrį. Sutartu laiku Žaibas, Komendantas ir Vėžys su visais vyrais atvyko sutarton vieton.

Nedingės būrys žodžio neištesėjo, ir Pilkionių miške jų nesulaukėme. Kitą dieną maždaug vyrų jau buvome miške netoli Dušnionių kaimo. Aš su būrio vadu Jockumi ir kovotoju Lengveniu nuvykau į Einorių miško pakraštį.

Buvo sekmadienis. Susėdome prie vieškelio krūmuose. Staiga visai arti šmėstelėjo žmogus. Supratome, kad jis mus pamatė. Todėl šokome ant vieškelio ir įsakėme ėjusiajam iškelti rankas. Jockus tą žmogų pažino. Tai buvo Alovės miestelio istrebitelis, savo judošiškumu vietos gyventojams jau labai įkyrėjęs. Istrebitelis rankas tuoj pat iškėlė. Jį iškratėme. Kišenėje radome pistoletu. Žinojome, jog minimas istrebitelis dažnai girdavosi padėsiąs rusams savo apylinkių partizanus išgaudyti, nes jis partizanų nebijąs ir gyvas tai jau niekad nepasiduosiąs.

Nors pasibučiuokim! Geriau vyriškai pasikalbėkime! Mes apsimetėme nieko nežiną apie jo darbus. Jis buvo negudrus, bet mus tikėjosi apmauti. Prašėsi priimamas į partizanus. Mes sutikome ir pažadėjome vestis drauge. Kaime dar turėjome uždavinį — susitikti su vienu Alovės miestelio istrebiteliu, kuris buvo neblogas žmogus, priešų priviliotas apgaulės būdu.

Paimtasis istrebitelis kiek gadino reikalą. Reikėjo jį nuvesti į stovyklą ir pasirūpinti tinkama jo apsauga. Jockų su Lengveniu pasiunčiau susitikiman, smulkiai išaiškinęs, ką vienu ar kitu atveju daryti ir sakyti, nes jokiu istrebiteliu nė nemaniau pasitikėti. Jeigu visa vyktų kaip mano buvo numatyta, nurodžiau kaime naują susitikimo vietą. Paskui nusivariau paimtąjį į stovyklą. Miškas man buvo menkai žinomas, tačiau nenuklydau.

Su juo kalbėjau normaliai, bet aiškiai duodamas suprasti, kokiu atstumu nuo manęs jam dera laikytis. Pakeliui jis pasiprašė būti priimamas į raitųjų partizanų burį. Pažadėjau ir šį jo norą patenkinki, tačiau pasakiau nežinąs, iš kur jis gaus arklį, nes pas mus atsarginių nėra. Jis siūlė paimti kumelę iš savo namų — ja ir jodinėsiąs. Vėliau jis parašė atitinkamą raštelį namiškiams, o po kiek laiko, tuo rašteliu pasinaudoję, mes įsigijome to istrebitelio arklį.

Istrebiteliui juo jodinėti, žinoma, jau niekuomet neteko, nes, savaime suprantama, pirmai progai pasitaikius, jis nuo mūsų būtų pasprukęs ir dar mums košės priviręs. Stovykloje visi labai ar numetate svorio gavus petnešas, kad pagaliau tas pagyrūnas įkliuvo. Bet gaišti nebuvo kada. Jockus ir Lengvenis manęs ten laukė.

Jie jau buvo kalbėjęsi su istrebiteliu. Tas pranešė, kad prie Butrimiškių miško prie plento raiste yra šeši iš Alovės atvykę istrebiteliai, kurie norėtų tuoj pat susitikti su manimi.

Vienas iš atvykusiųjų yra skyrininkas, vienas turi dviratį ryšiui su Alove palaikyti. Dabar mums tapo visiškai aišku, kokias pinkles priešas rengė. Jų planas buvo toks: istrebiteliai, apsimesdami norį pereiti pas partizanus, tikėjosi mane prisivilioti, o paskui drauge su susitikiman atvykusiais vyrais sunaikinti. Jeigu tai nepavyktų tuoj pat, uždavinį atlikti geresnei progai pasitaikius. Iš Einorių kaimo kilęs istrebitelis tą sąmokslą mums išdavė.

Ką tai reiškia? Paprastą dalyką: atšilimas prasideda ne tada, kai atmosfera dėl žmogaus veiklos ar, pavyzdžiui, didelio vul­ kano išsiveržimo prisisodrina anglies dvideginio. Atšilimas praside­ da, kai Saulė ir kosminiai spinduliai sušildo orą.

