Svorio raštų pamaldumas.

Tie apaštalai Apd 1, 2 taip pat yra Jėzaus pašnekovai bei stalo draugai iki jo paėmimo į dangų Apd 1, 3—4. Te jūsų, uolių krikščionių vyrų ir moterų, gyvenimas - jūsų druska ir jūsų šviesa - teka spontaniškai, be keistenybių ir kvailysčių: telydi jus visada mūsų paprastumo dvasia. Lk 1, 1—4; Apd 1, 1. Trumpa diachroninė biblinių raštų literatūrinio atsiradimo apžvalga rodo, kad Raštų kanonas istorijos raidoje susidarė laipsniškai, etapas po etapo.

BENDROJI ĮŽANGA

Biblijos aiškinimas Bažnyčioje,ir, kita vertus, išvengti skepticizmo. Šalindami šias kliūtis, viliamės atverti prieigą, kuri įgalintų brandžiau ir tinkamiau priimti Dievo žodį. Šiuo tekstu siekiama įkvėpimo ir tiesos sąvokų gilesnio supratimo, kad visi liturginiame susirinkime ir bet kur kitur Dievo žodžio klausytųsi būdu, labiau atitinkančiu tą nepakartojamą Dievo dovaną, kuria jis dovanoja save patį ir kviečia žmones bendrystei su juo.

Įžanga 5. Pirmame skirsnyje panagrinėsime, kaip apreiškimas ir įkvėpimas, du pagrindiniai dieviškieji veiksmai, dėl kurių Šventąjį Raštą galima laikyti Dievo žodžiu, suprantami Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Dei Verbum ir posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini.

Paskui parodysime, kaip Biblijos raštuose reiškiasi jų kilmė iš Dievo; Naujojo Testamento savitumas yra tai, kad ryšys su Dievu galimas tik per Jėzų. Pabaigoje apmąstysime kriterijus, kuriais remiantis galima tyrinėti Biblijos raštų liudijimą apie jų kilmę iš Dievo.

DV, 2. Jn 1, 3 ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais plg. Verbum Domini [VD], 8.

VD, 9. DV, 4. Jn 14, 16Tėvo ir Sūnaus Dvasios, vesiančios mus į tiesos pilnatvę Jn 16, 13dovana. Tad įkvėpimas kaip Dievo veiksmas tiesiogiai susijęs su žmogiškaisiais autoriais: jie yra asmeniškai įkvėpti. Bet ir jų sukurti raštai vadinami įkvėptais DV, Biblijos raštai ir jų kilmė iš Dievo 6. Matėme, kad Dievas yra vienintelis apreiškimo autorius ir kad jis įkvėpė Šventojo Rašto knygas dieviškajam apreiškimui perteikti.

Dei Verbum, 11 tas santykis tarp žmonių ir Dievo išsamiau nenusakomas, tačiau išnašose 18—20 nurodomas tradicinis aiškinimas, grįstas pagrindine ir instrumentine priežastimi. Žvelgdami į Biblijos knygas ir tirdami, kas jose pačiose sakoma apie jų įkvėptumą, galime konstatuoti, kad tik dviejose Naujojo Testamento vietose aiškiai kalbama apie dieviškąjį įkvėpimą ir tas taikoma Senojo Testamento raštams. Atidžiau studijuodami biblinius tekstus, pastebime reikšmingą dalyką — juose nuolatos svorio raštų pamaldumas jų autorių ir Dievo ryšys.

Tai daroma skirtingais būdais, tačiau kiekvienu parodoma, kaip atitinkami raštai kyla iš Dievo. Mūsų užduotis bus įvardyti santykio tarp žmogiškųjų autorių ir Dievo ženklus Šventojo Rašto tekstuose, taip parodant šių knygų dieviškąją kilmę, kitaip tariant, jų įkvėptumą.

Šiame dokumente Popiežiškoji Biblijos komisija nesiekia įrodinėti biblinių raštų įkvėptumo fakto; ši užduotis tenka fundamentinei teologijai.

Mes jau remiamės tikėjimo tiesa, kad Šventojo Rašto knygos yra įkvėptos Dievo ir perteikia jo žodį. Mūsų indėlis tebus geriau paaiškinti įkvėptumo prigimtį, kuri išplaukia iš pačių raštų liudijimo. Būtent tokį savitą liudijimą ir tyrinėsime.

Apreiškimas yra pamatinis Dievo aktas, kuriuo jis perteikia tai, koks yra pats ir kokia yra jo valia plg. DV, 2ir padaro žmogų svorio raštų pamaldumas apreiškimą priimti.

Įkvėpimas, priešingai, yra veiksmas, kuriuo Dievas tam tikrus pasirinktus žmones įgalina ištikimai raštu perteikti savo apreiškimą DV, Įkvėpimas suponuoja apreiškimą ir tarnauja ištikimam apreiškimo perteikimui Biblijos raštuose.

Biblijos raštuose aptiksime nedaug požymių, susijusių su žmogiškojo autoriaus ir Dievo savitu santykiu rašymo atžvilgiu. Todėl mūsų pateiksima fenomenologija, aprėpianti ir santykį tarp žmogiškojo autoriaus bei Dievo, ir rašytinių tekstų dieviškąją kilmę, yra gan bendra ir įvairialypė. Pamatysime, kad specifinė įkvėpimo sąvoka Rašte tarsi niekada neišryškinama ir kaip sąvoka neaiškinama.

• Он обнаружил, что находится в селений, изрезанном массой каналов, и стоит на берегу большого озера.
• Они переступили через застывший водоворот вещества, где субстанция движущейся дороги возвращалась к своему истоку, и оказались перед стеной, пронизанной ярко освещенными туннелями.
• Numesti svorio littleton ma
• Я сообщил маме и всем друзьям, что улетаю с тобой,-- и было это добрый час .

Tai lemia įvairių Biblijos knygų liudijimo pobūdis: juk, viena vertus, tekstuose nuolat įvardijama jų turinio bei žinios dieviškoji kilmė, bet, kita svorio raštų pamaldumas, nedaug arba nieko nepasakoma apie tai, kaip jie buvo parašyti, arba apie jų kaip rašytinių dokumentų savitumą.

Vadinasi, apreiškimas ir jo svorio raštų pamaldumas paliudijimas įkvėpimas laikomi vienu procesu. Labai dažnai būna taip, kad kalbant apie vieną galvoje turimas ir kitas. Vis dėlto vien tai, kad mūsų cituoti teiginiai kyla iš šventųjų raštų, parodo, jog jų autoriai netiesiogiai tvirtina, kad jų tekstas yra Dievo apreiškiamųjų veiksmų galutinė išraiška ir nepajudinamas depozitas.

Naujojo Testamento raštai ir jų ryšys su Jėzumi 8. Naujojo Testamento raštai ypatingi: jų autorių ryšys su Dievu juose vaizduojamas tik kaip egzistuojantis per Jėzaus asmenį. Mt 11, 27; Lk 10, 22; Jn 1, Reikšmingas ir pamokomas yra Jėzaus elgesys savo mokinių atžvilgiu.

Anot mūsų šaltinių, pats Jėzus neparašė nieko ir nieko nepadiktavo savo mokiniams. Tai, ką padarė, galima apibendrinti taip: pašaukė kelis žmones sekti paskui save, dalytis jo gyvenimu, padėti jam veikti, vis labiau pažinti jo asmenį, augti tikėjimu į jį ir gyvenimo su juo bendryste. Kas jus niekina, mane niekina.

Jn 15, Jo pasiųstųjų žodžiai visų krikščionių pagrindu gali būti tik todėl, kad, atsiradę iš artimiausios vienybės su Jėzumi, yra Jėzus žodžiai. Esminis dalykas yra ne paraidžiui perteikiami Jėzaus žodžiai, bet jo Evangelijos skelbimas. Tipiškas to pavyzdys — Jono evangelija, apie kurią sakoma, kad kiekvienas jos žodis atspindi Jono stilių ir sykiu ištikimai perteikia tai, ką pasakė Jėzus.

Pagrindinė Jėzaus žinia, pasak Jono evangelijos, yra Dievas Tėvas ir jo savo Sūnuje apreikšta begalinė meilė pasauliui plg.

Jn 3, 16o tai atitinka Dei Verbum, 2: Dievas ir išganymas. Šios žinios neįmanoma priimti ir suprasti vadovaujantis vien protu ar atmintimi grįsta pažintine prieiga, ją galima priimti bei suprasti puoselėjant intensyvų gyvą ir asmeninį ryšį, t. Apie Dievą ir jo meilę visada galima kalbėti formaliai bei teisingai, tačiau Dievo dovaną priimti ir liudyti įmanoma tik gyvai tikint į jį ir jo meile. Kriterijai ryšiui su Dievu bibliniuose raštuose nustatyti Anot to, kas paaiškėjo iš Evangelijų, pagrindinis tikslas, kurio ugdydamas mokinius siekė Jėzus, yra gyvas tikėjimas į Jėzų kaip Dievo Sūnų; juo reiškiasi jų pamatinis ryšys su Jėzumi ir Dievu.

