Nuostabus aušros 7asis svorio metimas, Posts by category

Kentėjimas, mirtys, skausmas, apgailėtinas, graudus tiekos nežmoniškų kančių beprasmiškumas; gal visa šitai 30 egzistuoja tik šiuose puslapiuose ir kelių kitų knygų pus­ lapiuose. Tegul jūsų pečiai visada yra pasirengę rūpintis savo artimaisiais. Dabar buvo sunku prisi­ minti.

Kad atkirstų tą lemiamą tiekimo kanalą savo priešams kinams ir per Birmą užgrobtų Indiją - kaip dabar beprotiškai svajoja jos vadovai, - Japonija turi aprūpinti savo pa­ jėgas Birmoje žmonėmis bei įranga žemės keliu. Bet tam būtinam geležinkeliui nutiesti ji neturi nei pinigų, nei įrangos. Nei laiko. Tačiau karas paklūsta savo paties logikai. Japonijos imperija tiki, kad ji laimės: nepalenkiamą japoniškąją dvasią, tą dvasią, kurios neturi Vakarai, tą dvasią ji su­ pranta kaip Imperatoriaus valią: ji tiki, jog būtent toji dvasia ir vyraus iki galutinės pergalės.

Ir tokiai nepalen­ kiamai dvasiai palaikyti, tokiam tikėjimui kurstyti Im­ perija turi gausybę vergų.

Šimtus tūkstančių vergų, azi­ jiečių ir europiečių. Ir tarp jų - dvidešimt du tūkstančiai Australijos karo belaisvių, dauguma jų kapituliavo žlugus Singapūrui, iš strateginės būtinybės, kovai dar kaip rei­ kiant neprasidėjus. Devyni tūkstančiai iš jų bus pasiųsti tiesti to geležinkelio. Kai metų spalio ąją gar­ vežys C pervažiuos per visą jau nutiestą Mirties ge­ ležinkelį - pirmasis tai padaręs traukinys, - traukdamas 31 tris vagonus su aukštais japonų ir tajų pareigūnais, jis va­ žiuos per nesibaigiančias žmonių kaulų kapines, kuriose ilsėsis kas trečio iš tų australų palaikai.

Šiandien garvežys C su pasididžiavimu iš­ statytas muziejuje, kuris yra dalis neoficialaus Japo­ nijos karo memorialo,~ Jasukunio šventykloje Tokijuje. Be garvežio Cšventykloje demonstruojama Sielų knyga. Joje išvardinti daugiau kaip du milijonai vardų tų, kurie žuvo tarnaudami Japonijos imperatoriui karuose nuo iki metų.

Jei patenki į Sielų knygų šitoje šventoje vietoje, tau atleidžiama už visą padarytą blogį.

Tarp tų daugybės vardų yra ir vardai vyrų, kuriems, nuteistiems už karo nusikaltimus, po Antrojo pasaulinio karo buvo įvykdyta egzekucija. O tarp tų karo nu­ sikaltėlių, kuriems buvo įvykdyta egzekucija, vardų yra ir vardai tų, kurie tiesė Mirties geležinkelį ir buvo apkaltinti nederamai elgęsi su karo belaisviais. Lentelėje prie garvežio C šitai nepaminėta. Kaip nepaminėtas ir siaubas, kurį iškentė žmonės, tą ge­ ležinkelį tiesę. Joje nepaminėti vardai šimtų tūkstančių tų, kurie jį tiesdami mirė.

Beje, nėra net sutarta dėl skai­ čiaus visų tų, kurie mirė tiesdami Mirties geležinkelį. Są­ jungininkų karo belaisviai buvo tiktai menka dalis - koks 60 vyrų - iš tų, kurie vergavo vykdydami tą farao- nišką projektą.

Drauge su jais dirbo ketvirtis milijono tamilų, kinų, javiečių, malajų, tajų ir birmiečių. O gal net ir daugiau. Vieni istorikai teigia, kad mirė 50 tų vergais paverstų darbininkų, kiti - kaddar kiti - kad Niekas tiksliai nežino.

Ir niekas niekada ne­ sužinos. Jų vardai jau pamiršti. Nėra knygos prarastoms jų sieloms.

Tebūnie šis fragmentas skirtas jiems. Net ir užbaigęs jį, Dorigas jautė, jog tai tik dar vienas nevykęs jo mėginimas suprasti, ką visa šitai reiškė, ap­ vilktas drabužiu pratarmės, galinčios paprastai paaiškinti kitiems Mirties geležinkelį. Jis jautė, kad jo tonas pernelyg nuspėjamas ir sykiu pernelyg asmeniškas, ir tai kažkodėl privertė jį susimąstyti tais klausimais, į kuriuos jis nerado atsakymo visą gyvenimą.