Pagrindinės svorio metimo taisyklės po 30 metų. Kodėl taip atsitinka

Stai tada ir atsiranda daugiau co Atmosferoje jo buvo gausiau negu dabar o-aisiais, aisiais ir aisiais. Gerai, pasakysite. Bet kas tą temperatūros armoniką tampo? Ir kodėl dešimtys tūkstančių rimtų protingų žmo­ nių, sąžiningų entuziastų negaili savo laiko ir pinigų žmonijai nuo atšilimo bei užtvindymo gelbėti?

Tikrųjų klimato pokyčių priežasčių reikia ieškoti už mūsų Žemės rib ų. Buvo tik vienas klaustukas: Saulė mus šildo daugmaž vienodai, metinio svorio metimas 63110 svyravimai - tik O,J proc.

Jie surado sąsają tarp debesuotumo virš Žemės rutulio ir dviejų rūšių spindulių, pasiekiančių Ž emę, - Saulės spindu­ lių bei kosminių. Kosminių spindulių, atlekiančių iki Žemės, įtampą reguliuoja Saulės aktyvumas. O jis keičiasi kas vienuolika metų. Kai Saulė labai aktyvi, magnetinio lauko linijos jos dėmių rajonuose pra­ siveržia ir su vadinamuoju Saulės vėju lekia kažkur į mūsų sistemos kraštą.

Pakeliui kiek pastumia į šoną kosminius spindulius. Kai Sau­ lė mažai aktyvi, daugiau kosminio spinduliavimo dalelyčių pasiekia mūsų aplinką, atsiranda kondensacijos branduoliai, gausūs debesys, kurie pridengia Žemę nuo Saulės ir vėsina atmosferą. Saulės veikla lemia Žemės klimatą. Siuo metu Saulė gan rami. Kosminė Jungtinių Valstijų žinyba NASA oficialiai pranešė, kad ųjų gruodžio u dieną prasidėjo asis Saulės ciklas nuo to laiko, kai žmogus juos pradėjo skaičiuo­ ar numetate svorio gavus petnešas.

Tą dieną atsirado pirmoji Saulės dėmė, baigėsi ciklas, kurio metu dėmių pastebėta nebuvo. Jeigu viskas eis taip, kaip eidavo anksčiau o Saulę ir jos dėmes stebėjo dar senovės indų ir kinų astronomaidėmių skaičius ir jų plotas Saulėje vis didės - prasidės asis Saulės ciklas. Kaip žinote, buvo Didysis Ledynmetis, kai kalnuose susikaupė milžiniški ledo masyvai, kartais kilometro ir daugiau storumo.

Savo svorio spaudžiami jie lėtai slinko nuo Skandinavijos kalnų keterų, nuo Alpių ir kitų kalnynų į žemumas, vienur sustumdami kalvas, kitur iš­ rausdami klonius, kurie vėliau tapo giliais ežerais arba upių vagomis, dar kitur tiesiog išgulėdavo žemę - taip atsirado plokščių krantų eže­ rai.

Ž monių tada čia nebuvo. Ugrofinų, o paskui baltų protėviai atėjo, kai jau buvo kiek atšilę ir ledai ištirpę, kai priaugo medžių, atsirado žvėrių. Mūsų protėviai atkeliavo sekdami juos ir medžiodami.

Darė­ si vis šilčiau. Tai buvo mūsų protėvių aukso amžius - gausu laukinių vaisių, žvėrių, gerai derėjo javai, naminiams gyvuliams už­ teko pašaro. Atšiauriausiais metais - nuo t6oo iki 17oo-ųjų - temperatū­ ra buvo dviem Celsijaus laipsniais žemesnė negu šio regiono vidurkis.

Europoje visos upės žiemą užšaldavo, Baltijos jūra irgi užšaldavo nuo krašto iki krašto, į Švediją ar Daniją galėjai pėsčiomis nueiti. Tai ir buvo daroma, ištisą žiemą. Alpių ledynai šliaužė į slėnius, užversdami namus ir laukus akmenų bei molio lavinomis. Kasmet kartojosi saus­ ros, nederliai, badas, maras, kitos ligos ir Tada buvo pakirstas baltiškųjų prūsų šaknys.