Toks tikėjimas yra Šventosios Dvasios dovana plg. Jn 3, 5; 16, 13 ir įgyvendinamas artima, sąmoninga ir asmenine vienybe su Tėvu ir Sūnumi plg. Jn 17, 20— Kadangi kyla iš Jėzaus, Dievo Žodžio, toks liudijimas negali nebūti iš Dievo kylantis žodis.

Asmeninis tikėjimo ryšys 1 ir šaltinis, per kurį Dievas apsireiškia 2yra du svarbiausi elementai, lemiantys, kad apaštalų žodžiai ir darbai kyla iš Dievo. Kaip minėjome, Dievas apsireiškia kūrinijoje DV, 3 ir ypač žmoguje, sukurtame pagal jo paveikslą plg.

Pr 1, Šitaip išryškėja Dievo apreiškimo, pasiekiančio pilnatvę ir viršūnę Jėzaus asmenyje Žyd 1, 1—2formos. Evangelijų atveju ir bendriau apaštališkųjų raštų atžvilgiu kilmę iš Dievo rodo du esminiai elementai: gyvas tikėjimas į Jėzų 1 ir Jėzaus, kuris yra dieviškojo apreiškimo viršūnė, asmuo 2.

Atitinkama Biblijos knyga iš Dievo kyla per jos autoriaus gyvą tikėjimą į Dievą ir per to autoriaus santykį su tam tikra dieviškojo apreiškimo forma ar įvairiomis formomis. Neretai koks nors biblinis raštas remiasi ankstesniu įkvėptuoju tekstu ir būtent per tai yra tos pačios kilmės iš Dievo dalininkas.

Pasitelkiant šiuos kriterijus, galima naudingai tyrinėti įvairių biblinių raštų liudijimus ir pamatyti, kaip, pavyzdžiui, iš Dievo kyla teisiniai tekstai, išminties posakiai, pranašų pranašystės, visų rūšių maldos, apaštalų įspėjimai ir t. Paaiškės, jog kiekvienu pavieniu atveju konkretus kilmės iš Dievo būdas yra skirtingas ir negali būti lyginamas su tiesmuku ir vienodu dieviškuoju diktavimu.

Apie pamaldumo draudimus ir šv. Kazimiero kulto gniuždymą sovietmečiu - madavaikams.lt

Tačiau visur aptinkamas žmogiškojo autoriaus asmeninis tikėjimas į Dievą ir jo klusnumas įvairioms dieviškojo apreiškimo formoms. Šitaip studijuodami pačius biblinius raštus ir tyrinėdami jų autorių ryšio su Dievu liudijimus juose, mėginsime konkrečiai parodyti, kokiu būdu įkvėpimas priešais akis iškyla kaip santykis tarp Dievo, įkvėpėjo bei autoriaus, ir žmonių, jo pasirinktų tikrųjų autorių. Senojo Testamento tam tikrų raštų liudijimas Norėdami parodyti, kaip pačiuose tekstuose išreiškiama jų kilmė iš Dievo, atrinkome kelias svarbias Senojo ir Naujojo Testamentų knygas.

Penkiaknygė Biblinių tekstų dieviškosios kilmės mintis Penkiaknygėje svorio raštų pamaldumas remiantis rašymo, įraštinimo, sąvoka. Itin reikšmingais momentais Mozė gauna iš Dievo, pavyzdžiui, užduotį užrašyti sandoros atnaujinimo tekstą Iš 34, 27 ; kitais kartais, užrašinėdamas kitus svarbius dalykus Iš 17, 14; Sk 33, 2; Įst 31, 22ligi pat visos Toros užrašymo plg.

Įst 27, 3. Pakartoto Įstatymo knygoje pabrėžiamas ypatingas Mozės vaidmuo; jis pristatomas kaip įkvėptasis apreiškimo tarpininkas ir įgaliotasis dieviškojo žodžio aiškintojas. Pradedant nuo to, darniai rutuliojama tradicinė mintis, kad Mozė yra Penkiaknygės autorius, tai, jog Mozės knygose ne tik kalbama apie jį, bet ir jis pats yra jas sukūręs.

Šiuose pasakojimuose mėginama įtaigiais vaizdais išreikšti mintį, kad biblinio liudijimo ištaka yra Dievas. Tad galima sakyti, jog Biblijos kaip Dievo žodžio supratimo pamatas padėtas prie Sinajaus, nes čia Dievas Mozę paskyrė vieninteliu savo apreiškimo tarpininku.

Mozei teko užduotis užrašyti dieviškąjį apreiškimą, kad jį būtų galima perteikti bei išsaugoti visų laikų žmonėms. Raštas ne tik įgalina perteikti žodį, bet ir aiškiai reikalauja žmogiškojo autoriaus; Biblijos atveju iš to išplaukia jos kaip Dievo žodžio žmogiškaisiais žodžiais savivoka.

Ši mintis plg. Užrašyto žodžio dieviškoji kilmė, be to, pasakojime apie Sinajų subtiliai pagilinama. Šiame kontekste nepakartojamas ir nepalyginamas yra Dekalogas. Jis gali būti laikomas minties apie Šventojo Rašto dieviškąją kilmę įkvėptumą pradiniu tašku, nes kaip tekstas vienintelis Dekalogas susietas su mintimi, kad yra parašytas paties Dievo plg.

Iš 24, 12; 31, 18; 32, 16; 34, 1. Svorio raštų pamaldumas tekstas, kurį pats Dievas parašė ant dviejų akmens plokščių, yra biblinių tekstų dieviškosios kilmės sąvokos pagrindas. Tokia sąvoka Penkiaknygės pasakojime plėtojama dviem kryptimis. Kalbant apie pirmąjį aspektą, būtent tai, kad Dekalogą parašė pats Dievas, reikia pasakyti, jog šio ypatingo teksto perdavimas ir priėmimas Šventojo Rašto tradicijoje įsitvirtino nepriklausomai nuo jo materialios laikmenos — dviejų akmens plokščių.

Saugomos ir gerbiamos ne plokštės, ant kurių rašė Dievas, bet tekstas, kurį Dievas parašė, kad jis taptų Šventojo Rašto dalimi plg. Iš 20; Įst 5. Svorio raštų pamaldumas užrašyti ir Mozei patikėti Chai arbata leidžia numesti svorį įsakymų — čia pereiname prie antrojo aspekto — Šventojo Rašto atžvilgiu žymi ypatingą Dievo ir žmogaus santykį.

Mozė tarpininku paskiriamas ne dieviškojo plano galia, bet Dievas nusileidžia žmonių Izraelioprašančių tarpininko, maldavimui. Kai Dievas tiesiogiai kreipėsi į Izraelio tautą plg.

Iš 19tauta, baimindamasi tiesioginio susitikimo su Dievu plg. Iš 20, 18—21paprašo Mozę būti tarpininku. Tad Dievas nusileidžia tautos valiai ir paskiria Mozę tarpininku — kalbasi su juo ir išsamiai perteikia savo nurodymus Iš 20, 22—23, Mozė tuos žodžius galiausiai užrašo, nes Dievas per juos sudaro savo sandorą su Izraeliu Iš 24, 3—8.

Kad tai patvirtintų, Dievas pažada duoti Mozei plokštes, ant kurių Jis bus pats parašęs plg. Iš 24, Aiškiau ir stipriau neįmanoma išreikšti to, kad Šventasis Raštas, iš kartos į kartą perduodamas žydų ir krikščionių tikėjimo bendruomenės, kyla iš Dievo, net jei ir yra parašytas žmonių. Šventojo Rašto tokio liudijimo apie save viršūnė yra teiginys Penkiaknygės pabaigoje, kad pats Mozė iki įžengimo į Pažadėtąją žemę užrašė Izraelio tautai skirtus pamokymus plg.

Įst 31, 9patikėdamas tai tautai kaip ateities gyvenimo programą. Pranašų ir Istorinės knygos Pranašų ir Istorinės knygos drauge su Penkiaknyge yra Senojo Testamento dalys, kuriose labiausiai pabrėžiama jų turinio dieviškoji kilmė. Dievas kreipiasi į savo tautą ar jos vadovus per žmones — Mozę, pranašų prototipą Penkiaknygėje plg. Įst 18, 18—22pranašus Pranašų ir Istorinėse knygose. Pamėginsime parodyti, kaip Pranašų ir Istorinėse knygose patvirtinama jų turinio dieviškoji kilmė.