Galva buvo prikimšta daugybės dalykų, bet išlieti jų popieriuje jam nesisekė. Tiek daug dalykų, tiek daug vardų, tiek daug mirusiųjų, ir vis dėlto vieno vardo jis niekaip negalėjo parašyti. Pratarmės pradžioje jis apmetė Gajaus Hendrikso portretą ir tos dienos, kai jis mirė, įvykius, įtraukdamas ir Juočkio Gardinerio istoriją. Bet apie svarbiausią tos dienos detalę neparašė nieko.

Ste­ beilijo į savo pratarmę, parašytą kaip visada įprastu žaliu rašalu, su naivia, nors ir kaltės jausmo persunkta viltimi, kad prarajoj, kuri žiojėjo tarp jo svajų ir jo nesėkmės, gali būti kažkas, ką verta perskaityti, kažkas, kame galėtum pajusti tiesą.

Karo belaisviai ne be pagrindo apibūdina tą lėtą grimzdimą į be­ protybę dviem žodžiais: toji Linija. Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo. O gal net vienos rūšies: tie, kurie ištvėrė Liniją. Ga­ liausiai, ko gero, net ir tai buvo neadekvatu: Dorigą Evansą vis labiau persekiojo mintis, jog tai buvo tik tie, kurie mirė Linijoje.

Vėl atsigręžęs į tuos geležinkelio smaigus, Dorigas Evansas matė, kad juos supa tiek daug nesuprantamo, neperteikiamo, ne­ įskaitomo, nenuspėjamo, neapsakomo. Paprasti faktai paaiškino tuos smaigus.

Tačiau jie nieko neišreiškė. Kas yra linija, klausė jis savęs, toji Linija. Ilgis be pločio, gyvenimas be prasmės, perėjimas iš gyvenimo į mirtį. Kelionė į pragarą. Praėjus pusei amžiaus, savo viešbučio kambaryje Paramatoje Dorigas Evansas snaudė, muistėsi, sapnavo Charoną, nešvankų valtininką, kuris už obolą, įdėtą mirusiesiems į burną, kelia juos per Stiksą į pragarą.

• Svorio netekimas nuovargis
• Moterų svorio metimo papildai
• 3 balerinos arbatos svorio metimo apžvalga

Per sapną jis be garso tarė Vergilijaus žodžius, kuriais šis aprašė baisuoklį Charoną: bjaurus ir dvokiantis, veidą dengia pasišiaušusi žila barzda, nuožmios akys liepsnoja ugnimi, o virš peties karo sumegztas nešvarus apsiaustas.

Tą vakarą, kai gulėjo čia su Linete Meison, turėjo pasidėjęs prie lovos, kaip visada, kad ir kur būtų, knygą, nes pusamžis su­ grįžo prie įpročio skaityti. Gera knyga, priėjo jis prie išvados, pa­ lieka norą perskaityti ją dar sykį.

Didi knyga priverčia iš naujo perskaityti savo paties sielą. Tokių knygų jam pasitaikydavo retai, ir juo labiau jis seno, juo rečiau tai nutikdavo. Ir vis tiek jis ieškojo dar vienos Itakės, į kurią vykti buvo amžinai pasiruošęs. Skaitydavo vėlyvą popietę. Beveik niekada neatsiversdavo knygos naktį, kad ir kokia ji būtų, nes knyga jam buvo kaip talismanas ar laimę nešantis daiktas - it koks pažįstamas dievas, kuris jį saugojo, saugiai lydėdavo per sapnų pasaulį.

To vakaro knygą jam padovanojo japonių delegacija, at­ vykusi atsiprašyti dėl Japonijos karo nusikaltimų. Jos atvyko ce­ remoningai, su videokameromis, atnešė dovanų, ir viena jų buvo 34 keista - japonų mirties eilėraščių vertimų knyga: tradicija reika­ lauja, kad japonų poetas prieš mirtį sukurtų paskutinį eilėraštį.

Dorigas rūpestingai padėjo ją ant tamsaus medžio stalelio prie lovos, greta pagalvės, vienoje linijoje su ta vieta, kur dėdavo galvą. Jis tikėjo, kad knygos turi aurą, kuri jį saugo, kad be knygos šalia jis numirs. Jis lengvai galėjo miegoti be moterų.