Rusijoje ir Vokietijos kunigaikštystėse vyko iškankintų baudžiauninkų maištai, ėmė smukti bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Panašus sumažėjęs Saulės aktyvumas ir atšalimas kaip per Mažąjį Ledynmetį numatomas apie metus.

Bet daug anksčiau, ai­ siais, aisiais, net po ketverių šešerių metų dabartinis as Saulės ciklas atneš, kaip sako tos teorijos šalininkai, pastebimą atšalimą. Visa tai nereiškia pasaulio pabaigos. Turėdama daug menkesnę techniką arba visai jos neturėdama žmonija jau išgyveno Mažąjį Ledynmetį. Kitas dalykas: jeigu būtų įvykdyti Kioto protokolo reikalavimai ir su­ mažintas co2. O kainuotų tokie apribojimai t8o milijardų dolerių kasmet, arba, kitu skaičiavimu, 3 proc.

Manau, Kioto protokolas niekada nebus pradėtas rimtai įgyven­ dinti. Todėl, kad, kaip minėjau, ne dėl žmogaus veiklos C02 kiekis aplinkoje didėja ar mažėja. Tai daro pati gamta - Saulės sąveika su kosminiais spinduliais ir vandenynų biomase. Ž emynai ir vulkanai per metus išmeta į atmosferą 69 milijardus tonų anglies dvideginio, vandenynai - milijardus, o žmonija - visa pramonė, žemės ūkis, automobiliai ir kitas transportas - vos 9 milijardus, tai yra apie 2 proc.

Žmonija, įtempusi visas jėgas, tą dviejų procentų emisiją galbūt galėtų sumažinti iki Abejoju, bet sakykim. Kovoti su C02 tai kovoti su gamta, sako atšilimo - teorijos priešininkai. O pats anglies dvideginis visai nėra nuodingas. Visi gyvi organizmai, žmogaus kūnas irgi, sudėti iš tos atmosferinės anglies.

Kai atmosferoje daug C02, derliai geresni. Visa augmenija, infuzorijos ir kiti gyvi vandens mikroorganizmai įkvepia co2 ir iš­ kvepia deguonį. O vandenynų biomasė kelis šimtus kartų didesnė už žaliąją biomasę. Tai kuo gi remiasi kiotininkai, energingi kovotojai už C02 sumaži­ nimą aplinkoje? Juk tai rimti ir geros valios žmonės. Remiasi labai solidžiais argumentais - kompiuterių sukurtu mo­ deliu.

Jis rodo, kaip keisis, kaip šiltės temperatūra ir kad tai vyksta būtent dėl žmogaus veiklos. Tačiau kompiuteris juk savo nuomonės neturi. Kompiuterių modeliai - tai ar numetate svorio gavus petnešas išreikšta kūrėjo nuomonė. Ji teisinga, jeigu remiasi teisingais į kompiuterį įveda­ mais faktais, ir labai klaidinga, jeigu įvedamieji faktai klaidingi.

Palanga ir LT pajuris

Siuo atveju, atrodo, būsime susidūrę su barzdotas riebalų nuostolis instagram rimta klaida, kuri - gali taip būti - gulė į visų tolesnių apskaičiavimų pamatus. Kiotininkai įsi­ tikinę ir tikina mus, kad iki prasidedant industrializacijai anglies dvideginio atmosferoje buvo 30 proc.

Jie atmeta atmosferos tyrimus, kuriuos meteorologai darė nuo ųjų, nes, jų nuomone, technika tada buvo primityvi.

Tikrai, kompiuterių ne­ buvo, bet juk atmosferos tyrimai - gan paprastas dalykas. Juos gali atlikti vidurinės mokyklos gamtininkų ratelis. Atmeta kiotininkai ir medžio rievių parodymus, ir tai, kad tie parodymai sutampa su me­ teorologinių stočių duomenimis: o-aisiais, 1Bss-aisiais, ai­ siais co2 koncentracija ore buvo tokia pati kaip dabar arba dar didesnė. Skaičiavimo pagrindu jie ima tik vieną dėmenį, tiesa, labai rimtą: Antarktidos ir kitų didžiųjų ledkalnių gręžinius.