Tiesą sakant, tose knygose pabrėžtinai skelbiama, kad jų turinio autorius yra Viešpats. Tai daroma įvairiais pasakymais, kuriais kalba pradedama ar pertraukiama. Tokiais pasakymais patvirtinama ar suponuojama, kad Pranašų knygos yra Viešpaties kalbos, ir patikslinama, jog Viešpats pats kreipiasi į savo tautą per tų knygų autorius. Nemenka Pranašų knygų dalis, tiesą sakant, net tiesiog įdedama Viešpačiui į lūpas. Atitinkamai šių knygų autoriai jose pateikiami kaip žmonės, kuriuos Viešpats pasiuntė savo tautai perduoti žinią.

Tokiais pavadinimais skelbiama, kad tų knygų turinys, įdedamas į lūpas ir Dievui, ir pranašui, visas yra Dievo žodis. Kitų Pranašų knygų pavadinimais informuojama, kad jose perteikiamas asmenų, kurių vardai yra Izaijas, Amosas, Abdijas, Nahumas ir Habakukas, regėjimų turinys. Nors tiesiai ir nepasakoma, Pranašų knygų kontekste regėjimų priežastis negali būti kita, kaip svorio raštų pamaldumas pats Viešpats.

Tad jis yra ir tų knygų autorius. Kad tai yra Dievo žodis, Pranašų knygose byloja ne tik pavadinimai. Jis informuoja klausytojus, kad jiems skirta kalba kyla ne iš jo, bet kad jos autorius yra Dievas.

Būdamos teksto pabaigoje, pastarosios paliudija, kad Viešpats yra pirmiau pateiktos kalbos autorius. Keturiose Pranašų knygose pasakojama, kaip Viešpats tų raštų autorius padarė savo pasiuntiniais, — Izaijo 6, 1—13Jeremijo 1, 4—10Ezekielio 1, 3—3, 11 ir Amoso 7, Izaijas ir Ezekielis pasiunčiami regėjimo kontekste. Tikriausiai tas pat galioja ir Jeremijui. Pasakojimas apie Izaijo pasiuntimą yra geras žanro pavyzdys, nes išplėtotas ir drauge labai glaustas.

Kas gi bus mūsų pasiuntinys? Pasakojime apie Jeremijo pasiuntimą Viešpats pabrėžia savo įsako amžinumą taip pat plg.

Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, — kalbėsi!

Jei ji nepatiks jokiam Dievo kūriniui, tada ryšies ją įteikti Dievui. Manai, kad ir šventieji taip elgėsi? Visi kuriniai - Dievui, o jeigu kartais tau, tebūnie tau dėl Dievo. Nes velnias, - sako popiežius šventasis Grigalius, -nieko savo neturi šiame pasaulyje, ir kovon stoja nuogas. Jei apsirengęs eisi prieš jį į kovą, greit parkrisi, nes turės už ko tave nučiupti.

Tokiais pasakojimais pagrindžiamas Viešpaties pasiuntinio vaidmuo, koks Pranašų knygose pripažįstamas jų atitinkamiems autoriams, ir sykiu pagrindžiama jų žinios dieviškoji kilmė. Istorinės knygos: Viešpaties žodis nepajudinamai veiksmingas ir kviečia atsiversti a Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygos Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygose Viešpats dažnai taria žodį, lygiai kaip ir Pranašų knygose, kurių rinkiniui šias knygas priskiria žydų tradicija. Kiekvienu Pažadėtosios žemės užkariavimo etapu Viešpats pasako Jozuei, ką daryti.

Joz 20, 1—6 ir 24, 2—15 Viešpats per Jozuę, atliekantį pranašo vaidmenį, kreipiasi į tautą. Teisėjų knygoje Viešpats arba jo Angelas dažnai kalba vadovams, pirmiausia Gideonui, ar tautai. Viešpats veikia pirmuoju asmeniu, išskyrus Ts 4, 6—7 ir 6, 7—9, kur kreiptis į Baraką ir visą tautą pasitelkia atitinkamai pranašę Deborą ir bevardį pranašą.

Samuelio ir Karalių knygose Viešpats, išskyrus retas išimtis, į adresatus kreipiasi per pranašus. Jų kalbos tada įrėminamos tais pačiais posakiais, kuriais pradedamos ir perskiriamos kalbos Pranašų knygose. Iš Biblijos knygų pranašai ir jų kaip Viešpaties pasiuntinių veikla labiausiai pabrėžiama Samuelio ir Karalių knygose. Didžiumoje pranašysčių, pateiktų Samuelio ir Karalių knygose, Viešpats skelbia negandas, užgriūsiančias tautos vadovus, pirmiausia vieną ar kitą karalių bei jo dinastiją arba Izraelio plg.

Dieviškuosius skelbimus apie negandas paprastai lydi konstatavimas, kad tai ir įvyko. Samuelio ir Karalių knygos nemenka dalimi atrodo kaip skelbimų apie negandas ir jų išsipildymą seka.

Ji pasibaigia tik sulig Judo karalystės sugriovimu. Pasakojimų apie babiloniečių užkariavimus — m. Kadangi Viešpats visada išpildo tai, ką skelbia, jo žodis yra nepajudinamai veiksmingas. Kitaip tariant, Viešpats yra pagrindinis savo tautos istorijos autorius; skelbia, kas nutiks, ir tai nutinka. Tačiau kalbų tonas skirtingas. Viešpats neskelbia negandų Izraeliui ir Judui, bet ragina juos atsiversti. Kadangi anie užsispyrėliškai atmeta Viešpaties raginimus eil. Kaip Istorinėse knygose nuo Jozuės iki Karalių, lygiai taip ir Kronikų knygose gausu Viešpaties kalbų.

Jis tiesiogiai kalba Saliamonui 2 Kr 1, 7. Pirmutinė vieta tenka pranašui Natanui plg. Bet Viešpats pasitelkia ir tokius regėtojus kaip Gadas plg. Pranašauja ir šventyklos giesmininkų šeimų galvos plg. Kronikų knygose Dievo žodis suprantamas taip, kaip Samuelio ir Karalių. Kaip ir pastarosiose, bet galbūt ne taip pabrėžtinai, Viešpaties kalbose skelbiami įvykiai ir konstatuojama, kad jie išsipildė svorio raštų pamaldumas.

Kronikų knygose akcentuojamas toks Viešpaties žodžio vaidmuo Babilonijos tremties atžvilgiu. Pasak 2 Kr 36, 20—22, ir tremtis, ir jos pabaiga išpildo tai, ką Viešpats paskelbė Jeremijo lūpomis plg.

Jer 25, 11—14; 29, Galop pažymėtina, kad Kronikų knygose nekalbama apie knygų dieviškąją kilmę, tačiau apie ją užsimenama nurodant pranašų šaltinius plg. Vienu žodžiu, Pranašų knygos pateikia save kaip Dievo žodį. Pastarajam tenka iškili vieta ir Istorinėse knygose. Ir vienose, ir kitose, pirmiausia Istorinėse knygose, pabrėžiama, kad Viešpaties žodis nepajudinamai veiksmingas ir ragina atsiversti. Psalmynas yra maldų, kilusių iš Viešpaties artumo bei veikimo asmeninės ir bendruomeninės patirties, rinkinys.

Psalmėmis išreiškiama Izraelio malda įvairiose jo istorijos epochose — karalių epochoje, tremtyje, kai Dievas vis labiau pripažįstamas Izraelio karaliumi, galop antrosios Šventyklos epochoje po tremties.

Sabatos Biblijos mokykla yra Septintosios dienos adventistų bažnyčios įkurtas tarnavimas, kurio tikslas yra kartu tyrinėti Bibliją. Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 4, 1—6; Tit 1, 9; 2 Tim 1, 13; Mk 12,

Kiekviena psalmė yra gyvo ir tvirto ryšio su Dievu liudijimas, ir tuo remdamiesi galime sakyti, kad jos kyla iš Dievo ir yra įkvėptos Dievo. Iš to, ką rodo patys tekstai, nepretenduojant į išsamumą, galima išskirti bent tris ryšio tipus: a Dievo veikimo tikinčiųjų gyvenime patirtį; b Dievo artumo šventovėje patirtį; c Dievo kaip išminties šaltinio patirtį.

Šie trys ryšio su Dievu tipai remiasi Sinajaus sandora, apimančia Dievo veiklaus artumo tautos kasdieniame gyvenime ir šventykloje pažadą. Vienas iš gausybės galimų pavyzdžių, kaip maldininkai sulaukia Dievo pagalbos, yra Ps Maldavimo ir šlovinimo psalmes įkvepia Viešpaties, kuris gelbėja, asmeninė ir bendruomeninė patirtis.

Apie tą patirtį visada užsimenama, jei nėra papasakojama, arba psalmės pradžioje plg. Ps 18, 5—7; 30, 2arba pabaigoje plg. Ps6—8arba viduryje plg. Ps 22, 22; 85, 7—9. Pusiaukelėje tarp žmogaus maldaujančių ir šlovinančių žodžių yra Dievo žodis kuriuo išreiškiamas Dievo pažadas ir veikimas plg. Ps 30, Jį išgirdęs, psalmininkas jaučiasi įkvėptas papasakoti jį kitiems.