Bet niekada ne­ užmigdavo be knygos. Kai vartė tą knygą dienos metu, Dorigas Evansas buvo pakerėtas vieno eilėraščio. Gulėdamas mirties patale aštuoniolikto amžiaus haiku poetas Šisujis galiausiai atsiliepė į prašymą parašyti mirties eilėraštį: čiupo teptuką, nutapė savo eilėraštį ir numirė.

Sukrėsti Šisujo sekėjai popieriuje pamatė, kad jis nutapė apskritimą. Šisujo eilėraštis sukosi Dorigo Evanso pasąmonėje: tokia santūri tuštuma, nesibaigianti paslaptis, plotis be ilgio, didysis ratas, am­ žinasis sugrįžimas: apskritimas - linijos antitezė.

Obolas, paliktas mirusiojo burnoje susimokėti keltininkui. Laikas jiems slinko nesibaigiančiomis valandomis, jos atrodė kaip lašas po lašo išvarvantis gyvenimas sportuojant, rengiant mokymo programas ir koncertuojant, dainomis prisimenant namus ir pra­ dedant viso gyvenimo darbą - tolydžio gražinti pasakas apie Vi­ durinius Rytus: sutemų gaubiamos kupranugarių vilkstinės, gabe­ nančios smiltainį, romėnų griuvėsiai ir kryžiuočių pilys, čerkesų samdiniai, vilkintys sidabru puoštomis juodomis milinėmis, su aukštomis juodo karakulio kepurėmis, senegaliečių kariai, aukšti, stambūs vyrai, praeinantys pro juos su karančiais nuo kaklo batais.

MODELIO DARBAS MILANE. Kaip greitai numesti svorio? Ką aš valgau?

Matyt, iš tų sumautų čigoniškų tualetų, ar ne? Lavonai, jų ginklai, įranga mėtėsi it akmenys - visur aplinkui, tokie neišven­ giami, - reikėjo tik stengtis neužminti ant jų išpurtusių pavidalų, nieko nesakant ir nereaguojant.

Vienas iš trijų kipriečių mulų varovų paklausė Dorigfo Evanso, kuria gi kryptimi jie traukia. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, bet iš karto suprato turįs ką nors pasakyti, kad jie nepakriktų. Subliovė netoliese esantis mulas, Dorigas išsikrapštė žvyro krislą iš akies kampučio ir pasidairė po sorgų lauką, kur jie stovėjo, paskui vėl įsistebeilijo į du žemėlapius, savo ir mulų varovų: jie ne­ sutapo jokia svarbesne detale.

Galiausiai davė komandą vadovau­ damasis kompasu: jo nurodymai nesutiko nė su vienu žemėlapiu, tačiau, kaip būdavo dažniausiai, kai reikėdavo apsispręsti, jis pa­ sikliovė instinktu, kuris beveik visuomet pasiteisindavo, o jeigu nepasiteisindavo, tai bent leisdavo pajudėt iš vietos - o tai, kaip jis galop suprato, dažnai ir būdavo svarbiausia.

Likusi greitosios pagalbos punkto dalis buvo evakuota sunk­ vežimiais toli už fronto linijos, o jis su svarbiausiais ištekliais pa­ siliko laukti paskutinio sunkvežimio. Bet gavo ne sunkvežimį, o dvidešimties stiprių mulų vilkstinę su trimis kipriečiais varovais ir naujais įsakymais keliauti su visomis atsargomis į kaimą prie naujo fronto, už dvidešimties mylių į pietus jų žemėlapyje ir už 37 dvidešimt šešių mylių į vakarus jo žemėlapyje.

Tie kipriečiai, maži plepūs vyrukai, buvo naujas štrichas karnavalo, surengto Sąjungi­ ninkų kariuomenės, kuri čia, Sirijoje, kovėsi su Prancūzijos Viši vyriausybės karinių pajėgų karnavalu, - toks nedidelis karas daug didesnio karo tirštyje, karas, kurio vėliau niekas nebeprisimins. Kitą dieną į kalnus vedančiame stačiame kelyje Dorigas ir tie trys mulų varovai užėjo būrį septynių Tasmanijos kulkosvaidi­ ninkų, kuriems sulūžo sunkvežimis.