Taip, snaigės ir kiti krituliai užšaldo mikroskopinius tuo metu buvusio oro bur­ buliukus, tačiau anglies dvideginio tuose burbuliukuose užšaldoma proc. Taip susidarė iškreiptas oro, buvusio praeityje, vaizdas. Padaryta ir daugiau klai­ dų. Aiškiai einame į atšilimą. Pasirodo, karščiausi metai buvo ieji, ieji patys karščiausiieji ir ieji, o devintajame de­ šim tmetyje ketveri metai netgi buvo šalčiausi. NASA patikrino tą pa­ ska ičiavimą, jį pripažino teisingu ir tyliai atsiprašė.

Tačiau plačiosios visuomenės tai nepaveikė. Yra ir daugiau duomenų, rodančių, kad apie katastrofi§ką at§ilimą kalbėti nėra pagrindo. Tos pačios NASA poskyris "Jet Propulsion Labo­ ratory" visuose vandenynuose turi automatinių bujų, neriančių iki metrų gylio. Jos praneša: būdai kaip tikrai greitai numesti svorį pastaruosius penkerius metus vandenynai atšalo, o ne at§ilo, kaip buvo laukiama.

O vandenynai §i­ lumos arba šalčio laiko 90 proc. Klaidingų duomenų pagrindu sukurti modeliai numatė, kad detimties kilometrų auk§tyje tropikų temperatūra taps kartus auk§tesnė negu žemėje.

Bet reguliariai į stratosferą leidžiami balionai atkakliai rodo, kad vis­ kas atvirkščiai - ten darosi šalčiau. Modeliai pranašavo, kad Šiaurės ir Pietų poliuose temperatūra pakils net 12 °C. Yra vietų, kur ledai tirpsta, kai kur pasidarė taip, kad baltosioms me§koms nėra kur pasidėti, ta­ čiau vidutinė temperatūra ir Arktyje, ir Antarktyje krito 2 °C. Pranašaujantieji atšilimą nurodo, kad ledams tirpstant jau kyla vandenynų lygis, žemumos apsemiamos, o tokie salynai kaip Maldy­ vai, i§ vandens i§lindę vos truputį, tuoj panirs.

Bet kol kas niekur to nematyti, o per pastaruosius 30 metų vandenynas prie Maldyvų nu­ seko 30 centimetrų. Turbūt jums kyla klausimas: o kas prie§inasi tiems argumentams? Koki os jėgos čia susiduria ir dėl ko? Manau, klausimas daugiau psi­ chologinis ir politinis. Prisipažinkime: mes, žmonija, gyvename ne­ švariai kaip kiaulės. Pas gerą ūkininką jos net §variau užlaikomos. Kokios pridergtos mūsų pami§kės ir pakelės, net palei mažus mi§ko keliukus! Yra idiotų, kurie į vidurį mi§ko sugeba atitempti senų pa­ dangų, krūvas butelių, skardinių ir popierių.

Tačiau kviesti laikytis šva­ ros tapo nemadinga ir, svarbiausia, negelbsti. Skautų ir kitų jaunimo organizacijų valymo, šiukšlių rinkimo akcijos trumpalaikės ir mažai veiksmingos. O žmonėms reikia polėkio, didelių idėjų, ypač politi­ kams, ypač buvusiems. Komunizmas bankrutavo, todėl pasipriešini­ mas komunizmui nekelia bangų net Amerikoje. O čia toks gražus, šventas tikslas - išgelbėti visą planetą! Prie Jungtinių Tautų įkurtas tarptautinis komitetas, judėjimo vėliavnešiu tapo Alas Goras, pralai­ mėjęs prezidento rinkimus, Generalinio Jungtinių Tautų sekretoriaus atstove klimato reikalams tapo Gro Harlem Brundtland, buvusi Nor­ vegijos premjerė.

Jos nutarė, kad Žemę reikia gydyti nuo natūralaus šiltojo ciklo, kuris, deja, jau ir baigiasi. Brund­ tland nesileidžia į diskusijas, iš atšilimo teorijos padarė tarsi religinį tabu, tvirtina, kad visi, kurie dėl atšilimo abejoja, yra arba morališkai smukę, arba pa pirkti. Atšilimo teorija ir kova prieš tą atšilimą turi vieną gerą ir labai svarbų bruožą - privertė visus mus susirupinti Motina Žeme. Nuolat galvoti apie ją ir bandyti ką nors daryti.