Taip Dievo žodis laukiamas, gaunamas ir šlovinamas ne tik pavienio žmogaus, bet ir visos tautos. Maldininkai klausosi įstabių Dievo darbų, nes Dievas maldininkui svorio raštų pamaldumas tautai kalba per visoje kūrinijoje ir Izraelio istorijoje atliktus didžius darbus. Apie tai diena dienai pasakoja ir naktis nakčiai duoda žinią. Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, — negirdėti jų balso, — betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.

Ps15—20ir išreikšti tai savo žodžiais. Tuos psalmių žodžius, nors ir suformuluotus žmogiškaisiais žodžiais, įkvėpė didūs Viešpaties darbai. Tas Viešpaties balsas ir toliau skamba maldininko ir tautos šiandienoje. Būtina jo klausytis. Kaip pavyzdį paimkime ąją ir ąją psalmes. Pirmajame tekste Dievo patirtis įkvepia neteisingai apkaltintą teisųjį kreiptis į Dievą besąlygišku pasitikėjimu grįsta malda, antrajame tokia patirtis leidžia išgirsti Dievo balsą, smerkiantį netikusį tautos elgesį.

• Ne­liu­dyk me­la­gin­gai prieš sa­vo ar­ti­mą
• Apie pamaldumo draudimus ir šv.
• Kaip numesti svorio im 13
• Что ж, посмотрим.

Panašiai baigiasi ir kitos dvi persekiojamo žmogaus maldos. Pasirodant sandoros Dievui plg.

Dievas tautos elgesį peikia už du dalykus: kad jos santykis su Dievu sutelktas išskirtinai į aukas 50, 8—13o santykis su artimu visiškai priešingas sandoros įsakymams 50, 16— Dievas reikalauja, kad būtų šlovinamas, kad jo būtų šaukiamasi vargo valandą 50, 14— Tad ąja psalme pačioje Psalmyno šerdyje tęsiami pranašų būdai — ne tik leisti kalbėti Viešpačiui, bet ir padaryti taip, jog kiekvienas maldavimas ir kiekvienas šlovinimo aktas būtų aiškinami kaip klusnumas dieviškajam įsakymui.

Išmintis ir protingumas yra Dievo prerogatyva plg. Ps5;5. Nuo tos akimirkos, kai Svorio raštų pamaldumas buvo pašauktas būti Izraelio karaliumi Ps 78, 72tokios išminties bei tokio protingumo turėjo Dovydas.

Sąlyga būti pamokytam Dievo ir gauti išminties yra Dievo baimė. Siracido knyga Pranašų knygose per pranašus kalba pats Dievas.

Kaip matėme, į asmenis, kuriuos pasirinko savo atstovais Izraelio tautoje, Dievas kreipiasi įvairiais būdais. Psalmėse būtent žmogus kalba Dievui, tačiau tai daro Jo artume ir pasitelkdamas raiškos formas, suponuojančias artimą bendrystę su Juo.

Išminties knygose, priešingai, žmonės kalba žmonėms, tai ir kalbantieji, ir besiklausantieji yra giliai įsišakniję tikėjime į Izraelio tautos Dievą. Senajame Testamente išmintis dažnai pabrėžtinai priskiriama Dievo Dvasiai plg. Job 32, 8; Išm 7, 22; 9, 17; taip pat 1 Kor 12, 4— Norėdami tiksliau pailiustruoti, kokie santykio su Dievu būdai tuose raštuose paliudijami kaip to, ko moko jų autoriai, pagrindas bei šaltinis, dėmesį dėl jos apibendrinamojo pobūdžio sutelksime į Siracido knygą.

Taip aiškiai parodomas vienas iš būdų, kaip knyga kyla iš Dievo. Tai, ką vertėjas sako prakalboje, knygos šerdyje patvirtina mhh svorio kritimas autorius. Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę ir paliksiu jį ateinančioms kartoms. Išmintis, kurią visi, net ateityje, gali atrasti jo knygoje, yra jo Įstatymo studijų ir to, ko Dievas jį pamokė per gyvenimo išbandymus, vaisius plg.

Sir 4, Išminties kaip studijų vaisiaus įgijimas pripažįstamas svorio raštų pamaldumas Dievo dovana ir skatina šlovinti malda. Tad visa vyksta gyvoje ir nenutrūkstamoje vienybėje su Dievu.

Paskutinėje savo kūrinio dalyje 44—50 Siracidas kitaip aptaria savo tautos tradiciją, šlovindamas protėvius ir aprašydamas Dievo veikimą per daugybę žmonių Izraelio istorijoje ir Izraelio labui. Ir tokia apžvalga irgi parodo, kad jos raštas kyla iš ryšio su Dievu. Apmąstydamas Įstatymą ir Pranašus, vadinasi, klausydamasis Dievo žodžio, šis išminties raštijos autorius buvo vienybėje su Dievu, gavo išminties ir įgijo pagrindą savo kūriniui sukurti plg.

Palaiminimu reikalaujama apmąstyti bei praktikuoti knygos turinį ir žadama Viešpaties išmintis bei šviesa; visa tai įmanoma tik tada, jei tas raštas kyla iš Dievo.

Anot Bažnyčios tikėjimo, visi šie raštai įkvėpti, jų autorius yra Dievas, juos sukurti pasirinkęs žmones. Dėl to, kad yra Dievo įkvėptos, Biblijos knygos perteikia tiesą. Visa jų vertė Bažnyčios gyvenimui ir misijai priklauso nuo jų įkvėptumo bei tiesos. Raštai, kurie nekyla iš Dievo, negali perteikti Dievo žodžio, o raštai, kurie nėra tiesa, negali grįsti bei gaivinti Bažnyčios gyvenimo ir misijos. Vis dėlto šventųjų tekstų tiesą ne visada lengva pažinti.

Pabaiga Apžvelgę atrinktus Senojo Testamento tekstus, galime pamėginti apibendrinti. Aptartuose raštuose, sukurtuose skirtingu laiku bei įvairiose vietovėse ir, negana to, išsiskiriančiuose savitu turiniu bei ypatingu literatūriniu stiliumi, vieningai pateikiama viena didi pamatinė žinia: Dievas kalba. Ją su­vo­kus, leng­vai iš­spren­džia­mas klau­si­mas, ne­da­vęs ra­my­bės dau­ge­liui mo­ky­to­jų: ko­dėl Evan­ge­li­jo­je už­draus­ta pri­sie­ki­nė­ti28, nors Kris­tus29, šv.

Pau­lius30 ir ki­ti šven­tie­ji daž­nai pri­siek­da­vo? Mat tei­sin­gas, ge­ras dar­bas yra tas, ku­riuo Die­vas pa­šlo­vi­na­mas, pri­ta­ria­ma tie­sai ir tei­sin­gu­mui, ati­den­gia­mas me­las, su­tai­ki­na­mi žmo­nės, pa­ro­do­mas klus­nu­mas ir už­bai­gia­mi ki­vir­čai.

Juk čia vei­kia pats Die­vas, at­skir­da­mas tei­su­mą nuo ne­tei­su­mo, blo­gį nuo gė­rio. Mat jei jiems bus lei­džia­ma taip elg­tis, iš to nie­ko ge­ro ne­iš­eis, kaip da­bar ma­to­me: pa­sau­lis blo­ges­nis, ne­gu kuo­met nors anks­čiau, ir nė­ra ja­me jo­kios tvar­kos, klus­nu­mo, iš­ti­ki­my­bės nei ti­kė­ji­mo, o pil­na tik leng­va­bū­džių, ne­su­val­do­mų žmo­nių, ku­riems ne­pa­de­da nei mo­ky­mas, nei baus­mės; vi­sa tai — Die­vo rūs­ty­bė ir baus­mė už to­kį ty­či­nį šio įsa­ky­mo pa­nie­ki­ni­mą.

Mat tai tik­ra­sis var­do pa­ger­bi­mas, kai iš jo ti­ki­ma­si pa­guo­dos ir Jo svorio raštų pamaldumas dėl to; tai­gi šir­dis kaip jau anks­čiau gir­dė­jo­me iš pra­džių Die­vą pa­šlo­vi­na ti­kė­ji­mu, o pas­kui lū­po­mis per iš­pa­ži­ni­mą. Aš pats tai iš­ban­džiau ir pa­ty­riau, kad daž­nai stai­gi, di­de­lė ne­lai­mė, Jo šau­kian­tis, kaip mat nu­si­suk­da­vo ir pra­ei­da­vo.