Vadovaujami jauno seržanto, vardu Juočkis Gardineris, jie traukė į tą pačią vietą. Juočkis Gardineris tarpais švelniai niūniuodavo, kai jie kopė aukštyn akmeningais šlaitais, akmenų nuogriuvomis, kalnų tarpekliais, pro sugriautus kaimus, tolydžio lenkdami pūvančius lavonus, išgverusias, pusiau stovinčias, pusiau nuvirtusias akmens sienas, aplinkui tvyrant alyvuogių aliejaus tvaikui, arklių lavonų smarvei, išmėtytų kėdžių, sulaužytų stalų bei lovų dvokui, sugriu­ vusių namų subliūškusių stogų dvokui, priešo septyniasdešimt penkių užtaisų patrankoms pokšint priešais ir už nugarų.

Kai jie vėl leidosi žemyn į slėnį, ėjo pro sausai sudėtų akmenų tvoras, kurios neapgynė vyrų, jau nurimusių tarp sulaužytos ir iš­ mėtytos įrangos, ginklų bei alavinių prancūziškų šalmų, nuo at- skriejančių dvidešimtpenkiasvarių sviedinių. Vėliau Dorigas Evansas prisiminė, koks dailus buvo išblukęs skudurinio ryšelio raudonų ir baltų gėlių piešinys, ir keistai su­ sigėdo, kad prisimena tik tiek.

Jis pamiršo tą aitrų akmens dulkių skonį, tvyrojusį aplink sugriuvusius namus, liesų negyvų asilų tvaiką ir nelaimingų nudėtų ožkų smarvę, sugriautų terasų ir su­ niokotų alyvmedžių giraičių kvapus, rūgštų sprogmenų dvoką, sunkų išpilto alyvmedžių aliejaus kvapą - ir visa tai liejosi į vieną bendrą kvapą, kuris jam ėmė sietis su į bėdą patekusių žmonių kvapu. Jie rūkė, kad nejaustų numirėlių dvoko, jie pokštavo, kad neįsileistų į savo mintis tų mirusiųjų, jie valgė, kad primintų sau, jog jie gyvi, o Juočkis Gardineris vis lažinosi, ar bus nukautas, manydamas, kad šansų tam tolydžio daugėja.

Vidurnaktį, traukdami per kukurūzų lauką, jie užėjo žalios signalinės raketos apšviestą sugriautą kaimelį, kurį prancūzai ne­ žinia kodėl paliko, išplėšę jį iš australų po nuožmios kovos. Mor­ tyros, kuriomis puldami naudojosi prancūzai, australus gynėjus pavertė nežmoniškais pavidalais: džiūstančia tamsiai raudona mėsa ir musėmis aptūptais viduriais, sutraiškytais ruožuotais kaulais ir stingiais veidais su apnuogintais dantimis, tais šiurpą keliančiais mirties dantimis, kuriuos Dorigas Evansas pradėjo matyti kiekvienoje šypsenoje.

Galiausiai jie priėjo tą jiems nurodytą kaimą ir pamatė, kad jis vis dar užimtas prancūzų ir žiauriai bombarduojamas Karališkojo laivyno. Jūroje karo laivai pukšėjo metodiškai tratančiais pabūklais: šie darbavosi, griaudami kaimą namas po namo, nuo svirno eidami prie greta stovinčio akmens pastato, paskui prie priestato jo užpakaly. Dorigas Evansas, mulų varovai nuostabus aušros 7asis svorio metimas kulkosvaidininkai iš 39 saugaus nuotolio stebėjo, kaip jų akivaizdoje miestelis virto vien griuvėsiais ir dulkėmis.

Nors buvo sunku įsivaizduoti, kad ten dar liko kas nors gyva, artilerijos sviediniais lyte lijo. Vidurdienį prancūzai netikėtai pa­ sitraukė.

Australai žengė į priekį per tą geltoną žemę, išdegintą patrankų sviedinių, braudamiesi pro sugriuvusių terasų sienas, čerpių šukes, pro vis dar sveikas išrautų medžių šaknų raizgynes, išsikreipusius pabūklus ir artilerijos nuolaužas, pro jau išpurtusius ir suraižytus kulkosvaidininkus: jie žvelgė tarsi būtų užmigę vi­ durdienio saulėkaitoje, jeigu ne tie drebučiai, išsisunkę iš jų iš­ sprogusių akių, susimaišę su purvu ir virtę gličia tyre ant šeriais apaugusių skruostų.

Jie mano, kad Brauningas - tai ginklas. Kai nėra Kiplingo ar Brauningo. Tai labai Bet negali prisiminti žmogaus veido.