Tačiau teisybė - svarbiau. Neiškentę Niujorke susirinko šimtas žymiausių pasaulio klimatologų. Laiške Generaliniam Jungtinių Tautų sekretoriui jie kategoriškai su­ kritikavo atšilimo teoriją. Kiotininkus už jų vienpusiškumą ir atitrūkimą nuo realybės kaltina ir pasaulinio garso mokslinis savaitraštis "Nature". Aš neteigiu: bus atšalimas ar atšilimas, aš sutinku palaukti. Bet mano pareiga informuoti tamstas, jog yra du požiūriai: daugelio bet irgi ne visų klimatologų - vienas, politikų ir aktyvaus jaunimo - kitas.

Iš karto įspėsiu: tai - ne koks nors pokštas. Beje, nors CŽV yra slapta organizacija, šis jos pranešimas nėra slaptas - buvo pasirodęs interne­ te. Jis didokas, penkiasdešimt vieno puslapio. Pamėginsiu atskleisti jo esmę. Natūralus klausimas: ar galima tikėti žvalgybininkų pranašystė­ mis? Atsakyčiau, kad šimtu procentų negalima tikėti jokiomis pra­ našystėmis.

Gyvenimas dažnai įneša visai nelauktų pataisų. Mokslo atradimai ar politiniai pokyčiai kartais viską apverčia aukštyn kojo­ mis. XIX amžiuje, ar numetate svorio gavus petnešas žmonės važinėjo tik arkliais, buvo paskaičiuo­ ta, kad po šimto metų Londonas paskęs arklių mėšlo jūroje, nes esą reikės astronominio arklių skaičiaus.

Deja, šiandien Londone surasti arklių mėšl o būtų keblu. O ar mes patys galėjome įžvelgti artėjančią griūtį? Net Gorbačiovas to nematė. Kadangi CŽV turi savo atstovybes visose pasaulio šalyse, plius slaptuosius agentus, plius analitikus, jų pranašystėmis pasidomėti vertėtų. Juolab kad minėtą dokumentą priėmė Jungtinių Valstijų vy­ riausybė.

Tai ką gi sako Amerikos žvalgyba? Pirmoji naujiena - gera. Nors dabar žmonių - 6,1 milijardo, o aisiais būtų 7,2 milijardo, problemos prasimaitinti nėra. Mais­ to yra ir bus, nors badas daugelį lydės ir toliau tai ar numetate svorio gavus petnešas, tai kitoje Žemės vietoje, ypač Afrikoje.

Žmonės badaus, kaip badauja dabar, ne todėl, kad trūktų maisto produktų, o kad nėra pinigų tiems produk­ tams pirkti. Vandens trūkumo problema pasaulyje tampa svarbiausia.

Lietuvoje mes to ne­ jaučiame, nes vandens turime daug, dėl to mums daug kas pavydi, bent jau šioje srityje esame pranašesni. Pasaulyje apie vandens stygių kalbama kaip apie katastrofą. Ne tik Sacharoje, bet ir daugelyje kitų Afrikos bei Azijos kraštų jo kartais nebūna visiškai. Yra vietų Indijoje, kur iki šulinių tenka eiti šimtą kilometrų. Palestiniečių ir žydų konf­ liktas, iš esmės - visa įtampa Artimuosiuose Rytuose, kyla ne tiek dėl žemės ir net ne dėl naftos, o dėl tų kelių džiūstančių upių vandens pasidalijimo.

Šiaurės Kinijoje - o joje gyvena tiek žmonių, kiek visoje Europoje - mokyklose geriausi svorio netekimo granola barai kartais draudžiama praustis.

Ten nėra vandeningų upių, išseko požeminiai klodai. Artimiausias gėlo van­ dens rezervas - tik. Baikalo ežeras ir Sibiro upės. CŽV analitikų nuomone, kaip žmonijai užtenka ir užteks maisto, taip užteks ir energetinių išteklių, nors jų naudojimas išaugs 50 pro­ centų.

Jau artimiausiais metais kiekvienam dirbančiajam teks plušėti už du. Ačiū medicinai. Žmonės gyvena ilgiau negu jų tėvai, nekalbu apie senelius. Gali būti korekcijų, tačiau bendra tendencija gana ryški ir būtent tokia. Ilgiausiai gyvens pasiturinčių valstybių piliečiai ir tie, kurie moka reguliuoti mitybą, atsisakyti žalingų įpročių. Bet vaikų pasiturinčiose valstybėse gims vis mažiau ir dėl to pensininkų išlaikymas vis sunkės, gal taps net nepakeliama našta tų šalių dir­ bantiesiems.