Vel­nio ap­mau­dui sa­kautu­rė­tu­me nuo­lat mi­nė­ti šven­tą var­dą, kad jis ne­ga­lė­tų pa­kenk­ti, nors ir la­bai to no­rė­tų. Ačiū Die­vui! Ly­giai taip anks­čiau vai­kai bu­vo pra­ti­na­mi pas­nin­kau­ti ir mels­tis šv. Mi­ka­lo­jaus bei ki­tų šven­tų­jų gar­bei. Die­vui tai bū­tų numestas svoris prarastas ir pa­tik­tų la­biau, ne­gu vie­nuo­liš­ka­sis gy­ve­ni­mas ir kar­tū­zų vie­nuo­lių šven­tu­mas.

Taip ga­lė­tų su­dyg­ti šis tas ge­ro, iš­aug­ti ir duo­ti vai­sių, kad iš­aug­tų to­kie žmo­nės, ku­rie neš­tų nau­dą ir džiaugs­mą vi­sai ša­liai.

Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa. POPIEŽIŠKOJI BIBLIJOS KOMISIJA | madavaikams.lt

Juk ką rei­kia pri­vers­ti tik rykš­te ir mu­ši­mu, iš to ne­iš­ei­na nie­ko ge­ra, o jei šio to pa­sie­kia­ma, tai jie do­ri bū­na tik tol, kol rykš­tė ant spran­do.

Ši­tai taip pa­pras­tai sa­kau jau­ni­mui, idant jis pa­ga­liau tai su­vok­tų, nes pa­moks­lau­da­mi vai­kams, mes tu­ri­me ir va­pa­lio­ti su jais. Tai­gi už­kir­to­me ke­lią pik­tnau­džiau­ti Die­vo var­du ir iš­mo­kė­me tei­sin­gai jį nau­do­ti, o tai tu­ri at­si­spin­dė­ti ne tik žo­džiuo­se, bet ir dar­buo­se svorio raštų pamaldumas gy­ve­ni­me, idant bū­tų ži­no­ma, jog Die­vui tai la­bai ma­lo­nu, ir Jis at­ly­gins už tai tiek pat gau­siai, kiek žiau­riai baus už pik­tnau­džia­vi­mą.

Tre­čias įsa­ky­mas 78 At­mink ir švęsk šven­tą die­ną. Ka­dan­gi nuo se­no tam skir­tas sek­ma­die­nis, rei­kia taip ir pa­lik­ti, idant vis­kas vyk­tų dar­niai ir nie­kas ne­rei­ka­lin­go­mis nau­jo­vė­mis ne­kel­tų ne­tvar­kos.

Mat die­na svorio netekimas 60 kg prieš ir po to­kia ne­rei­ka­lin­ga jo­kio pa­šven­ti­ni­mo, ji sa­vai­me su­kur­ta šven­ta, ta­čiau Die­vas no­ri, kad tau ji bū­tų šven­ta. Tai­gi per ta­ve ji bus šven­ta ar­ba ne­šven­ta, ne­ly­gu tu tą die­ną šven­tai ar ne­šven­tai elg­sie­si.

Ne sė­dint tau prie kros­nies ir ne­dir­bant jo­kio sun­kaus dar­bo ar­ba už­si­dė­jus vai­ni­ką ir ap­si­vil­kus ge­riau­sius dra­bu­žius, o kaip mi­nė­ta ap­mąs­tant Die­vo žo­dį ir ja­me la­vi­nan­tis. Mat švęs­ti ir dy­ki­nė­ti mo­ka ir ne­krikš­čio­nys, kaip ir vi­sas mū­sų dva­si­nin­kų pul­kas, kas­dien sto­vin­tis baž­ny­čio­je, gie­dan­tis ir gau­džian­tis, bet šven­tos die­nos ne­šven­čian­tis; juk jie nei skel­bia Die­vo žo­dį, nei prak­ti­kuo­ja, o mo­ko ir gy­ve­na kaip tik prie­šin­gai.

Juk jei ir tu­rė­tu­me vie­no­je krū­vo­je vi­sų šven­tų­jų pa­lai­kus, ar­ba šven­tus ir pa­šven­tin­tus dra­bu­žius, iš to mums ne­bū­tų jo­kios nau­dos, nes vi­sa tai — ne­gy­vi daik­tai, jo­kio žmo­gaus šven­tu ne­pa­da­ry­sian­tys. O Die­vo žo­dis — lo­bis, pa­da­ran­tis šven­tais vi­sus da­ly­kus ir pa­šven­ti­nan­tis pa­čius šven­tuo­sius.

To­dėl vi­suo­met sa­kau, kad vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas ir veik­la tu­ri bū­ti sie­ja­mi su Die­vo žo­džiu, jei no­ri­me, kad Die­vui jie bū­tų ma­lo­nūs ar­ba šven­ti.

Kai tai įvyks­ta, šis įsa­ky­mas pa­si­da­ro veiks­min­gas ir iš­si­pil­do. Juk ki­ti dar­bai ir ver­slai, tie­są sa­kant, ne­va­di­na­mi šven­tais veiks­mais, jei žmo­gus pir­miau ne­bu­vo šven­tas. Tuo tar­pu šiuo at­ve­ju tu­ri bū­ti at­lik­tas toks dar­bas, ku­riuo pats žmo­gus tap­tų šven­tas, ir tas dar­bas įvyks­ta kaip gir­dė­jo­me tik per Die­vo žo­dį, to­dėl ir bu­vo įsteig­tos bei pa­skir­tos vie­tos, lai­kas, as­me­nys ir vi­sos iš­ori­nės pa­mal­dos, kad tai ga­lė­tų vyk­ti ir vie­šai.

Da­bar, tu­rė­da­mi Die­vo žo­dį, vis dėl­to ne­at­si­sa­ko­me to­kio pik­tnau­džia­vi­mo, iš­klau­so­me pa­moks­lo ir per­spė­ji­mų, bet pri­ima­me tai ne­rim­tai ir ne­rū­pes­tin­gai. To­dėl pri­va­lai Die­vo žo­dį vi­suo­met tu­rė­ti šir­dy­je, lū­po­se ir au­sy­se. O kai šir­dis dy­ka ir Die­vo žo­dis ne­skam­ba, vel­nias įsė­li­na ir pri­da­ro ža­los grei­čiau, ne­gu jį spė­si pa­ma­ty­ti.

Ket­vir­tas įsa­ky­mas Iki šiol mes mo­kė­me pir­mų tri­jų įsa­ky­mų, nu­kreip­tų į Die­vą. Pir­ma, kad vi­sa šir­di­mi rei­kia Juo pa­si­ti­kė­ti, Jo bi­jo­ti ir my­lė­ti vi­są gy­ve­ni­mą. An­tra, kad ne­ga­li­ma Jo šven­to var­do pik­tnau­do­ti me­lui ar ko­kiai ki­tai pik­ty­bei, bet rei­kia tar­ti jį Die­vo šlo­vi­ni­mui, sa­vo ar­ti­mo bei pa­ties nau­dai ir iš­ga­ny­mui. Tre­čia, per šven­tes ir po­il­sio me­tą rei­kia stro­piai mo­ky­tis Die­vo žo­džio ir į jį gi­lin­tis, kad vi­sa mū­sų veik­la ir gy­ve­ni­mas vyk­tų pa­gal jį.

Da­bar ei­na ki­ti sep­ty­ni įsa­ky­mai, su­si­ję su mū­sų ar­ti­mu, iš ku­rių pir­mas ir aukš­čiau­sias yra šis: Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną. Mat bro­lius, se­se­ris ir ar­ti­mą ap­skri­tai Jis lie­pia tik my­lė­ti, tad tė­vą ir mo­ti­ną iš­ski­ria iš vi­sų ki­tų as­me­nų že­mė­je ir pa­so­di­na ša­lia sa­vęs.

Mat ką rei­kia iš šir­dies gerb­ti, tą iš tie­sų rei­kia di­džiai ir aukš­tai ver­tin­ti. Dėl sa­vo kei­ti­mo­si ar ne­ga­la­vi­mų jie ne­pra­ran­da šios gar­bės. To­dėl rei­kia ver­tin­ti svorio raštų pamaldumas as­me­nis, ko­kie jie yra, bet Die­vo va­lią, ku­ri taip ski­ria ir nu­sta­to. Nors šiaip svorio raštų pamaldumas Die­vo aky­se vi­si ly­gūs, tar­pu­sa­vy­je ne­ga­li­me iš­si­vers­ti be to­kios ne­ly­gy­bės ir tvar­kos skir­tu­mų, to­dėl ir Tikrai lieknėja liep­ta jų lai­ky­tis, kad tu ma­nęs klau­sy­tum kaip sa­vo tė­vo, o aš bū­čiau vir­šes­nis.