Visi jautė vien tik alkį ir nuovargį. Kažkoks ožys tyliai pasvirduliavo priešais juos su pro šoną išlindusiais vi­ duriais, šonkauliai buvo atsikišę, galva aukštai iškelta, jis neišleido nė garso, sakytum būtų gebėjęs gyventi vien savo tvirtybe.

Matyt, gebėjo. Jie vis tiek jį nušovė. Visas kulkos­ vaidininko vardas buvo Galipolis fon Kesleris, jis buvo Hjuono slėnio sodininkas, auginęs obelis ir visada pasisveikindavęs tingiu nacių mostu.

Kalnų gyvenvietė už Hobarto, kur jie gyveno su kitais vokiečių migrantais, staiga buvo pervadinta iš Bismarko į Kolins- veilą, o Karlas fon Kesleris sūnaus vardą pakeitė iš gd svorio netekimas tėvą į šlovinantį Australijos įsitraukimą pragaištingon invazijon į Turkiją, kuri įvyko metai prieš jam gimstant. Tai buvo pernelyg didingas vardas veidui, panašiam į seno obuolio graužtuką.

Miestelyje jie praėjo pro iki raudonumo įkaitusį degantį prancūzų tanką, apverstus sunkvežimius, su­ daužytus šarvuočius, kulkų išvarpytus paprastus automobilius, šaudmenų, popieriaus, drabužių, artilerijos sviedinių, šautuvų ir kulkosvaidžių krūvas, riogsančias visose gatvėse.

Nepaisant chaoso ir griuvėsių, parduotuvės buvo atidarytos, prekyba vyko, žmonės valė viską taip, tarsi juos būtų ištikusi gamtinė katastrofa, o laisvi nuo tarnybos australai slampinėjo aplinkui pirkdami ir kaulydami suvenyrų.

Jie užmigo lojant šakalams, kai šie atėjo pasisotinti lavonais. Opats sėdėjo priešais jį prašmatniame krėsle, apmuštame mėlynu šilku su sidabrinėmis brokato žuvytėmis, vieną koją užmetęs ant ranktūrio, ir žaidė su­ lamdytu prancūziškų cigarečių pakeliu. To krėslo jūroje - tamsus, liesas jo kūnas buvo apvilktas murzinos chaki spalvos uniforma - jis priminė Dorigui rudųjų dumblių šaką, išmestą į keistą krantą. Juočkio Gardinerio daiktmaišis atrodė dvigubai mažesnis už bet kieno kito, bet iš jo išnirdavo, regis, nesibaigiančios visokio maisto ir cigarečių atsargos - išmainytos juodajame turguje, iš kažkur iškapstytos ar pavogtos, - maži stebuklai, pelnę jam kitą - Juodojo Princo - vardą.

Vos spėjo jis mestelti Dorigui Evansui portugališkų sardinių skardinę, kai Viši prancūzai ėmė tratinti miestelį septyniasdešimt penkinėmis patrankomis, sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir iš vienintelio lėktuvo, nuostabus aušros 7asis svorio metimas mėtė sviedinius. Tik atrodė, kad visa tai vyksta kitur, ir jie gėrė prancūzišką kavą, kurios surado Džimis Bigelou, ir šnekučiavosi laukdami karo įsakymų. Triušis Hendriksas - drūtas vyras su prastai pritaikytais dantų protezais - baigė piešti eskizą ant kitos Damasko atviruko pusės, jis turėjo pakeisti jau baigiančią susitrinti Driežo Bran- kusio žmonos Meizės nuotrauką.

Smulkučių įtrūkiu voratinklis uždengė visą jos veidą, o tai, kas liko iš blizgančios plėvelės, su­ siraitė į tokią daugybę mažyčių rudens lapų, kad moters bruožus galėjai tik nuspėti. Piešinys - sukėlęs abejonių dėl panašumo į originalą, todėl atsiduodantis keista išdavyste, - sutrikdė Driežą Brankusį.

Bet ka­ dangi visi kiti manė, jog jo žmona atrodo nuostabiai, jis pasiūlė Triušiui Hendriksui mainais savo laikrodį, pareiškęs, kad tai jo mergina. Triušis dovanos atsisakė, išsitraukė eskizų sąsiuvinį ir ėmė piešti jų visų, geriančių ryto kavą, grupinį portretą.

Joveidas panėšėjo į atsiskyrėlio veidą, o liežuvis - į uosto kroviko liežuvį, nors jis buvo apynių augintojas. Mes net nežinom, kur esame.