Išeitis viena - migracija. Europos ir Japonijos žmonės sensta, ir, norint išlaikyti dabartinį dirbančiųjų ir pensininkų santykį, aisiais j iems reikės no milijonų naujų darbininkų. Bet migracija jau dabar kursto tautines nesantaikas. Kiek bebūtų jai priešinamasi, tvirtina CŽV, ji vyks, todėl tautų maišymosi procesas yra neišvengia­ mas. Ypač turtingose valstybėse. Valstybės - emigracinės darbo jėgos tiekėjos - atvirkščiai, galės išsaugoti savo tautinį vientisumą.

Pačiu reikšmingiausiu mūsų epochos įvykiu, CŽV nuomone, lai­ koma tai, kas vadinama "informacinės technologijos revoliucija".

Ji keičia pasaulį, ji pagimdė globalizaciją, jos įtaką žmonijai galima palyginti tik su pramonės revoliucija. Globalizacija, teikianti galimybę laisvai tekėti informacijai, kapitalui, prekėms, paslaugoms, judėti žmonėms, padės toms šalims, ku r ji pavyks, o tuose Žemės regionuose, kuriuos globalizacija apeis, pavydas ir nuoskaudos jausmas įžiebs dešiniuosius arba kairiuosius k raštutinumus.

Technologijos ištobulėjimas, CŽV analitikų teigimu, gali padidinti naujų nusikaltimo rūšių plitimą, nes faktiškai dingsta valstybių sie­ nos, be to, organizuoti nusikaltėliai naudojasi naujomis pažangiomis priemonėmis.

Valstybės visos drauge turėtų kovoti su šiuo pavojumi. Tač iau CŽV pranešime teigiama, kad šioje srityje reikiamo bendra­ da rbiavimo tarp valstybių nebus. Kiekviena žiūrės tik savų interesų. Tarptautinių teroristų rankose atsidurs visos trys masinio naikinimo ginklo rūšys: atominis, cheminis ir biologinis.

Pridursiu nuo savęs, jog Lietuvai rimti teroristiniai išpuoliai lyg ir negresia - užsienyje priešų neturime, o saviškiai ekstremistai dar tik plunksnuojasi ir vaizduoja geručius.

Toliau pranešime yra keli puslapiai, ar numetate svorio gavus petnešas kuriais aš negaliu sutikti.

Rašoma, kad, bent jau teoriškai, gali kilti Šiaurės Korėjos, Irano ar Ira­ ko agresijos grėsmė ir dėl to Jungtinės Valstijos turi sukurti virš savo šalies antiraketinį "stogą". Apie tokią apsaugą nuo raketų kalbama nuo prezidento Reigano laikų. Man negaila amerikiečių pinigų, tegul sau kuria nepaprastai brangią, tačiau mažai efektyvią sistemą. Bet vadin­ kime daiktus savo vardais.

Trys ar keturios valstybės, netgi valdomos puspročių ar fanatikų nors to nėraniekada nesumontuos ir neiš­ šaus savo vienintelės raketos arba dviejų į Ameriką.

Todėl, kad atsakomasis smūgis būtų baisus - išsišokėlė šalis būtų sunaikinta. Ir todėl, kad jokios tarpžemyninės raketos dabar nepastatysi slapta. CŽV prieštarauja pati sau. Rašo, kad gali būti ir kiti, ne raketiniai masinio naikinimo ginklo nešėjai.

Pavyzdžiui, nekaltai atrodantis lagaminas automobilio, kertančio Jungtinių Valstijų ir Kanados arba Meksi­ kos sieną abi juk saugomos labai paviršutiniškaibagažinėje.

CŽV pripažįsta, kad tokios agresijos pavojus didelis ir vis didėja. Samprotavimai, jog prezidentas nori duoti darbo karinei pramonei, nelabai rimti. Amerikos karinė pramonė mikliai persiorientavo į taikią gamybą, uždirba neblogai. Rinkimų pažadai? Manau, juos galima vykdyti pigesniais būdais. Tada iš kur toks užsis­ pyrimas statyti antiraketinį "stogą"? Paaiškinimas vienas. Amerikos lyderiai nori duoti darbo ne tiek savo pramonei, kiek atidaryti naujus veiklos horizontus savo mokslininkams, sukurti naujas technologijas, padaryti tiek naujų atradimų ir išradimų, kad ir po dvidešimties, ir po trisdešimties metų jie būtų pirmi.