Mat tas, ku­ris ži­no, ko­kią vie­tą jie tu­ri už­im­ti Jo šir­dy­je, ne­leis jiems kęs­ti skur­do ir ba­do, bet, pa­gar­biai virš ir ša­lia sa­vęs pa­si­so­di­nęs, da­ly­sis tuo, ką tu­ri ir ką iš­ga­li. Mat jei jis bū­tų lai­ko­mas to­kiu, tai kiek­vie­nas iš to bū­tų ga­lė­jęs su­pras­ti, kad pa­gal šiuos žo­džius gy­ve­nę žmo­nės taip pat tu­rė­jo bū­ti šven­ti. Mat Jis pa­kan­ka­mai daug mo­ko, ką rei­kia da­ry­ti, no­rint at­lik­ti tei­sin­gus, ge­rus dar­bus, ir tai liep­da­mas liu­di­ja, kad jie Jam pa­tin­ka.

TIK ŠVENTASIS RAŠTAS — SOLA SCRIPTURA - Sabatos Biblijos mokykla

Ta­čiau Die­vo įsa­ky­mas bu­vo ne aukš­ti­na­mas, o apei­na­mas ar­ba grei­tai pa­mirš­ta­mas, tad vai­kas ne­ga­lė­jo min­ti­mis jo ap­rėp­ti ir kar­tą iš­gir­dęs, ką mes iš­klo­jo­me, tik iš­si­žio­jo, nė­syk Die­vui gar­bės ne­ati­da­vęs.

Net jei jis svorio metimas iš dienos va­di­na­mas men­kiau­siu ir nie­kin­giau­siu, vis tiek lai­kyk jį di­de­liu ir bran­giu ne dėl mū­sų pa­čių oru­mo, bet dėl to, kad jis ap­tai­sy­tas bran­ge­ny­be ir šven­te­ny­be, bū­tent Die­vo žo­džiu ir įsa­ky­mu, ir taip gy­vuo­ja.

O kad nie­kas tuo ne­ti­ki, tai var­gas ir grau­di pa­sau­lio ak­lys­tė; taip vel­nias mus už­bū­rė ne­tik­ru šven­tu­mu ir sa­vo pa­čių at­lik­tų dar­bų iš­ori­niu spin­de­siu. Ta­da ir tė­vai na­muo­se pa­tir­tų dau­giau džiaugs­mo, mei­lės, drau­gys­tės bei san­tar­vės, ir vai­kai lai­mė­tų vi­są tė­vų mei­lę.

Taip ir tė­vai daž­niau­siai pa­tys nie­ko ne­ga­li, nes vie­nas kvai­lys auk­lė­ja ki­tą; kaip jie gy­ve­no, taip ir jų vai­kai gy­ve­na. Jei ne­tu­rė­tu­me nei tė­vo, nei mo­ti­nos, dėl šio įsa­ky­mo tu­rė­tu­me no­rė­ti, kad Die­vas pa­kiš­tų mums me­dį ir ak­me­nį, ku­riuos ga­lė­tu­me va­din­ti tė­vu ir mo­ti­na.

Tad ar ne daug la­biau tu­rė­tu­me džiaug­tis, kad Jis mums da­vė gy­vus tė­vus, idant ga­lė­tu­me jiems ro­dy­ti gar­bę ir klus­nu­mą, nes ži­no­me, kad ši­tai ma­lo­nu aukš­ta­jai Di­de­ny­bei bei vi­siems an­ge­lams ir pyk­do vi­sus vel­nius, be to, tai di­džiau­sias dar­bas, ku­rį ga­li­me at­lik­ti gre­ta di­džio­sios Die­vo tar­nys­tės, apie ku­rią kal­ba­ma anks­tes­niuo­se įsa­ky­muo­se, tad iš­mal­dos da­vi­mas ir vi­si ki­ti dar­bai ar­ti­mui šiam dar­bui vis dėl­to ne­pri­lygs­ta.

Mat Die­vas tė­vų luo­mą pa­dė­jo pa­čia­me vir­šu­je, net sa­ve pa­va­duo­ti že­mė­je pa­sky­rė. To­kia Die­vo va­lia ir no­ras mums tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mas pa­grin­das ir pa­ska­ta no­ro­mis ir džiu­giai da­ry­ti, ką ga­li­me. Ly­giai taip el­gia­mės ir su sa­vo tė­vais; ir nė­ra nė vie­no vai­ko, ku­ris tai su­pras­tų ir ap­mąs­ty­tų, jei jam ne­pa­de­da Šven­to­ji Dva­sia. Kas ma­to tai ir ap­mąs­to, tas nė ne­ra­gi­na­mas tė­vams pa­gar­bą ro­dys ir ne­šios juos ant ran­kų, nes per juos Die­vas pa­da­rė jam vi­sa, kas ge­ra.

Ir nors ki­tuo­se ir­gi esa­ma pa­ža­dų, nė vie­na­me jie nė­ra to­kie aiš­kūs ir ne­dvip­ras­miš­ki. O jei šio svorio raštų pamaldumas klau­sy­ti, tai klau­syk tos, nuo ku­rios žmo­nės ko­jas pa­tie­sia, t. Mat la­bai re­tai at­si­tin­ka, kad to­kie ne­nau­dė­liai mir­tų at­ėjus lai­kui ir sa­vo mir­ti­mi.

Ta­čiau die­vo­bai­min­gie­ji ir klus­nie­ji yra pa­lai­min­ti, to­dėl svorio raštų pamaldumas il­gai ir ra­miai gy­ve­na ir ma­to, kaip sa­ky­ta, sa­vo vai­kų vai­kus iki tre­čios ir ket­vir­tos kar­tos. Mat nie­kas ne­ti­ki, kad šis įsa­ky­mas toks bū­ti­nas, nes vis dėl­to iki šiol, prie po­pie­žiaus val­džios, ne­bu­vo jo nei pai­so­ma, nei mo­ko­ma. Tai pa­pras­ti ir leng­vai su­pran­ta­mi žo­džiai, kiek­vie­nas ma­no ir taip juos jau mo­kąs, to­dėl jie leng­va­bū­diš­kai apei­na­mi ir spok­so­ma į ką nors ki­ta, ne­ma­to­ma ir ne­ti­ki­ma, kad Die­vas taip smar­kiai pyks­ta, kai jie ne­vyk­do­mi, ir kad jie pa­da­ro­mi to­kiais ver­tin­gais, Die­vui ma­lo­niais dar­bais, kai jų lai­ko­ma­si.

Mat nuo tė­vų vy­res­ny­bės pra­si­de­da ir iš­plin­ta vi­sos ki­tos. Juk jei tė­vas vie­nas ne­pa­jė­gia iš­auk­lė­ti sa­vo vai­ko, jis ima mo­ky­to­ją jam mo­ky­ti; jei šis per sil­pnas, tai į pa­gal­bą tė­vas kvie­čia­si drau­gus ir kai­my­nus; jei ski­ria­si su gy­ve­ni­mu, tai pa­ti­ki ir per­duo­da val­džią bei na­mų prie­žiū­rą ki­tiems, tam pa­skir­tiems. To­liau jo tu­ri klau­sy­ti sam­di­niai, tar­nai ir tar­nai­tės, idant bū­tų pri­žiū­ri­mi na­mai, tai­gi vi­si tie, ku­rie po­nais va­di­na­mi, at­sto­ja tė­vus ir iš jų tu­ri per­im­ti svorio raštų pamaldumas ir ga­lią val­dy­ti.

An­tai nuo se­no ro­mė­nai ir ki­tos tau­tos po­nus bei po­nias na­muo­se va­di­no pa­tres et mat­res fa­mi­liae, tai­gi na­mų tė­vais ir mo­ti­no­mis. Taip­gi ir sa­vo ša­lies ku­ni­gaikš­čius bei val­do­vus jie va­di­no pa­tres pa­triae, t. To­dėl tar­nai ir tar­nai­tės te­si­sten­gia ne tik klau­sy­ti sa­vo po­nų ir po­nių, bet ir gerb­ti juos kaip sa­vo tė­vus ir mo­ti­nas ir da­ry­ti vi­sa, ką ži­no šei­mi­nin­kus iš jų no­rint, ir ne per prie­var­tą ar su ne­pa­si­ten­ki­ni­mu, bet no­ro­mis ir džiu­giai dėl ankš­čiau mi­nė­tos prie­žas­ties, kad tai Die­vo įsa­ky­mas, Jam ma­lo­nes­nis už vi­sus ki­tus dar­bus; už tai jie tu­rė­tų dar ir pri­mo­kė­ti bei džiaug­tis ga­lį gau­ti po­nus ir po­nias, idant tu­rė­tų to­kią ty­rą są­ži­nę, ir ži­no­ti, kaip rei­kia jiems at­lik­ti tei­sin­gus, auk­si­nius dar­bus, iki tol už­mirš­tus ir nie­kin­tus; vie­toj to kiek­vie­nas vel­nio var­du bė­go į vie­nuo­ly­nus, į šven­tas vie­tas ir at­lai­dus — sa­vo ne­nau­dai ir su ne­ra­mia są­ži­ne.