Richard - Flanagan. .Siauras - madavaikams.ltja - siaureLT | PDF

Tai sušikta tolimoji šiaurė. Ir tai bus visų doriausia. Džekas Vaivorykštė pasisiūlė nušauti jį iškart čia pat. Dorigas Evansas pastatė dešimt šilingų prieš dvidešimt tris, kad seržantas ištvers tą karą. Tu iš tų, kurie ištveria, Juočki.

2. O dabar atsisveikinote su mokykline vaikyste Per amžių amžius!
3. Svorio metimas nuo 250 iki 200
6. Смятый движением корабля.
7. А я-то все думал -- что же еще осталось для .
8. Svorio netekimo statistika

Tad vėl lažiniesi iš dviejų herbų. Kiekvienas metimas - visada pirmasis metimas. Na, argi ne graži mintis? O po akimirkos karas juos prisivijo. Kai Dorigas Evansas stovėjo prie krėslo ir pylėsi kavą, o Vėžiukas Barouzas buvo ką tik atėjęs iš lauko virtuvės su karšta jų pusryčių dėže, jie išgirdo atlekiant septyniasdešimt penkinės sviedinį.

Juočkis Gardineris pašoko nuo kėdės, čiupo Dorigą Evansą už peties ir prispaudė prie žemės. Sprogimas nupurtė juos kaip kosminė banga. Kai Dorigas atsimerkė ir apsidairė, mėlynas krėslas su sidab­ rinėmis žuvelėmis buvo jau dingęs. Ačiū už meilę, kantrybę, rūpestį.

Richard - Flanagan. .Siauras - Kelias.i.tolimaja - siaure.2017.LT

Vaikai gavo savo pažymėjimus, o mes nusprendėme įteikti diplomus mokytojams, kurie 11 metų kankino mūsų vaikus. Pirmos klasės mokytojas, paskutinis direktoriaus diplomas. Mokinys: Taip, nieko Mokytojas: Sveiki, aš esu jūsų sūnaus gimnazijos mokytoja. Mama: Ką tu sau galvoji? Prieš 11 metų padovanojau tau savo vaiką, nekaltą, baltą ir purų.

Ką tu jam padarei? Kas yra ši baidyklė, klausiu jūsų? Iš alaus jis iš tėvo išspaudžia pinigus.

Jis grįžta namo tik valgyti ir miegoti. Ir vakar jo kišenėje radau cigaretę! Pedagogas: Ne, jis labai gerai mokosi mokykloje. Prieš kiekvieną pamoką jis nusiplauna rankas, atsargiai sukramto visą mokomąją medžiagą Kasdien bent dvi pamokas vaikšto gryname ore. Trečios pamokos miega. Mama: Truputį miega ir vaikšto! Pažiūrėk, kokia tu blyški!

Aš atimsiu iš tavęs! Jūs negalite pasitikėti savo vaikais apskritai! Žinoma, tai yra pokštas, mes patikėjome jums savo vaikus ir dabar duodame kvitą, kad gavome juos ant rankų. Mes, dabartinių mokyklų absolventų tėvai, pasirašę žemiau, išduodame mokyklai kvitą, kurį dar m. Tikrai gauname savo vaikus, m. Išsiųstus į mokyklą, laikinai saugoti, ugdyti ir mokyti. Mokyklai priekaištų nėra, yra tik begalinis ir nuoširdus dėkingumas.

• Kauno miesto savivaldybė Svetainės žemėlapis
• Svorio metimo dovanos
• Atrask savo Tikrąjį Grožį✨ public group | Facebook
• Svorio netekimas per 4 mėnesius
• Per 1 mėnesį numesti krūtinės riebalus

Tačiau yra neatitikimų: mes atidavėme mažus vaikus ir atgauname didelius. Žinote, daug sunkiau juos pamaitinti, apsiauti batus, apsirengti, o paskui pamokyti Nors, žvelgdami į protingus jų veidus, tikimės, kad mokykloje įgytas žinias netrukus suteiks mūsų vaikai visuomenės ir visuomenės labui iš šių lengvatų tu glostai ir kažką mums duodi.

Už tai dėkojame ir prenumeruojame: m. Absolventų motinas, tėčius, dėdes, tetas, senelius, močiutes. Tėvų padėkos žodis mokytojams. Skamba sveikinimo žodžiai Tai, kas buvo perduota, negali būti grąžinta! Kaip mūsų dėmesio ženklą, priimkite norus Gyvenk visų džiaugsmui daugelį metų. Tegul metai būna kaip pūga, visi pilki, Ir šviesa šildo jaunimą!