Svorio metimas verčia mane atrodyti vyresnio amžiaus

Kad jokia Kinija, kiek ji beaugtų, ir jokia kita valstybė pasaulyje niekada negalėtų Amerikos pralenkti. Net nepavykus sukurti patikimo antiraketinio skydo, kelias į jį - tai didelių atradimų kelias.

Dalis jų bus pritaikomi žmonių gerovei kelti, visada taip būna. O jeigu skydą sukurti pavyks, ką gi, Amerika taps tvirtove. Galėsime sveikinti ją - mūsų bičiulę ir sąjungininkę. Ir supra­ sime, kodėl Maskva taip nervinasi. Pastatyti tokį skydą Rusija negali ir negalės. Nors panašus Ronaldo Reigano projektas buvo kuklesnis, o Rusija tuomet - užduoti klausimus apie svorio metimą, vis tiek pametė kelnes bandydama bėgti koja kojon su Amerika.

Atsiprašau, atitolau nuo CŽV pranešimo. Jo autoriai, nors tiesiai nepasako, be žodžių pripažįsta, kad pasaulis ir toliau suksis apie ašį, kuri vadinasi Amerika. Įdomu, kad analitikai tuo nesidžiaugia, jie mano, kad būdama vienintelė supervalstybė Amerika pasmerkta vie­ natvei.

Rašo taip: "Kai kurios šalys - priešiškos mums, bet net ir mūsų sąjungininkės kartais vis bandys griauti tai, kas vadinama Amerikos hegemonija. Skyriuose, skirtuose mūsų didžiajai kaimynei Rytuose, CŽV ana­ litikai prognozuoja, kad Rusija ir visos NVS šalys be išimties ir toliau atsiliks nuo vis sparčiau žengiančių Vakarų: "Tos šalys neturi realios galimybės artimiausioje ateityje atsikratyti neigiamo sovietinės epo­ chos paveldo.

Pranešime sakoma, jog Vakarams naudingiausia būtų, kad Rusija taptų normali valstybė. Tapusi stipri - vėl bus pavojinga, nes at gims imperinės pretenzijos. Pranešimo autoriai mato pavojų ir dėl to, kad jau dabar grįžtama prie autoritarinių valdymo metodų. Tai pa­ ti nka ir šios šalies žmonėms, ir atitiko prezidento Vladimiro Putino p oli nkius. Ar arbata man padės sulieknėti bus Rusija, priklausys nuo jos politinės vadovybės kokybės.

Amerikos žvalgų nuomone, labai abejotina, kad vyktų konfliktai ta išsivysčiusių šalių, tačiau karai tarp Pakistano ir Indijos jos abi rp to liau didins savo branduolinį ir raketinį potencialątarp Kinijos ir Taivano, žydų ir arabų yra labai galimi.

Toliau šiame CŽV pranešime teigiama, kad Kinijos gyventojų skai­ čius smarkiai neaugs, o štai Indijoje bus 1,2 milijardo. Spartus Kinijos ekonomikos augimas turės sulėtėti dėl privataus verslo.

Ten jau dabar dūstama politiniuose komunizmo rėmuose, o valstybei priklausan­ čias nuostolingas įmones keblu privatizuoti ir sunku išlaikyti. Amerikos žvalgai paskaičiavo, kad kyšininkavimas ir kitos korup­ cijos formos žmonijai kainuoja apie soo milijardų dolerių. Ši suma dvigubai didesnė už kvaišalų prekeivių pajamas. Ją sudaro ne tik tiesioginiai kyšiai - lėtėja vystymasis, į korumpuotas šalis mažiau investuojama, jose mažesni pelnai.

Pavyzdžiui, Rusijoje kyšiams už­ sienio firmos atiduoda nuo keturių iki aštuonių procentų savo meti­ nių pajamų. Analitikai numato, kad genetiškai pakeisti augalai, gyvuliai ir organizmai galų gale bus pripažinti, tai irgi padės kovoti su skurdu. Vakarų Europa ir toliau gyvens taikiai, turtingai. Iki ųjų jos tiks­ las bus sudėti paskutines plytas į Europos Sąjungos pastatą ir saugoti Balkanus nuo agresyvių ar numetate svorio gavus petnešas priepuolių.