Ar­gi ne pui­ku ži­no­ti ir ga­lė­ti pa­sa­ky­ti, at­lie­kant sa­vo kas­die­nius na­mų dar­bus, kad tai ge­riau už vi­sų vie­nuo­lių šven­tu­mą ir griež­tą gy­ve­ni­mą? Kaip ga­li no­rė­ti bū­ti dar lai­min­ges­nis ar­ba dar šven­čiau gy­ven­ti, kai kal­ba­ma apie dar­bus!

Jei ne, tai iš Die­vo su­si­lauk­si tik rūs­ty­bės ir ne­ma­lo­nės, šir­dy­je ne­tu­rė­si ra­my­bės, ga­liau­siai pri­spaus var­gas ir ne­lai­mės. To­dėl te­pa­mąs­to kiek­vie­nas, no­rin­tis bū­ti pa­mo­ky­tas, kad Die­vas ne­juo­kau­ja, ir te­ži­no, kad Die­vas su ta­vi­mi kal­ba ir rei­ka­lau­ja klus­nu­mo.

Jei Jo klau­sai, tai esi my­li­mas vai­kas; bet jei nie­ki­ni, tai pri­imk kaip at­pil­dą gė­dą, svorio raštų pamaldumas ir šird­gė­lą. Mat svorio raštų pamaldumas at­ve­ju esa­ma ne vie­no ke­lių žmo­nių tė­vo, bet tė­vo tie­kos žmo­nių, kiek jam pri­klau­so gy­ven­to­jų, pi­lie­čių ar val­di­nių, nes Die­vas duo­da mums ir ap­rū­pi­na mus per vy­res­ny­bės as­me­nis, kaip per mū­sų tė­vus, val­giu, pa­sto­ge ir gal­vi­jais, glo­ba ir sau­gu­mu.

Už tai, kad jie to­kį var­dą ir ti­tu­lą kaip sa­vo aukš­čiau­sią ap­do­va­no­ji­mą su vi­sa pa­gar­ba ne­šio­ja, ir mes pri­va­lo­me juos gerb­ti bei lai­ky­ti bran­giau­siu tur­tu ir ver­tin­giau­sia bran­ge­ny­be že­mė­je.

Kas ne­no­ri to da­ry­ti su mei­le, bet lin­kęs nie­kin­ti, spy­rio­tis ir prie­šin­tis, tas te­ži­no ne­tu­rįs nei ma­lo­nės, nei pa­lai­mos, ir jei ma­no ši­taip su­tau­py­si­ąs ko­kį auk­si­ną, tai ki­tur vie­toj jo de­šim­te­rio­pai dau­giau pra­ras ar­ba pa­teks į bu­de­lio na­gus, pra­žus nuo ka­ro, ma­ro ir bran­gy­me­čio ar­ba iš sa­vo vai­kų ne­pa­tirs nie­ko ge­ro, jam teks nuo sam­di­nių, kai­my­nų ar­ba sve­ti­mų­jų ir ti­ro­nų kęs­ti nuos­to­lius, ne­tei­sy­bę ir smur­tą, idant mums bū­tų už­mo­kė­ta ir at­ly­gin­ta už tai, ką sie­kia­me lai­mė­ti ir pel­ny­ti.

Bet ka­dan­gi su Die­vo žo­džiu ir įsa­ky­mais el­gia­ma­si pa­nie­ki­na­mai, lyg jie bū­tų ko­kio niek­tau­zos pa­sa­ky­ti, pa­žiū­rėk, ar esi toks vy­ras, ku­ris ga­lė­tų Jam pa­si­prie­šin­ti. Kaip Jam tu­rės bū­ti sun­ku už tai tau at­ly­gin­ti! To­dėl Die­vas bau­džia vie­ną ne­nau­dė­lį ki­tu, idant tau ap­ga­vus ar­ba pa­nie­ki­nus sa­vo po­ną, at­ei­tų ki­tas tuo pa­čiu tau at­mo­kė­ti, kad ga­liau­siai net sa­vo na­muo­se nuo žmo­nos, vai­kų ar sam­di­nių tau tek­tų de­šim­te­rio­pai dau­giau to pa­tir­ti.

Mes ne­no­ri­me nei ma­lo­nės, nei lai­mės, to­dėl pel­ny­tai ken­čia­me vien ne­lai­mes be jo­kio gai­les­tin­gu­mo. Pa­gal sa­vo nuo­pel­nus ne­tu­rė­tu­me nei ska­ti­ko na­muo­se, nei šiau­de­lio lau­kuo­se tu­rė­ti. Juk ši­taip pa­si­mo­ky­tu­me, kaip ga­li­ma pa­kan­ka­mai įgy­ti lai­ki­no­jo ir am­ži­no­jo džiaugs­mo, lai­mės ir iš­ga­ny­mo. Tačiau nebūsi, kol neatsikratysi tos skausmo baimės. Atgailos, kuri padės tau įgyti amžinąjį Gyvenimą.

Kita vertus, ar nematai, kaip žmonės sutinka ištverti begalę kruvinos chirurginės operacijos kančių, kad tik pratęstų šį varganą būvį? Paklausyk: Jo Širdis ne mažesnė už mūsų. Vadinasi, taip reikia. Tačiau vienur kitur padarėme nuolaidų. Vis tiek nebūtų blogai - priešingai! Atsiteisimas, atsilyginimas, prašymas, dėkojimas - būdas žengti į priekį Ir tūkstantis kitų motyvų.

Kasdienis darbas. Sąskaityba, kurios niekada neapleidžia nė vienas, tvarkantis kokį verslą. O ar yra vertesnis verslas už amžinojo gyvenimo verslą? Lėtai, bet drąsiai. Dalinis - atakai. Pirmasis yra šarvai. Antrasis -Toledo kalavijas. Ir ką, dejuoti? Nereikia, tatai bergždžia. Pasimokyk, tai vaisinga. Neatlyžk, kol pasieksi šaknį, kad galėtum į ją išbandyti tą kovos ginklą - dalinį sąžinės patikrinimą.

Mano neatsiliepimas į Jo malonę turint akivaizdžią skolą vertė mane pravirkti iš skausmo, iš Meilės skausmo. Mea culpa! Esu kaltas! Tai šventojo Luko žodžiai, pasakantys tau, - pasitikrink, - kodėl taip dažnai nuklysdavai. Klausykis, ką tau sako Šventoji Dvasia: Si inimicus meus maledixisset mihi, sustinuissem utique - jei priešas mane užgaulioja, nėra keista ir yra labiau pakenčiama.

Bet tu Jei ne, prarandi puikią progą pasitaisyti. Ir mąstyk apie tėvišką Dievo rūpestį, kuris iš tavo kelio šalina kliūtis, kad nesukluptum. Tegu tavo pasiryžimai nebūna tik bengališkos ugnelės, kurios akimirksnį žybteli, kad paliktų mums karčią realybę, - niekam vertą pajuodusį pagaliuką, kuris su panieka nusviedžiamas. Man atrodai kaip laivas, kuris tik pradeda kelionę. Šis dabartinis menkutis nukrypimas nuo kelio, jei jo neištaisysi, galiausiai sutrukdys pasiekti uostą.

Daryk konkrečius pasiryžimus. Ir įgyvendink juos Dievo padedamas. Nors paprastai šis tvirtinimas - toks miglotas, toks apibendrintas - man atrodo tuščias. Tai yra tavo dalia, o pagyrimai ir garbė - Dievo. Vėl geriausias svorio metimo tvarkaraštis kilnų gyvenimą dabar.

Taigi štai: jei atsiliepi Jo kviečiamas, dirbsi Kristui kaip vienas iš geriausiųjų; jei daraisi maldos žmogumi, turėsi tą atsiliepimą, apie kurį minėjau, ir, alkdamas aukotis, ieškosi sunkiausių užduočių Ir būsi laimingas čia, ir labai laimingas paskui - Gyvenime. Bet ji jau gyja: būk nuoseklus savo pasiryžimais, ir greit skausmas virs džiaugsminga ramybe. Pats nė piršto nepakrutini. Nenuostabu, kad imi justi drungnumo požymius. Tai, kas vagia tavo sielos ramybę, - ne iš Dievo.

Dievui tave aplankius suprasi, kokie teisingi šie linkėjimai: duodu jums savo ramybę Aiškiai ir paprastai pasikalbėk su savo Vadovu. Manęs tai nestebina: tai dulkių debesis, tavo nupuolimo sukeltas. Bet gana! Argi malonės dvelksmas toli nenupūtė šio debesies? Be to, tavo liūdesys, jei jo neatmeti, - galbūt dengia tavo puikybę.

Nejaugi iš tikro manei esąs tobulas ir nenuodėmingas? Vietoj to šlovink Dievą, kuris tavo sielai grąžino gyvybę. Šios mintys ne tik slegia tave kaip akmuo, bet ir lengvai gali duoti progą kitoms pagundoms.

Mačiau, kad grumeisi. Nūdienis pralaimėjimas tėra mankšta iškovoti galutinei pergalei. Gerai elgeisi, nes nusižeminai, nes atsitiesei, nes prisipildei vilties, o viltis vėl atvedė tave prie Meilės. Nenutaisyk tokio paikai apstulbusio veido: gerai elgeisi! Pakilai nuo žemės: surge kelkisvėl suskambo galingas balsas, et ambula ir vaikščiok!

O dabar kibk į darbą! Kaip jie stengiasi garbingai elgtis tėvams matant! Ir Karalių vaikai, kai yra savo tėvo Karaliaus akivaizdoje, kaip jie stengiasi būti karališkai orūs! Dievo, savo Tėvo, akivaizdoje? Gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų. Ir yra lyg mylintis Tėvas - kiekvieną mūsų myli labiau, negu visos pasaulio motinos gali mylėti savo vaikus, myli padėdamas mums, įkvėpdamas, laimindamas Kad duoda tau šio ir ano.

Kad kas nors tave paniekino. Kad neturi, ko tau reikia, ar kad turi. Kad savo Motiną, kuri yra ir tavo Motina, padarė tokią gražią. Kad sutvėrė saulę ir mėnulį, šį gyvūną ir tą augalą. Kad šį žmogų padarė iškalbingą, o tave -lėtakalbį. Dėkok Jam už viską, nes visa yra gera.

Jis laukia tavęs. Nebūk toks aklas ar išsiblaškęs, kad praeidamas pro vietas, kur žinai, kad įžeidžiamas Kristus, nesukalbėtum nors trumpos maldelės į Skaisčiausiąją Mergelę Mariją. Nesi vienas. Iš tolo artimai su tavimi bendraujame.

Be to, įsikūrusi tavo malonės būsenoje esančioje sieloje, Šventoji Dvasia - Dievas su tavim -visoms tavo mintims, norams ir darbams suteikia antgamtinį pobūdį. Susizgribau gatvėje: galva aukštai iškelta, viduje - puikybė Dievo sūnus! Žinau, kad veiki Dievo sorakaya svorio netekimas. Ir jiems reikia parodyti gerą pavyzdį.

Šis Kryžius be Nukryžiuotojo yra simbolis. Jo reikšmės kiti nepamatys. Jei gyveni atgamtinį gyvenimą, Dievas suteikia trečiąjį matmenį - aukštį, o su juo perspektyvą, svorį ir tūrį. Atseit tau reikia prasiblaškyti, išplečiant akis, kad geriau matytum daiktų pavidalus, arba prisimerkiant dėl savo trumparegystės.

Visai užsimerk! Gyvenk vidinį gyvenimą, ir išvysi neregėtų svorio raštų pamaldumas ir perspektyvos, geresnio, naujo pasaulio stebuklus: ir bendrausi su Dievu Savęs pašventinimas yra viso gyvenimo darbas. Visada jį išlaikysi, jei nuolat visur stengsies patikti vien tik Dievui.

Ten išmoksi valdyti savo jausmus, gyvensi vidinį gyvenimą ir nuolat aukosi Tėvui Viešpaties ir Marijos skausmus, kad išmokėtum savo ir visas žmonių skolas. Tačiau ji liks bevaisė, jei jos neparems kasdien einąs vis geryn tavo elgesys. Kasdien po truputį. Tai nuolatinis tavo darbas, svorio raštų pamaldumas iš tiesų nori tapti šventas. Taip, ir tu. Nejau manai, jog tai vien kunigų ir vienuolių rūpestis? Galvojau apie tave, apie tavo priverstinį neveiklumą Sakyk man, ar tu taip pat augi savyje? Crucifige eum!

Tačiau absoliučiai svarbu, kad būtum laimingas Išnaudok progą: svorio raštų pamaldumas laikas giedoti padėkos himną.

Taip pat laikas išvalyti sielos kampučių dulkes, atsikratyti tam tikros rutinos, veikti labiau antgamtišku būdu, saugotis papiktinti artimą Trumpai tariant, tegu tavo dėkingumas pasireiškia kokiu nors konkrečiu pasiryžimu. Kaip krikščionis, visuomet arti turėtum laikyti Krucifiksą. Pasistatyti jį ant savo darbo stalo.

Ir bučiuoti jį prieš gulant poilsio ar pabudus. Ir kai tavo varganas kūnas sukyla prieš sielą, irgi bučiuok jį. O man kaip tik jo trūksta. Nei Jo, nei manosios pagalbos tau nepritruks. Nusistatyk priemones ir veikimo būdą.

Dr. Martyno Liuterio Didysis Katekizmas

Tačiau tebėra patogumų mėgėjų, kurie šito dar nežino. Karo veiksmus, vidinio gyvenimo kasdienius mūšius nukeli į pozicijas toli nuo pagrindinių savo tvirtovės sienų.

Ir priešas atskuba čionai: prie tavo mažų apsimarinimų, kasdienės maldos, tvarkingo darbo, tavo gyvenimo plano. Ir tik vargiai prasiveržia ligi didžiųjų, nors ir menkų, kad atlaikytų prieš tokį puolimą, tavo pilies bokštų. O jei ir pasiekia juos, tai jau išsikvėpęs. Niekad negalėsiu tikrai džiaugtis, jei neturėsiu taikos. O kas yra taika? Kažkas labai susijusio su karu. Taika - pergalės pasekmė.

Taika reikalauja iš manęs nuolatinės kovos. Žmonių teismuose baudžiamas tas, kuris prisipažįsta kaltas, o dieviškajame jam dovanojama. Tebūnie palaimintas šventasis Atgailos sakramentas!

Atgailos Sutaikinimo sakramente mes, tu ir aš, kaip tik ir apsivelkame Jėzumi Kristumi bei Jo nuopelnais. Bet vis tiek mes turėsime jį mylėti, kaip vienuolis privalo svorio raštų pamaldumas kūnišką atgailą. Neturiu ką ir pridurti. Svajoji būti misionierium. Užsidegei kaip Ksaveras ir nori užkariauti imperiją Kristui.

Kurstyk šią savo širdies ugnį, šitą alkį sieloms laimėti. Perskaitykite Apd 17, 10— Kaip šios eilutės padeda suprasti tai, ką mes čia kalbame apie Rašto pirmumą?

Kalbant apie Dievą, kaip pagrindinį Biblijos autorių, galime atsižvelgti į įvairių Rašto dalių esminę vienovę ir darną, kurios susijusios su pagrindiniais jo mokomais dalykais.

Perskaitykite Tit 1, 9 ir 2 Tim 1, Kodėl Rašto vienovė yra svarbi mūsų tikėjimui? Raštas gali pats save aiškinti tik atsižvelgiant į jo vidinę vienovę, kylančią iš dangiško įkvėpimo.

Jei Šventojo Rašto mokymas neturėtų visa apimančios vienovės, nebūtų darnos doktrinose. Be Rašto vienovės bažnyčia neturėtų priemonių atskirti tiesą nuo paklydimo ir klaidamoksliams paneigti. Nebūtų pagrindo taikyti drausminimo priemones ar taisyti nukrypimus nuo Dievo tiesos. Raštas prarastų įtikinančią ir išlaisvinančią galią. Tačiau Jėzus ir rašiusieji Bibliją priima Šventojo Rašto vienovę, grindžiamą jo dangiška kilme. Tai galime pastebėti Senojo Testamento knygų, turinčių vienodą ir darnų svorį, citavime Rom 3, 10—18; čia Paulius cituoja Mokytojo knygą [7, 20], Psalmes [14, 2—3; 5, 10; 10, 7] ir Izaiją [59, 7—8].

Rašiusieji Bibliją, Šventąjį Raštą laikė nedaloma, darnia visuma, kurioje toliau plėtojamos esminės temos. Tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento nėra nesantaikos. Naujajame Testamente nėra naujos Evangelijos ar naujos religijos. Taigi abu Testamentai turi abipusį ryšį, apšviečiantį vienas kitą. Rašto vienovė taip pat reiškia, kad tyrinėjant Rašto temą reikia atsižvelgti į visą Raštą tota scripturao ne statyti savo mokymą ant pavienių teiginių.

Ką reikia daryti susidūrus su tomis Rašto eilutėmis ar mintimis, kurios atrodo prieštaraujančios viena kitai? Kaip mes tai išsprendžiame? Perskaitykite Mt 21, 42; Mt 12, 3. Ką pakartotinis Jėzaus nurodinėjimas į Raštą sako apie jo žinios aiškumą?

Rašto liudijimas yra nedviprasmiškas svorio raštų pamaldumas Biblijos mokymas yra pakankamai aiškus. Raštas yra toks aiškus, kad riebalų nuostolių lengva gali suprasti ir vaikai, ir suaugusieji, ypač jo elementarų mokymą.

Visgi yra begalinės galimybės gilinti mūsų žinias ir supratimą. Mums nereikia jokių bažnytinių mokytojų, kurie paaiškintų mums Rašto prasmę.