Priėmusi į savo ei­ les dar mažiausiai dešimt naujų narių, Europa pasieks savo natūralias ribas. Rusija į Sąjungą priimta nebus. Jeigu moteris netunka, vadinasi, Dievas ją baudžia už nuodėmes arba velnias pasirūpino, kad lengviau būtų skraidyti ant šluotos.

Tokią ponią būtina teisti ugnies teismu: pririšti prie stulpo, aplinkui sukrauti laužą ir padegti. Jeigu sudegs - buvo tei­ suolė, tos moteriškės siela keliaus tiesiai į dangų, jos artimųjų atsipra­ šys. Jeigu nesudegs - tikrai ragana, todėl čia pat užmuš akmenimis. Paskutinieji raganų teismai ir deginimai Vakarų ir Centrinėje Eu­ ropoje vyko palyginti neseniai - metais.

Raganų svėrėjo namas Oudevateryje tebestovi iki šiol. Ir svarstyklės išliko. Dabar mums juo­ kinga, bet tuometinėms moterims - septintos ar aštuntos eilės mūsų močiutėms - taip neatrodė. Ragana arba raganium apšauktas galėjo būti bet kas: pagyvenęs žmogus, bevaikė, kumpanosė, karpų turinti, kuprota ar labai liesa moteris. Ištiko nederlius ar gruodas išguldė javus, užtrūko karvė ar mirė vaikas - tuojau ieškodavo raganos.

Pietų Eu­ ropoje daugiausia buvo naikinamos moterys, o šiauriečiai - suomiai, islandai, estai, dalis prancūzų - nepasigailėdavo ir vyrųjeigu tik jie neatitikdavo "standartų". Per metų laužuose supleškinta rečiau - SI paskandinta apie milijonas nekaltų, negalinčių apsiginti žmonių. Lietuvoje tai nebuvo dažnas reiškinys, bet irgi pasitaikė Vilniuje, Klai­ pėdoje. Sakysite, tai buvo juodieji viduramžiai.

O dabar juk gyvename šviesos amžiuje. Niekas raganų nebedegina Tačiau žmogaus pri­ gimtis nuo to laiko nė kiek nepasikeitė. O kas joje svarbiausia? Kū­ rybiniai ieškojimai. Nežinomų tolių siekimas. Sugebėjimas mylėti, prieraišumas prie šeimos. Ir dar - baimės jausmas: bijome mirties, ligų, skausmo, artimųjų netekties, vienatvės, pasiklysti, būti užpulti, pasenti Kažkada buvo labai sunku įpratinti žmones prie bulvių.

Kai ispa­ nai atvežė jų į Europą iš Pietų Amerikos, niekas nenorėjo bulvių au­ ginti, juo labiau valgyti. Žalios jos tikrai ne skanumynas, ar numetate svorio gavus petnešas žmonės atsisakydavo net virti ar kepti. Nes buvo akivaizdu, kad tai velnio ar paties Belzebubo pramanas: auga po žeme, purve ir tamsoje. Be to, bulvių nė vienu žodžiu nemini Šventasis Raštas. Taigi, velnio produk­ tas, todėl jį valgyti - nuodėmė.

Nemanykite, kad bulvių bijojo vien tamsūs neraštingi žmonės. Taip manė ir nemažai to laiko šviesuolių. Leideno universiteto pro­ fesorius Klusijus Charles de l'ĖduseŠveicarijos botanikas Gasparas Bauhinas Gaspard Bauhinšveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas Paracelsus tikino, kad bulvės sukelia Reikia įrodymų? Pa­ žiūrėkite, kaip jos atrodo.

Ogi kaip ištinęs, raupsais sergantis žmogus! Argi tokias galima valgyti? Burgundijoje net buvo išleistas įstatymas, draudžiantis sodinti bulves. Prūsijos karalius Frydrichas Didysis dalijo bulves savo valstiečiams sėklai ir siuntė inspektorius, kurie turėjo prižiūrėti, kad jos būtų pa­ sodintos, paskui nukastos ir suvartotos kaip pridera.

Bet prireikė 20 metų, kad piliečiai imtų tai daryti sava valia. Frydrichas, gan karingas dėdė, per bulves net karą su Austrija pralaimėjo. Tas karas įėjo į isto­ riją Kartoffelkrieg - "bulvių karo" - vardu.

Frydrichas išsiuntė į karą didžiulę kariuomenę, ooo žmonių, bet ir Austrija turėjo tiek pat. Nė viena šalis nesiryžo pradėti mūšio, stovėjo, kol atėjo žiema.